Kai meną gali nešiotis rankinėje. Interviu su kolekcionieriais Isabelle ir Jean-Conrad Lemaître

2010 m. spalio 22 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Ilma Nausėdaitė

isabelle-lemaitre
Spalio 15 d. Nacionalinėje dailės galerijoje buvo atidaryta tarptautinė kino ir videomeno paroda „Milijonas ir viena diena“. Joje pristatomi kino režisierių, avangardinio filmo bei videomeno kūrėjų, reikšmingų šių medijų raidai, darbai. Parodoje galima išvysti ir Deimanto Narkevičiaus filmą „Ausgeträumt“ (2010), kurio premjera įvyko šių metų balandį šiuolaikinio meno muziejuje  „Tate Modern“, Londone. Ta proga spalio 10 d. Nacionalinėje dailės galerijoje  „Meno klubas“ surengė  susitikimą su menininku ir jo darbus kolekcionuojančia pora iš Paryžiaus, kurie  supažindino klubo narius su video meno specifika ir jo kolekcionavimo ypatumais.

Paryžiuje gyvenantys Isabelle and Jean-Conrad Lemaître yra vieni ambicingiausių šiuolaikinio meno kolekcionierių. Sutuoktinių pora kolekcionuoja meną nuo 1983 m. Kolekciją sudaro paveikslai, skulptūros, fotografija, bet paskutinius dešimt metų kolekcionieriai didžiausią dėmesį skyrė video menui. Lemaître kolekcijoje yra tokių menininkų kaip Turner prizo laimėtojo Gillian Wearing, Mark Wallinger, Tacita Dean, Isaac Julian, Steve McQueen ir Keith Tyson darbai. Kolekciją sudaro 33 skirtingų tautybių menininkų kūriniai.

Kaip susidomėjote kolekcionavimu? Kaip viskas prasidėjo?

Jean-Conrad: Pirmasis mano pirkinys buvo Ispanų menininko Fernando Zobel paveikslas. Grįžusi namo žmona liepė greitai išnešti  „tą dėmę“ iš namų. Kaip geras vyras, jos paklausiau ir paveikslą nunešiau atgal į galeriją. Tiesa, po kelių mėnesių įsigijau dar vieną Fernando Zobel darbą, tris kartus didesnį už prieš tai buvusį ir šį kartą žmonai teko su tuo susitaikyti.
Isabelle: Jean-Conrad labai novatoriškas mene. Man turi praeiti šiek tiek laiko, kad aš jo įsigytus kūrinius  priimčiau ir pamėgčiau.

Kaip pradėjote kolekcionuoti video meną?

Isabelle: Video menas į mūsų pasaulį atėjo labai natūraliai. Mes visada domėjomės jaunais menininkais ir sekėme,  ką jie daro. Jie, kaip taisyklė, domisi naujausiomis technologijomis. Taip pradžioje jų, paskui ir mūsų gyvenime, atsirado fotografija, o vėliau ir video menas.

Kolekcionuoti video meną labai neįprasta.

Isabelle: Video menas mums neatrodo neįprasta. Juk mes visi gyvename apsupti judančių vaizdų: televizija, lauko reklamos, internetas. Video – tai įprasta mūsų gyvenimo dalis. Be to, kolekcionuoti video meną labai paprasta. Mes turime keletą šimtų video darbų ir visus juos laikome ant lentynos. Mūsų kolekcijai nereikia jokių papildomų patalpų. Ją labai lengva transportuoti. Štai į rankinuką įsimečiau kelis DVD ir juos galiu parodyti žiūrovams Vilniuje.

Jean-Conrad: Dažnai mūsų klausia, kaip mes žiūrime savo video darbų kolekciją. Kaip dažnai jūs žiūrite į paveikslą, kuris kabo jūsų namuose? Prisipažinkite, jog dažniausiai jį praeinate, o po kurio laiko visai nebekreipiate į jį dėmesio – meno kūrinys tampa dar viena interjero detalė. Tuo tarpu mes savo namuose nuolat rengiame video darbų peržiūras draugams ir pažįstamiems. Taip ne tik dar kartą pažiūrime turimus darbus, bet ir juos aptariame su visais. Itin džiaugiamės, kad savo kolekcija labai lengvai galime dalintis su kitais.

Jūs savo kolekcija rodote ne tik namuose, bet ją noriai skolinate muziejams bei parodoms.

Isabelle: Taip, mes labai aktyvūs kolekcionieriai (šypsosi). Kai 2006 metais dalis mūsų kolekcijos buvo eksponuota La Maison Rouge Paryžiuje, buvome sužavėti. Įėję į parodą buvome apsupti didžiulių ekranų, kurie visi rodė mūsų kolekciją. Džiaugiamės labai kokybiška paroda bei galimybe eksponuoti mūsų turimus menininkus.
Mums labai svarbu, kad kūriniai būtų matomi, menininkai toliau kurtų. Prieš keletą metų įsteigėme prizą jauniems video menininkams “VideoCollector”. Be to, rengiame video festivalį savo dvare Burgundijoje. Galiausiai, Jean-Conrad padeda organizuoti video meno bienalę LOOP Barselonoje.

Kaip atsirenkate darbus, kuriuos įsigyjate? Ar menininko asmenybė tai įtakoja?

Jean-Conrad: Stengiamės nesutikti menininko iki jo darbo įsigijimo. Darbus mes perkame tiesiai iš galerijų ir tik todėl, kad mus sužavi pats kūrinys. Mus domina žmogaus ar socialinės grupės emocijos bei prisiminimai.

Ar savo kolekcijoje turite Baltijos šalių menininkų?

Jean-Conrad: Taip, turime estų menininkės Kai Kaljo video kūrinį bei pora Deimanto Narkevičiaus darbų („Kaimietis“ ir „Kartą XX amžiuje“).

Kada pirmą  kartą susižavėjote Deimanto darbais?

Isabelle: Tai įvyko 2005 metais Royal College of Art Galleries. Buvo rodomas Deimanto darbas „Kartą XX amžiuje“. Jis mums labai patiko ir paklausėme, kas jo autorius. Išgirdusi atsakymą tariau, kad žmogus su tokiu  vardu niekada neišgarsės – juk jo neįmanoma ištarti (abu juokiasi). Nepaisant to, darbą mes įsigijome.

Ar dažnai įsigyjate nežinomų menininkų  darbus?

Jean-Conrad: Nuolat (šypsosi). Mes nesivaikome vardų. Mūsų visai nedomina praeitis. Perkame tai, kad mūsų manymu yra rytojaus ryto menas. Taip ir pigiau, ir smagiau. Taip palaikome jaunus menininkus, o vėliau galime stebėti jų karjeras, gal net jas šiek tiek įtakoti.  Pavyzdžiui, džiaugiamės, kad mūsų kolekcijoje yra Jennifer Allora ir Guillermo Calzadilla, kurie atstovaus JAV Venecijos bienalėje 2011 metais. Smagu, žinoti, jog mes buvome vieni pirmųjų jų darbų pirkėjų.

Ačiū už pokalbį.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *