Pokalbis su Klaipėdos Kultūrų komunikacijų centro direktoriumi Ignu Kazakevičiumi apie KKKC veiklą

Norėčiau Tave pakalbinti apie Klaipėdos KKC veiklą. Kiek žinau, KKKC plečiasi ir prieš kurį laiką „perėmė“ Klaipėdos parodų rūmus. Ar pasikeitė ir kiek pasikeitė Parodų rūmų parodinė politika, Parodų rūmams pakliuvus į KKKC  įtakos sferą?

2010m. Parodų rūmai buvo prijungti prie KKKC. Tokios įstaigos kaip „Klaipėdos dailės parodų rūmai nebėra“, tačiau fizinis erdvės pavadinimas išliko. Parodinė politika iš esmės nepasikeitė, nes KKKC yra Klaipėdos miesto savivaldybės biudžetinė įstaiga ir pagal savo veiklos nuostatus yra atvira visiems, o parodinį planą sudaro KKKC meno taryba, kurią sudaro Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus, Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos, Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus atstovai, 2 Klaipėdos savivaldybės atstovai, 2 KKKC atstovai, 1 žurnalistas ir 2 nepriklausomi ekspertai. Taigi ši marga kompanija ir lemia parodinę politiką. Dar būtų galima pasakyti, įtvirtina vienos krypties nebuvimą. Tad, daugiausia ką galima padaryti dirbant tokio tipo įstaigoje, tai užtikrinti parodų kokybę, kokybišką reklamą ir vadybą. Galiu pasakyti, kad „perėmus“ kaip tu išsireiškei parodų rūmus, sugriežtėjo parodinė atranka, bet tuo pačiu padaugėjo ir galimybių, nes sudarome palankias sąlygas tiek kuratoriams pristatyti savo projektus, tiek menininkams – jų personalines parodas. Ypatingai vertiname premjeras, specialiai KKKC sukurtus projektus. Parodinis tinklelis dabar sudaromas atsižvelgiant į bendrą eklektišką (ko neįmanoma išvengti) parodinį planą – vieną mėnesį tai gali būti Klaipėdos menininkų parodos, kitą – jaunųjų autorių debiutai, dar kitą – tarptautinis KKKC inicijuotas projektas, architektūros bei dizaino paroda ar jau minėta premjera.

Kokie Tavo manymu įdomiausi, ambicingiausi projektai buvo įgyvendinti (jau KKKC) Parodų rūmuose?

Išskirčiau kelis įvairių kuratorių projektus, turinčius intrigos užtaisą.

2010 / 2011 m. įvyko dviejų dalių projektas su Maskvos menininkais „Estetika vs Informacija“ KKKC bei Lietuvos, Latvijos, Estijos menininkų prisistatymas Maskvos šiuolaikinio meno bienalėje, atskiru projektu. 2011 m. pristatytas Bendras KKKC projektas su menotyros patriarchu britu Edward Lucie-Smith ir jo komanda „3worldsin1“.  2011 m. Danijos menininkių projektas „Bedlamas. Apie normalumą ir kitas manijas“. 2012 m. Laimos Kreivytės kuruotas Kristinos Inčiūraitės projektas „Sekimas“. 2012m. „Prestižas. Šių dienų fantasmagorija“.

Kiek suprantu, KKKC parodų rūmai orientuojasi į šiuolaikinio meno centrų (bendrąja prasme) modelį. Kalbant apie parodinę politiką, natūraliai kyla dar vienas klausimas, susijęs su Parodų rūmų ideologija. Kas iš tiesų formuoja Parodų rūmų parodinę politiką? Sudaro parodų planus?

Abstrakčiai kalbant taip – į normalų šiuolaikinį ekspozicinį meno centrą (kuri skirtingose užsienio šalyse turi begalę pavadinimų ir variacijų tai ir Kunsthalle, ir Konstmuseum, ir Art centre ir t.t.). Mes negalime turėti ideologijos, KKKC įstatai kaip jau minėta, nesudaro tam galimybių. Kuriant įstaigos politiką reikia labai įvertinti vietos koloritą, kontekstą, esamą ir galbūt būsimą meninį potencialą, t.y. kieno poreikius įstaiga galėtų tenkinti. Parodų planus sudaro KKKC administracija, tai jau mano minėtas renginių tinklelis.

Ar ta politika yra vientisa? Ar įmanoma turėti vieningą ideologinę parodų kryptį? Turime porą pavyzdžių, pavyzdžiui, Vilniaus ŠMC ir Šiaulių dailės parodų rūmus. Vienu atveju veikia diktatorinis parodinis modelis, kuris, ko gero, būtinas, norint suformuoti vadinamąją „vieningą ideologiją“. Kitu atveju, Parodų rūmai atlieka regioniniams centrams būdingas funkcijas, kitaip sakant, privalo vystyti ideologiškai eklektišką, prieštaringą veiką, rengti tiek šiuolaikinio meno parodas, tiek visai kitos pakraipos (nuo tradicinės dailės iki, juokaujant, „liaudies meno“ ir t.t.) ekspozicijas. Abu atvejai turi savų privalumų ir kartu – trūkumų. Koks yra KKKC Parodų rūmų modelis? Ir koks, Tavo manymu, būtų idealiausias arba, sakykime, kitaip, Tau, kaip vadovui, priimtiniausias modelis?

Šiuo atveju KKKC lemta būti arčiau Šiaulių modelio, jeigu turėti minty įstaigos nuostatuose užprogramuotą eklektiką. Bet eklektikos nelaikau ideologiniais prieštaravimais, veikiau parodinės kokybės svyravimais, kurie atsiranda dėl pakankamai didelio kitų organizacijų ar kuratorių parodų kiekio, palyginti su mūsų inicijuojamais projektais. Kitų organizatorių projektų mes nekoreguojame, į koncepcijas nesikišame ir kai jau minėta galime padėti paruošti ekspoziciją, ją apipavidalinti, padėti pristatyti ir išreklamuoti. Tad jau minėti stiliaus, konceptualumo, parodinio lygio, pakraipos, „formato“ ir pan. svyravimai neišvengiami. Liaudies meno parodų KKKC nerengia, nes KKKC parodinės erdvės skirtos profesionaliam menui. Kita vertus, nematau nieko bloga turėti vieningą, vieną, vienintelę ideologiją, vienos krypties modelį. Dar kita vertus, Lietuvos šiuolaikinio meno sceną būtina decentralizuoti, tačiau tada gausis kažkas panašaus į feodalinę viduramžių Europą, vietoje tavo minėtos vienos diktatūros atsiras kokios penkios. Bet esu įsitikinęs, kad šių naujų centrų ideologijos, veiklos kryptys turėtų būti iš esmės panašios, tad įvyktų demokratinis, liberalus lūžis, atsirastų natūrali, kokybe paremta konkurencija hierarchinės sistemos viduje. Savo straipsniuose akcentuodamas ŠMC diktatūrą, tu mini tik pasekmes, bet ne priežastis, kurios nulemia, kad taip įvyktų. Jos slypi politiniame lygmenyje (veiklos legitimacijoje). Jeigu lyginti ŠMC ir KKKC akivaizdžiai pamatytume šią legitimaciją.

„Šiuolaikinio meno centras (toliau – ŠMC) yra valstybės biudžetinė įstaiga, finansuojama iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto. ŠMC tikslas yra skatinti Lietuvos šiuolaikinio meno raidą ir integraciją į pasaulinius šiuolaikinio meno procesus.”

„Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras (toliau – Kultūrų komunikacijų centras) yra biudžetinė įstaiga, įsteigta Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos. Kultūrų komunikacijų centro veiklos tikslai yra plačiai ir įvairiapusiškai pristatyti Klaipėdos miesto, Lietuvos ir užsienio šalių profesionaliąją tradicinę ir šiuolaikinę dailę; sudaryti sąlygas aktualių kultūros ir meno reiškinių vystymuisi ir pristatymui, siekiant ugdyti miesto gyventojų meninius–kultūrinius poreikius ir tarpkultūrinį dialogą;”

Šias eilutes paėmiau iš abiejų centrų veiklos nuostatų. Tikiuosi, kad supratai apie ką aš kalbu, matai nacionalinio ir lokalinio statuso lemiamus veikos skirtumus, įsipareigojimus. Taip pat ženkliai skiriasi ir abiejų įstaigų darbuotojų skaičius, finansavimas ir kt., taigi adekvatu jų statusui. Decentralizaciją aš suprantu ne tik kaip nacionalinio statuso suteikimą tam tikriems regionų meno centrams – tai būtų tik ilgo proceso vainikavimas. Decentralizacija turėtų prasidėti kaip valstybinio pavaldumo įstaigų, ministerijų perkėlimas į kitus šalies miestus, kalbant apie uostamiestį  – greitojo traukinio Vilnius – Klaipėda atsiradimas, galimybių menininkams sugrįžti į arba atvykti ir gyventi Klaipėdoje tiek iš užsienio ar bent jau iš kitų šalies miestų sudarymas. Visų pirma reikia turėti kur grįžti ir ko grįžti bei atvykti, taigi pradžioje –  struktūra ir ekonomika, o jau tada bus ir produktas. Kadangi Lietuvoje decentralizacijos niekada nebus, KKKC belieka naudoti uosto modelį susikurtoje infrastruktūroje ir pasirūpinti reikiamais kultūrinio importo ir eksporto srautais bei gyventi iš feedbackinių „dividendų“ t.y. gerai pavykusios parodos, projektų koncepcijos sukūrimo, įdomių pristatymų. Šis modelis man yra priimtiniausias, kadangi jis nepririša įstaigos nei prie vietos nei prie Lietuvos menininkų ar kuratorių.

Kiek orientuojantis į „šiuolaikinio meno“ formatą svarbus vietinis, lokalus koloritas? Jau beveik dešimtmetį stebint Klaipėdos Parodų rūmų (ir paralelinę) veiklą, vis negaliu atsakyti sau į klausimą – ar susiformavo Klaipėdoje šiuolaikinio meno scena ir ar ji turi kokių nors tik Klaipėdai būdingų bruožų? Ką manai apie „lokalumo“ ar „glokalumo“ sampratas šiuolaikiniame (Klaipėdos) mene?

Tu, Kęstuti, stebi sistemos ir struktūros kūrimąsi. KKKC neturi formuoti šiuolaikinio, modernaus ar dar kokio nors meno scenos Klaipėdoje, neturi formuoti pozicijos ar opozicijos, o tiesiog padėti patiems Klaipėdos ar Lietuvos menininkams bei kuratoriams tai padaryti. Kuriant vienokį ar kitokį „šiuolaikinio meno“ formatą vietinis koloritas labai svarbus. Tačiau ji formuoja žmonės kurie keičia aplinką kurioje gyvena. Jeigu menininkai meninėse praktikose strategiškai nuosekliai nedirbs tarkim su uostamiesčio urbanistika, pajūrio peizažu, paukščių migracija, nedresuos žuvėdrų bei Neringos šernų, ir panašiai ką būtų galima įvardinti vietiniu koloritu, tai šis koloritas savaime nepagimdys „formato“.

Jeigu žinia akcentuojanti tąją vietos specifiką nebus paskleista per meno kūrinį ir su juos susijusias meno proceso procedūras, apie kažkokį vietinį koloritą niekas taip ir nesužinos. Klaipėdą visomis prasmėmis (turizmas, menas, smulkusis verslas ir kt.) išgelbėtų orientacija į glokalumą. Bet kaip jau minėjau to greičiausia niekada nebus.

Problema čia ne kultūrinė, kaip jau minėjau grynai politinė. Kultūra eina ekonomikai, o ši politikai iš paskos. Menas yra tiesiogiai priklausomas nuo rinkos, kurios formavimuisi „glokalumas“ būtų palankus. O kalbant apie „lokalumą“ tai dalis Klaipėdos menininkų gyvena dar 19 amžiuje ir keliasi su Monet saule.  Kita vertus, kaip sakė mūsų viena kolegė, visi Lietuvoje marginalai išskyrus ŠMC, NDG ir Narkevičių 8). Ar tu patenkintas atsakymu?

Čia dar būtų galima pakartoti madingą retoriką, kad provincija žmogus nešiojasi savyje, ir kad jis provincialus tiek, kiek jaučiasi. Bet tai dalinė tiesa, provincija ilgainiui užčiulpia kaip pelkė, anksčiau ar vėliau pasireiškia „dogvilio“ scenarijus. Tuo provincija skiriasi nuo sostinės, kur elementariai daugiau nišų ir alternatyvų, yra ant ko daugiau dantį griežti opozicijai ir neformalams, o neužsiimantiems griežimu – tiesiog kurti. Provincijoje meno teritorijos mažumas bei rutina visus suplaka į vieną katilą. Sostinėje rutinos tiek pat, tačiau teritorija didesnė. Kiekvienas, ne tik menininkai tai žino… ir gali rinktis.

Kokie, Tavo manymu, yra (ar gali būti) šiuolaikinio meno genezės privalumai ar trūkumai sąlygiškai mažame, hermetiškame Klaipėdos kontekste?

Pasaulis viena vertus atviras informacijos prasme. Tai netrukdo kryptingai kurti mažame kontekste. Tačiau informacija reikia sugebėti panaudoti. Kita vertus, Klaipėdoje nėra šiuolaikinio meno bendruomenės, kuri vien savo aktyviu buvimu stimuliuotų bet kurio tos bendruomenės individo kūrybą. Bendradarbiautų, mainytųsi, organizuotų, dalyvautų, kritikuotų, atstovautų ir pan. Kurti mažame kontekste, nes hermetiškų kontekstų turbūt nebūna, (nebent pats menininkas ryžtųsi absoliučiai atskirčiai) įmanoma tik turint gerus ryšius su dideliu kontekstu. Tokiu būdu sutaupai laiko, kurį išleistum murgdydamasis didelio konteksto sociumo labirintuose žingsniuojant prie tau svarbių „reikalų“. Juozas Laivys – čia puikus gyvenimo mažame kontekste, o buvimo dideliame pavyzdys.

KKKC parodų rūmai jau tapatinami su Klaipėdos isteblišmentu  arba oficialiuoju lygmeniu. Kiek žinau, tarsi egzistuoja „neformali opozicija“, bent jau deklaracijomis arba žodžiais, nusiteikusi prieš  KKKC „oficiozą“ (čia dėstau tos „neformalios“ aplinkos atstovų nuomonę). Ar, Tavo manymu, egzistuoja Klaipėdoje šiuolaikinio meno „oficiozas“ (tapatinamas su Tavo vadovaujamam KKKC) ir „opozicija“ jam? Kaip Tu matai šitą situaciją?

Čia jau Gordijaus mazgas. Bet kokia institucija, paklūstanti aukštesnei valdžiai t.y. steigėjui Kultūros ministerijai ar vietinei savivaldybei yra tapatinama su oficialiuoju lygmeniu. Ką ji bepadarytų, kokios veiklos besiimtų, vadinamajai opozicijai bus visada blogai, per daug oficialu ir pan. Tai regis opozicija turėtų būti patenkinta turėdama kam oponuoti, priešingu atveju jai tektų pačiai tapti pozicija ir pradėti artikuliuotai deklaruoti savo estetines bei koncepcines vertybes, ir paaiškėtų, kad be ŠMC leidinių ar Redo Diržio retorikos formato plagiato bei interpretacijų nelabai kas buvo ir yra. Nežinau apie kokią opozicija tu kalbi, manau, kad Klaipėdoje nėra nei pozicijos nei opozicijos, nei šiuolaikinio meno scenos, tėra keli menininkai kuriantys šiuolaikinį meną ir galbūt laikinai gyvenantys Klaipėdoje.

Savo tekste rašytame mano ir Aistės Virbickaitės kuruotam projektui „Kritikos maršrutai“  rašei  „Čia svarbus dar vienas aspektas – „pogrindinė“  Klaipėdos  šiuolaikinio meno scena (poros metų senumo duomenimis, uostamiestyje bent formaliai, teoriškai reiškėsi AMG  – anoniminė menininkų grupė, MeKuSa – Meno kūrėjų sąjunga, LNO – Lietuvos nekūrėjų organizacija, KONTRAKVAS – Kontra Kultūrinės veiklos atstovų santarvė, LSD – Laisvos saviraiškos draugija, Gliukų teatro trupė – GTT, pavieniai Nežinomo Dailininko teraktai ir  t.t. Aišku, gali būti, kad kelioms organizacijoms priklausė tie patys asmenys, bet vis dėlto…   Įdomiausia, kad uostamiesčio neformali meno scena paradoksaliai formuojasi (formavosi) oficialios šiuolaikinio meno infrastruktūros veikiama (remiama?) ir kartu kaip „pogrindinis“ kontr- judėjimas. Situacija dviprasmiška, nes, pavyzdžiui, kai kurių neformalių, kritinių judėjimų lyderiai kartu yra (ar ilgą laiką yra buvę) ir oficialios Klaipėdos šiuolaikinio meno infrastruktūros, t.y., vietinio elito svarbia dalimi. Yra ir kita tapatumo (tiek „pogrindžio“, tiek ir „oficialios“ šiuolaikinio meno scenos) problema. Kai kurie aktyvesni neformalūs judėjimai, kiek žinau, simpatizuoja kairiajai ideologijai ir dažniausiai skolinasi ideologinius ir praktinius veiklos „paketus“ iš Alytaus (šiuolaikinio meno scenos), konkrečiai iš pagrindinio šios scenos ideologo Redo Diržio“.

Šiame tekste mini, kad vienas iš Klaipėdos šiuolaikinio meno (neformalios?) scenos lyderių – yra Darius Vaičekauskas. Reikia pabrėžti, kad D.Vaičekauskas yra  ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus pirmininkas, taip pat „Mekusos“ atstovas, taip pat Klaipėdos savivaldybės kultūros ir meno tarybos (kuri svarsto ir vertina kultūros projektų rėmimo iš savivaldybės biudžeto lėšų konkursui pateiktus projektus, dalyvauja svarstant stipendijų bei premijų skyrimą kultūrai ir menui nusipelniusiems žmonėms; teikia pasiūlymus Klaipėdos miesto savivaldybės tarybai, kultūros klausimus kuruojančiam komitetui bei Kultūros skyriui), taip pat ir KKKC meno tarybos narys, kuris kasmet pateikia po kelis projektus KKKC parodinių erdviu konkursui, ir be abejo jie yra „atrenkami“, kaip beje ir kitų sąjungų projektai, kurių atstovai yra KKKC tarybos nariai. Tai apie kokią opoziciją ir oficiozą mes kalbame?

Kita vertus ši „neformali“ meno scena savo projektams gauna lėšas iš tų pačių šaltinių kaip ir „oficiali“. Tai apie kokį neformalumą mes kalbame? Gal reiktų liautis vaidinti nesuprastus menininkus, opoziciją, neformatą, alternatyvą, nes nesuprantu tokio protesto esmės. Geriausias protestas – tai yra padaryti geriau nei tas su kuriuo nesutinki. KKKC erdvės visiems atviros. Dar reikia pridurti, kad pasaulis labai platus, tad savo poziciją ir opoziciją labai sveika pasitikrinti pasauliniame kontekste, kitaip tariant kiekvienam menininkui, kuratoriui ar kitokiam kultūros veikėjui derėtų išsiaiškinti ko jis nori – dvaro kultūros ar klojimo teatro, lofto ar dar kažko. Ir išsiaiškinus pasirinkti, o ne stovėti įrėmus ragus į vienintelius vartus, kurie pasitaikė tavo kely. Mes, gi Kęstuti neperseniausiai sutarėme, kad nepriklausomo meno (šiuolaikinio ir kitokio) nėra.

Na taip, kuo labiau ieškai „nepriklausomo meno“ ištakų, tuo akivaizdžiau, kad tokio nėra. Yra daug įvairių interesų susikirtimų, kurie ir sukuria „įtampas“, „oficialius“ ir „neoficialius“ naratyvus. Ar yra ambicijų Lietuvos šiuolaikinio meno centru padaryti Klaipėdą? Tai priklauso nuo pinigų ar originalių idėjų?

Manau, kad nepriklausomas menas Lietuvoje visgi buvo, kol neįsisiūbavo visus subalansuojanti vadybos, institucijų, fondų sistema. Jis buvo pats to nežinodamas, kol niekas nežinojo kaip „teisingai“ reikia tą meną „daryti“. Tavo knyga „(NE)priklausomo šiuolaikinio meno istorijos“ puikus šio periodo dokumentas.

Apie ambicijas ir pinigus. Tokius klausimus paprastai užduoda žmonės niekada nedirbę administracinio, vadovaujančio darbo, pavyzdžiui žurnalistai ir kas keisčiausia tie kurie jį dirba –  politikai (va čia tai jau nieko nebesuprantu, kodėl jie jį užduoda, nes juk žino, kad pinigų nėra), kurie svarstydami kokį nors miesto kultūrinį – reprezentacinį aspektą taip pat visada klausia ar yra ambicijų ir idėjų. Kai atsakoma – taip yra, ir kai paklausiama o ar bus pinigų toms idėjoms, tada sakoma, kad nėra. Pinigai ir idėjos tai dvi paralelės. Idėjos reikalingos pinigų ir juos gali padaryti. Pinigai gimdo idėjas ir užmojus, garantuoja kūrybinę laisvę. Svarbu pasirinktą tašką ne padaryti šiuolaikinio meno įvykių centru, bet suvaldyti ši procesą ir išlaikyti jį. Sudėjus jau minėtą politinį niekada neįvyksiančios decentralizacijos faktorių, žmogiškąjį – šiuolaikinio meno bendruomenės nebuvimo, lokalųjį – biurokratinį t.y. oficialių kultūros politikos procesų labai ilgą trukmę, pinigų nebuvimą, duobes keliuose, japoniško maisto restorano nebuvimą Klaipėdoje, keistą vietinių mecenatų polinkį į mažąją bronzinę plastiką viešojoje miesto erdvėje, atsakymas formuluojasi toks –  nepavyktų net labai norint.

Kokia Tau atrodo, pavyzdžiui, Vilniaus ar Kauno šiuolaikinio meno scena? Ar iš viso egzistuoja?

Vilniuje yra, o Kaune – kartais egzistuoja.

Ką gi. Labai džiaugiuosi dėl Vilniaus ir užjaučiu Kauną! Ačiū už pokalbį.

Iliustracijoje: Kristinos Inčiūraitės parodos „Sekimas“ KKKC Parodų rūmuose vaizdas, 2012.