Apie malagasį Javalsoną ir dOKUMENTA (13)

2012 m. rugpjūčio 16 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

Šis tekstas yra antroji serijos apie tris svarbius meno renginius (Berlyno bienalę, dOKUMENTą ir Manifestą) dalis. dOKUMENTA turbūt svarbiausia ir didžiausia paroda ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje. Visai neseniai Šiuolaikinio meno centre eksponuota 1972 m. Kaselyje, Vokietijoje vykusios parodos dOKUMENTA (5) archyvinė medžiaga. Regis, neatsitiktinai, būtent 1972-ųjų dOKUMENTA turėjo tam tikrų panašumų su šiųmetine. Tuo metu generalinis dOKUMENTos sekretorius buvo Haraldas Szeemanno, parodoje dalyvavo apie 200 menininkų. Kai kurie jų nepatenkinti, kad Szeemannas nori kone pristatyti įvairius matymo būdus, o ne individualius meno kūrinius. Pavyzdžiui, parodoje buvo pristatoma ir neprofesionalių menininkų kūrybą, kas profesionaliesiems tuo metu nebuvo labai priimtina. Po keturiasdešimties metų, regis, visam tam atrastas prie idealaus artėjantis balansas – paroda neturinti (neteigianti) jokios koncepcijos.

                                                      Apie rašymą

Parašyti apie šiųmetę dOCUMENTĄ švelniai tariant nelengva. Nors teko sudalyvauti šios milžiniškos parodos atidaryme, teksto apie ją rašymas vilkosi kelis mėnesius. Iš pradžių jis (tekstas) manėsi pasidalinsiąs į dvi dalis: pirmoji apie jo autorės įspūdžius ir matytus/patirtus kūrinius; antroji įsikūnytų į kokį nors kito autoriaus parašytą, pavyzdžiui, šį Philipos Ramos tekstą-atviruką arba kokį nors kitą dar rašomą recenziją. Tačiau tekstas kaip koks Stepių vilkas iš Hermano Hessės romano pasidalino ne į dvi, o mažiausiai į kelias dešimtis dalių, kurios pasirodė esančios per daug skirtingos. Vienos, pasirodžiusios išsyk po atidarymo buvo tik įspūdžių išklotinės apie parke prie oranžerijos surengtą įspūdingą šampano vakarėlį, džiugesį, renkantis dainas iš Susan Hiller 100 dOCUMENTOS dienų garso takelio, nuovargį, sutiktus pažįstamus, jų arba pačių autorių fizines būsenas, nutrintas pėdas ir dar nežinia ką. Kitos per daug skyrėsi požiūrio kryptimi, forma ir/ar apimtimi, tad vengiant blaškymosi, pasidalijimo galimybė buvo atmesta.

Kiek vėliau atgimdamas tekstas patyrė miego paralyžių ir nusprendė įspūdžius sudėlioti tarpinėje (tarp sapno ir nesapno) būsenoje, kai kūnas esti paralyžiuotas, aplinka regima ir girdima, bet sapnas vis dar tęsiasi. Tokioje tarpinėje būsenoje realybė ir sapnas susisiuva bene glotniausiai, nepalikdami neaiškių dygsnių, nelygių siūlių. Tačiau miego paralyžių dažniausiai lydi panikos priepuolis, juk jį patiriantis dar iš dalies sapnuoja ir nepajėgia pajudinti kūno. Tekstas, negalėdamas pajudinti nei vienos savo raidinės galūnės, supanikuoja ir tiesiog neįvyksta.

Trečią kartą tekstas pabandė tapti vienu autogeninės treniruotės pratimu, taip parodydamas savo sąmoningumą. Autogeninė treniruotė yra saviįtaiga besiremianti atsipalaidavimo technika, kurią, remdamasis hipnozės teorija, atrado ir 1932 m. savo knygoje Autogeninė treniruotė (vok. Das autogene Training) pristatė Berlyno psichiatras Johanas Hainrichas Šulcas. Pratimas buvo toks: atsipalaiduoti ir pradėti mąstyti apie įvairius objektus (pavyzdžiui, meno kūrinius) ir vos tik pradedi galvoti apie vieną, mintimis peršokti link kito, taip maždaug ties keturiasdešimtuoju objektu pasiekiamas šioks toks nušvitimas, transo būsena kai sąmonė jau nesugeba apdoroti greito tempo ir didelio informacijos kiekio, todėl kuriam laikui dingsta, kontempliacijai palikdama tuštumą ir išvalytą erdvę. Tačiau šis tekstas lyg ir neturėtų nušvisti, tapti tuštuma, erdve meditacijai. Galų gale, rašymas apie dOCUMENTĄ nusprendė rastis kažkaip panašiai kaip turbūt radosi ir dOCUMENTA (13) – intuityviai ir tėkmiškai, apjungti pasidalijimo, miego paralyžiaus ir autogeninės treniruotės būsenas bei dėliotis kaip prisiminimų, įspūdžių, nuogirdų, garsų, kvapų, vaizdinių, nuojautų ir įžvalgų mozaika. Ją sudėlioti ir suprasti trunka ilgiau nei buvo rašytas šis tekstas ir gerokai ilgiau nei jis bus perskaitytas.

                                 Apie Malagasį Javalsoną

Staiga prisiminiau lietuvių kilmės filosofo Alphonso Lingio Madagaskare sutiktą malagasį Javalsoną, įkūnijantį Lingio sąvoką – „pasitikėjimas“. Čia rašymas apie dOKUMENTą atrodo rado išeitį ir prasmę. O istorija tokia: Alphonso nusprendžia su draugu pakeliauti po atšiauriausias Madagaskaro apylinkes, tačiau netinkama apranga ir apavas, silpna fizinė ištvermė priverčia Alphonso vos po kelių dienų grįžti atgal. Jo kuprinę neša ir kelią rodo visai nepažįstamas malagasis, padėti pasisiūlęs pats (kaip vėliau paaiškėja vos už kelis frankus ir puskojines). Javalsonas eina sparčiai, beveik visada pirmiau Alphonso. Paskui kur nors atsisėda ir gerą pusvalandį laukia išsekusio ir jo valiai atsidavusio bendrakeleivio. Malagasis bet kuriuo metu gali pačiupti naivaus, po džiungles pakeliauti sumaniusio vakariečio, pinigais ir kitais brangiais daiktais prikimštą kuprinę, bet taip neatsitinka. Alphonso juo pasitiki ir šis (abipusis) pasitikėjimas negali būti nuviltas. „Pasitikėjimas – tai išplėšta, iškirpta vieta besidriekiančiame tikrumų ir tikėtinumų žemėlapyje. <…> pasitikėjimas nėra tai, su kuo kartais apsieiname, kai stinga žinojimo. Pasitikėjimas yra žinojimo pamatas. Iš tikrųjų negalime paaiškinti pasitikėjimo, t.y. paaiškinti pasitikėjimo priežasčių arba motyvuotai paaiškinti, kodėl žmogaus protas linkęs pasitikėti“.[1] Pasitikėjimas – vienintelė išeitis, kurią šio teksto autorė gali pasiūlyti jį skaitantiems. Vienintelė išeitis, kurią dOCUMENTos kuratorė gali pasiūlyti parodos laukiantiems, matantiems, etc. Vienintelė išeitis (o gal tos išeities pamatas), kurią kūriniai (ir kartais, bet ne visada menininkai už jų) gali pasiūlyti į juos žiūrintiems. Galų gale, tik taip everything goes.

Pradedant pasitikėti dOKUMENTA aiškėja, kad čia nėra kokios nors apčiuopiamos stilistinės/žanrinės/tematinės krypties, koncepcijos, kaip nors sugrupuotų judėjimų, krypčių, chronologinių sekų, istoriografinių aiškinimų, yra tik belaikiai ir nuolat besikeičiantys paviršiai, trajektorijos, dimensijos, perspektyvos ir gyliai. Visa tai (ir dar daugiau) supinta į šiek tiek iracionalų, daugialypį ir daugiabriaunį realybių (?) tinklą – savotiškas Madagaskaras, pats paslaptingiausias ir unikaliausias žemės lopinėlis, kuriuo keliavo Alphonso ir Javalsonas.

Atrodytų, ką bendro šioje parodoje galėtų turėti kūriniai? Tiesa sakant – bet ką. Viena bendresnės bendrystė glūdi formoje, bet turinys anaiptol nedingęs, jis dOKUMENTos organizme skleidžiasi per kalbą, dėmesingumą aplinkai, medžiagai (plačiąja prasme). Kita bendrystė – tai kažin kokia vidinė ekspresija/energija. Energija, kurią mes galime rasti kiekvienoje eroje, kiekviename stiliuje. Mąstant apie kūrinį kaip apie energiją, galima sujungti praktiškai viską.

Apie Dezesentą, meteoritą, holonominės paradigmos teoriją ir žmogų skaičius matantį kaip  spalvų bei šviesų mirgėjimą

Vėliau jau galima galvoti ir apie Birutės Pankūnaitės „Šiaurės Atėnuose“ dailiai aprašytą/perpasakotą dekadantiškajį Dezesentas iš dOKUMENTos kuratorės Carolyn Christov-Bakargiev esė. Tą patį Dezesentu iš Joriso-Karlo Huysmanso romano „Atvirkščiai“, kuriame kalbama apie bodėjimąsi savo laiko visuomene. „Dezesentas su tarnais įsikuria atokiame užmiesčio name ir panyra į estetinius malonumus. Kūrinyje su pasimėgavimu ir švelnia ironija aprašo savo herojaus pomėgius. Itin sodria kalba detaliai pasakojama, kaip kruopščiai jis renkasi savo naujos buveinės sienų spalvas, kad jos deramai atrodytų apšviestos lempų, kokias knygas mėgsta skaityti, kokiomis gėlėmis grožisi, kokius paveikslus perka ir vėliau kontempliuoja ir t. t. Kiekvienam pomėgiui knygoje skiriamas atskiras skyrius ir vien iš to ji susideda.“ [2]

Bakargiev persikūnija į Dezesentą ir panyra į estetinius malonumus su tarnais, pasimėgavimu ir švelnia ironija labai kruopščiai kurdama megaparodą/ megapasaulį kaip interjerą į kurį neįsakmiai siūloma žvelgti from the point of view of meteorite. Meteorito, skriejančio link žemės, kai pamažu ryškėja planetų, žemynų, valstybių, tarkim iš Alighiero Boetti „Mappa“ (1971), vandenynų, miestų, kvartalų, parodų, kūrinių kontūrai. Meteorito, dylančio atmosferoje, susiduriančio su paviršiumi, supurtančio, galų gale kažkur Argentinoje paliekančio sunkiai suvokiamo dydžio kraterį ir suskilusias uolienas. Meninikų Guillermo Faivovich ir Nicolas Goldberg pasiūlymas jį perkelti į Kaselį liko tik kaip Bakargiev esė klausimas – ką apie šį perkėlimą pamanytų pats meteoras?

Kaip jaučiasi iš vieno erdvėlaikio/konteksto į kitą perkeliamas koks nors objektas? Jeigu jis toks autonomiškas, energetiškai stiprus, charizmatiškas kaip tarkim meteoras, turbūt nepajaustų didelio skirtumo. Maždaug tokie yra ir dOKUMENTos kūriniai, ištraukti iš pačių įvairiausių laikmečių, istorinių kontekstų, stilių, judėjimų, krypčių etc. Perkelti jie nedingsta, kaip toje Davido Bohmo holonominės paradigmos teorijoje ar/ir Stanfordo universiteto neurofiziologo Karlo Pribramo bandymuose su žiurkėmis, kad ir kokią smegenų dalį jis pašalindavo, žiurkės atminties neprarasdavo. Remiantis šiuo atradimu lokalizuoti atminties neįmanoma, ji yra visoje žievėje. Arba dar: viename holonominės paradigmos teorijos teorijos pavyzdyje/iliustracijoje, rastoje Kiwi Bird tekste „Realybės įsisavinimas“, kai su labai jautria fototechnika buvo nufotografuota vieta, kurioje prieš kelias sekunde dar buvo nenuskintas lapas, objektyvas užfiksavo lapo kontūrus, pėdsakus, net šiek tiek spalvos toje pačioje vietoje, kur jis prieš kelias sekundes augo.

Tarp dOKUMENToje pasakojamų istorijų, atsiminimų, kuriamų situacijų, išgyvenamų apmąstymų ir permąstymų esti kažko šiek tiek posthumanistiško, šiek tiek postapokaliptiško. Tiesiogiai apie tai niekur lyg ir nekalbama, bet nuolat nujaučiama. Galbūt suvokti intuityvų dOKUMENTos kalbėjimą padėtų trumpalaikis persikūnijimas į Danielio Tammeto asmenį. Tammetas serga Aspergerio sindromu (viena iš autizmo formų) ir pasižymi fenomenalia atmintimi, matematiniais bei lingvistiniais gebėjimais. Skaičius ir sudėtingas formules jis ne atsimena, bet įsivaizduoja kaip turinčius unikalią formą, spalvą, sudėtį, jausmą, regi kaip spalvų mirguliavimus, šviesų blyksėjimus. Reikiamas atsakymas ne apskaičiuojamas, o tiesiog atsiranda mintyse.

       Apie erdvės sutankėjimus, agentus ir šiaip padrikus įspūdžius

Ir iš tiesų kiekvienas kampelis, kiekviena menkiausia jungtis, grandis stebėtinai puikiai dera. Užtenka pasirinkti bet kokius, pavyzdžiui, tris vienas šalia kito esančius kūrinius. Tarkim jau pavyzdiniu rašymuose apie dOCUMENTą tapusiu Ceal Floyer „Till I get it right“ (2005),  Ryano Ganderio „Man reikia kokios nors prasmės, kurią galėčiau prisiminti (Nematoma trauka)“ (2012) arba „lengvas vėjelis, nešantis žiūrovus po muziejaus sales“ ir Kai Althoffo parodos kuratorei rašytas laiškas, kuriame jis prisipažįsta negalintis sukurti kūrinio dOCUMENTAi (13). „so I just keep on till I get it right“ – mantra apie perfekcionizmą, pasiskolinta iš amerikiečių dainininkės Tammy Wynette dainos tuo pačiu pavadinimu, klausiausi jos gerą valandą. Savotiškas negalėjimo arba kūrybinio neįgalumo trikampis sudarytas iš: so I just keep on till I get it right, Man reikia kokios nors prasmės, kurią galėčiau prisiminti bei Althoffo prisipažinimas veikia meditatyviai kaip kokia nors negalėjimo, nenorėjimo, depresijos mantra.

Ir tokių kampelių pilna, kur tik pažvelgsi: Fredericianumas su nutylėtomis metaistorijomis ir mikrolegendomis. Viena jų apie botaniko Korbinian Aigner obuolius, tiksliau daugybę obuolių piešinių, nupieštų kažkur tarp 1912-1960. Aigner dėl antinacionalistinių pažiūrų buvo išvežtas į Dachau. Ten jis dirbo sodininku ir metų metus išvedinėjo įvairias obuolių rūšis. Obuolys tapo išsigelbėjimu, obuolio kūrimas kasdien kartojamu ritualu, galų gale, išeitimi iš ekstremalios ir tragiškos padėties. Kita vertus, visa tai neišvengiamai įsikūnija į vaisių, kad ir mikrolegendos pavidalu ir kasdien kas nors kur nors Aigner obuolio atsikanda, nieko nenutuokdama apie Dachau.  Kelias akimirkas net suabejoju ir dėl prie Orandžerijos „geriausių Kaselyje itališkų ledų“ kioskelyje pirktų ledų.

Tęsiant kalbėjimą apie dOCUMENToje susibėgančias kuratorines strategijas ir erdvės sutankėjimus, verta prisiminti agentų sistema. Kiekvienas agentas  suburia apie save tam tikrą jam artimą menininkų/projektų lauką, tad dOKUMENTOje esti ir nemažai parodų parodose, nemažai neišsakytų, bet aiškių sutankėjimų, susibūrimų. Galų gale ir kiekvienas žiūrovas susitraukia apie save tam tikrą jam artimą kūrinių/projektų lauką. Ši dOCUMENTA ypatinga tuo, kad viskas prie visko be vargo tinka, kaip bekonstruotum.

Kalbant apie padrikus įspūdžius ir tai ką po buvimo dOKUMENToje praėjus keliems mėnesiams dar neblogai atsimenu, kas intuityviai ir tėkmiškai virsta prisiminimų, įspūdžių, nuogirdų, garsų, kvapų, vaizdinių, nuojautų ir įžvalgų mozaika, tai galėtų būti kažkas panašaus į Danielio Tammeto nupieštą skaičių PI.

Jei mėginčiau tai aprašyti atrodytų kažkaip panašiai į tai:

Nuo ryto iki vakaro virš mūsų skraido malūnsparnis. Ilgainiui pradeda erzinti, dar vėliau jo jau beveik nebegirdžiu. Žinau tiek, kad tai kūrinys ir skrydį virš dOKUMENTos galima laimėti loterijoje, kad 50 žmonių bilietus jau nusipirkę, skraido ir spokso į mus iš viršaus. Kiek vėliau perskaitau, kad tai ne visai įgyvendintas Critical Art Ensemble grupuotės kūrinys, kapitalizmo kritika ar kažkas panašaus. Zvimbiant malūnsparniui galvoju apie paskaitas, pokalbius, konferencijas, filmus – ką pasirinkti, kur nueiti. Bandau žymėtis. Beveik viskas kur buvau, ką mačiau, klausiau patiko. Atsimenu labai smagų Johno Menicko filmą apie Zigmundą Freudą, tiksliau kinematografinį jo Frankenšteiną, susiūtą iš įvairių kino filmų. Atsimenu kino salę žiūrint lėto tempo Etel Adnan filmą ir iš jos į vakarėlį sprunkančius žiūrovus, pasimetusią su Adnan kalbančią Bakargiev. Atsimenu ir tą vakarėlį traukinių stoty, į kurį visi spruko. Nesu buvusi vakarėlyje, kuris vyktų uždarytoje traukinių stotyje, šalia bėgių, pravažiuojančių traukinių, įvairiausių parduotuvių ir kioskelių, kelios jų veikė, jose buvo galima nusipirkti šampūno, dantų pastos ar, žinoma, gėrimų.  Kitą dieną, planavau ateiti į traukinių stotį paklausyti Suzan Philipsz garso instaliacijos ir sudalyvauti Michael Portnoy bei Cardiff, Janet & Bures Miller, George performanse – apie visus girdėjau gerų atsiliepimų. Stebėjausi dOKUMENTos leidyba: milžiniškais katalogais, vieno jų pavadinimas daug sakantis The book of the book, užrašų knygutėmis 100 Notes – 100 Thoughts, kuriuose sugulę menininkų, kuratorių, agentų, filosofų, mokslininkų, teoretikų, istorikų etc. mintys. Žinoma, norėjau patekti į Raimundo Malašausko, Marcos Lutyens ir Sissel Tolaas Hipnozės šou atspindžių kambaryje, nespėjau, bet girdėjau daug įdomių pasakojimų iš draugų, ten sudalyvavusių vėliau. Klausiau Malašausko organizuoto Black Box projekto ir pokalbio su Peter L. Galison, Karsten Gaulke oranžerijoje. Visai šalia buvo labai įdomūs pirmųjų kompiuteristų eskizai. Galvojau apie šunį rožine koja iš Pierre Huyghe Compost site ir dar labai daug ką, ko šiame tekste nėra arba nespėta pasakyti.

Šis tekstukas-įterpinys kaip ir Tammeto PI skaičiaus piešinys yra neužbaigiamas.

                                            Apie pabaigą

Paklaidžiojusi ties rašymo galimybės, įspūdžiais, kuratorinėmis strategijomis, leidyba ir kūriniais/projektais, kuriuos atsimenu, į vieną jų Susan Hiller 100 dOCUMENTos dienų garso takelį savavališkai/piratiškai (dOCUMENTOJe buvo ir daugiau taip besielgiančių lietuvių, susijusių su POT veikla;)), sekdama paskui malagasį Javalsoną, įtraukiu vieną gerai žinomą elektroninės muzikos atlikėjo Nicolo Jaaro dainą.

[1] Alphonso Lingis. Bendra kalba, paskiri garsai. Vilniaus paskaitos. Vilnius: Baltos Lankos,  2010, p. 64, 79-80.

[2] Birutė Pankūnaitė. Jei dOCUMENTA (13) padėtų. Šiaurės Atėnai. Internetinė prieiga: http://www.satenai.lt/?p=18743

dOCUMENTOS (13) ekspozicinių erdvių bei įvykių Kaselyje fragmentai:

Foto: Artnews.lt

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *