Linas Jablonskis apie paišymo malonumą ir "indie" ribas

Praėjus beveik mėnesiui po Lino Jablonskio pasirodymo bendroje parodoje „Paper screen / Popierinis ekranas” „Vartų” galerijoje, supratau, jog paties autoriaus nuomonės nei platesnio savo veiklos pristatymo neteko išvysti nei per vieną žiniasklaidos priemonę. Kodėl taip nutiko galbūt paaiškės perskaičius šį pokalbį, kurio metu autoriaus darbo vietoje (Vilniaus Universiteto bibliotekos rankraščių skyriuje) be „privalomosios programos” – kalbų apie meną, dalinomės šiuo metu mėgstamiausios muzikos, džinsų ir filmų nuorodomis.

Linas Jablonskis (L.J.) Va čia toks irgi interviu su manim tam žurnale „D (is for Drawing)“ su Yane Calovski (šio žurnalo vyr. redaktorius ir įkūrėjas aut.past.). Straipsnio pabaigoje jis paprašė manęs išvardinti savo dabartinį klausomą top 5. Dabar rašyčiau visai kitokį… Čia manęs daugiausia klausinėja apie pirmąjį INDG (Independent Drawngs Gig).

Neringa Černiauskaitė (N.Č.) Puiku, nusižiūrėsiu, ko reikėtų jūsų paklausti. O jūs vis dar integruojate muzikinius pasirodymus į visus INDG?

L.J. Šiaip tai visada taip darome. Tik paskutinį kartą nebuvo pasirodymo Hagoje, nes žmogus darė Gig’ą namuose, bet jis vis tiek leido kompaktą, kur grojo du tipai, kurie kažkada turėjo grupę. O visur kitur darome su muzika. Nes, matai, tik piešinių paroda truputį „neveža“.

N.Č. O kaip pasisekė paskutinysis INDG Vilniuje?

L.J. Gerai, grojo naktį „metalistai“ prie kapinių, policija atvažiavo. Yra video internete (http://www.indiedrawingsgig.com/ aut.past.) (žiūrime video, su grupių „Delčia“ ir „Ethere“ pasirodymais). Žinai, tokia aplinka – koplytėlė, Vingio parkas, kapinės, todėl ir norėjau, kad grotų tokio pobūdžio muziką. Nes, matai, pagrindinė idėja yra tokia, kad vyksta vienos dienos nepriklausomas vakarėlis.

N.Č. O ar šis vakarėlis buvo legalus? Ar turėjot oficialų leidimą jį daryti?

L.J. Nežinau, ne tikriausiai. Bet aš pasakiau policininkui, kad leidimas pas galeristą (INDG Vilniuje rengtas drauge su galerija „Tulips&Roses”), o jis buvo išėjęs. Jie laukė tol, kol jiems baigėsi pamaina, o kai tik jie išvažiavo, sugrįžo Jonas (Jonas Žakaitis aut.past.). Taip ir išsisukome.

Peržiūrime dar keletą video, tarp kurių japonių punk-rocko grupės „High Teen Boogie“  bei dviejų vyrukų grupės „Cocain & Abel” pasirodymai Niujorko INDG.

L.J. Vienas iš šios grupės narių, Timas (Tim Wood http://www.timdoom.com/ aut. past.), dar ir paišo, nors jis nėra dalininkas. Va, jei norėčiau dar kada nors su kuo nors parodą padaryti, tai su juo. Apskritai, ketvirtajame INDG dalyvavo kažkur 119 dalininkų per 9 pasaulio miestus. Gavosi taip jau „didingai“, gal net truputį persistengėm, nes paskui tiesiog prarandi „greitį“, sunku pranokti buvusį rezultatą. O Lietuvoje, apskritai, kadangi nelabai yra panašaus konteksto,  reikia daryti visai mažus ir kvailus (juokiasi). O gerai yra tai, kad tai yra vienam vakarui iš principo, nes idėja ir yra vienos dienos Gig‘as.

N.Č. O kaip su jūsų paties pasirodymais Lietuvoje? Kaip dažniausiai būnate vertinamas?

L.J. Na, pavyzdžiui, yra toks profesorius Žukas (Edvidas Žukas aut. past.), kolekcionierius, tai pasakiau jam, kad nueitų į mūsų parodą „Vartuose“ (paroda „Popierinis ekranas / Paper screen“). Taigi, vakar jį sutinku ir jis man sako: „Buvau vakar parodoj. Kodėl tu kažkaip skriaudi save? Tu tarsi neišbaigi savo piešinių ar pateiki taip, kad jie praranda savo vaizdą. Vienam lape yra trys siužetai, kai galėtų būt vienas, viskas yra kaip ir pradėta, bet numesta. Todėl tavęs ir neperka.“  „Taip, – sakau, – neperka, bet tai, ką jūs man sakot kaip priekaištą, man yra vos ne svarbiausias tikslas.“ Aš jam mėginau paaiškinti apie laisvą komponavimą, piešimą sau, bet žmonės nori ir tikisi tokios išbaigtos meninės estetinės kokybės. Kai mėginu  kažkam paaiškinti apie savo kūrybą, tuomet reikia labai daug aiškinti apie patį kontekstą, kurio čia galbūt nelabai žino, o tai jau apima labai daug ir atima nemažai laiko. Kaip tame straipsnyje (Danutė Gambickaitė „Vartų” televizija, jūsų dėmesiui“ „7 meno dienos“ Nr.3 (832), 2009-01-23 aut. past.) mane lygina su Raymondu Pettibonu – aš jį žinau, tačiau jei jau mane su juo lygina, tai galėjo įdėti bent vieną jo darbo iliustraciją, nes abejoju, ar daugiau nei 10 žmonių jį čia žino. Tačiau tai yra tas atvejis, kai aš tikrai neseku juo: jis yra labai išraiškingas, jis dirba su tušu. Tačiau, kiek žinau, jis taip pat autodidaktas, kaip ir aš ir nuo to prasideda visai kitas supratimas, tu kitaip žiūri į patį paveikslo pastatymą. Matyt, dalininkui su mokykla jau įmuša šitą – kūrinys, estetinė vertybė, forma…

O kada tu nesi praėjęs mokyklos tau to nereikia. O aš stengiuosi daryti priešingai, ir kaip tu paaiškinsi žmogui su kultūriniu kontekstu, kad tu nori daryti „neteisingus“ piešinius. Na, kaip P. Repšys pasakytų „neteisingus, nes nemoki teisingai“, bet „neteisingus“, nes „teisingi“ man totaliai neįdomu. Bet tas savamoksliškumas, mano akimis žiūrint, gali tapti didžiuliu pliusu, nes tai yra mažas, bet šansas paišyti kitaip. Kaip Marcellis Duchampas sakė „Daryk visada kitaip, negu visi“, bet Lietuvoj šitas kažkaip negalioja. Visi anksčiau ar vėliau kažkaip kažkuo pradeda sekti. Na kad ir E. Degas ir J. A. Ingres, kad ir Cezzane‘as vis aukštino klasikinį meną, tačiau tas sekimas yra visai kito pobūdžio. Tai, sakykim, jeigu aš kuo ir seku, tai būtų Pietro Longhi, J. A. Ingres, E. Degas, bet vėl atrodo kaip kitas pasaulis, žiūrint į tai, ką aš darau. Bet tai ir yra tikrasis sekimas. Aš valandų valandas studijuoju jų knygas (tiesa, dar ir jaunąjį P.Picasso iki kubizmo). O tuos šiuolaikinius piešėjus, kurie man patinka, man reikia atmesti, nes pas juos yra tokia išbaigta stilistika, kad jeigu labiau pradėsi juos nagrinėti ir gilintis, tu pasidarysi kaip jie, kaip, pavyzdžiui, yra su Marlen Dumas ar Elizabeth Payton, kurių maniera yra labai užkrečiama. Bet jeigu tu gali atsispirti nuo XVIII – XIX a. tuomet ta stilizacija tampa visai kitokia, nes, semiantis iš ten, lieka daug daugiau vietos savitam jų perskaitymui. Tarkim paišyti taip, kaip paišo J. A. Ingres arba jį kopijuojant iš jo šaipytis būtų kiaulystė. Aš nenoriu šaipytis iš J. A. Ingres‘o, aš net nemoku tos anatomijos. Ir aš džiaugiuosi, kad aš jos nemoku, nes jeigu aš matau, kad piešdamas figūrą jau nukrypau į šoną, tuomet aš tęsiu toliau, nes jeigu pradėčiau taisyti, tai padaryčiau blogą mokyklinį piešinį, bet tada galiu padaryti kažkokią išraišką. Tačiau, matyt, žmogaus smegenyse yra užprogramuota viską atlikti „teisingai“ ir kartais net tenka pačiam su tuo kovoti ir sau priminti, kad „tu juk nenori paišyti anatomiškai, su tvarkinga kompozicija ir šešėliais“. Ir tuomet tai tampa tokiu didžiuliu malonumu!

N.Č. Vadinasi, paišote savo malonumui. O kaip su ambicijomis, kurios būdingos kiekvienam menininkui?

L.J. Taip, aš paišau grynai savo malonumui, tačiau, kai kiekvieną kartą mėginu tai kam nors paaiškinti, visiems vis tiek kyla įtarimas, nes tai paprasčiausiai nebeįmanoma. Ir kuo garsiau aš rėkiu, kad aš neturiu jokių ambicijų, tuo viskas atrodo dirbtiniau ir tada pats pradedu galvoti, kad gal aš kažkokias ambicijas ir turiu. Kartą, kai pas mane lankėsi dvi prancūzų kuratorės, jos apžiūrėjo mano piešinių krūvą ir paklausė, kokiam čia projektui aš juos paruošiau. Kai pasakiau, jog paišau šiaip sau, savo malonumui, jos nieko nesuprato – niekas dabar taip nebedirba. Galbūt mano darbai geriausiai ir atrodo tokiuose renginiuose kaip INDG, kur jis puikiai „gyvena“ visuomeninį gyvenimą panašių žmonių sukurtų piešinių tarpe. Bet jeigu tu patenki į tą oficialų meno pasaulį, iš karto pasidarai įtartinas.

N.Č. Ar taip jaučiatės visose tokiose „oficialiose“ bendrose parodose?

L.J. Na, tai labai priklauso nuo kuratorinės mados ir paties konteksto. Neseniai kalbėjau su viena suomių kuratore, kuri rengia Rauma Bienalę, tai ji sakė, kad tokie darbai, kaip mano per sudėtingi bet kuriam kuratoriui, kadangi bet kuri „oficiozų“ tiek žurnalų, tiek fondų, tiek asociacijų atranka susijusi su galerijiniu menu, kuris yra linkęs parduoti. Jeigu tai nėra jau labai žinoma pavardė, tuomet ten turėtų būti įdėta darbo daugiau, arba labiau juokingi arba abstraktūs, kad tas piešinys turėtų turėti sunkų krūvį, kurį pastebėtų ir mažiau išmanantis žiūrovas.

N.Č. Čia kaip pavyzdys galėtų būti rumunų menininkas Dan Perjovschi, kuris laiku savo primityviais piešiniais ėmėsi socialinių ir politinių temų, aktualių besiplečiančiai Europai.

L.J. Taip, svarbu „užšokti“ ant aktualių temų ir dar, jei turi draugą kuratorių, tai jis tave „timptels“, bet, priešingu atveju, toks piešimas, kaip mano yra labai siauram ratui. Nors kuratoriai ar kritikai neneigia nei jo kokybės, nei aktualumo, tačiau jie negali jo „prasukti“ kaip produkto. Su konceptualiu menu yra paprasčiau –  gali žaisti įvairius žaidimus ir „fake’inti“, tačiau su tokiu vizualiu dalyku yra sudėtingiau, nes nėra kaip jį pristatyti, ypač jei nėra garsios pavardės. Aš žinau labai daug žmonių, kurie daro itin įdomius piešinius, tačiau jie ya beveik lygiai tokioj pačioj situacijoj kaip aš.

N.Č. Bet ar jie stengiasi iškilti, ar jie laikosi panašios pozicijos į jūsų?

L.J. Tai labai priklauso nuo žmogaus, tačiau vis tiek visiems anksčiau ar vėliau norisi patekti į tą „didįjį vandenį“ , nes tokia jau yra visuomeninė sąmonė ir paties meninės ambicijos. Su muzika yra lygiai tas pats – grynai independent išsilaiko labai nedaug kas, nes galų gale jie pasako „kiek mes galim tuose tualetuose grot“ ir baigia arba pasirašo kontraktą su stambiomis įrašų leidybos firmomis. Lietuvoje šios problemos beveik net nėra. Arba gal jos iš viso nėra, gal čia tokia dirbtina problema. Bet, kad kažkoks toks independent reiškinys egzistuoja tai tikrai. Jį labai sunku apibrėžti, nes oficialiai tai apibūdinama kaip mažos nepriklausomos iniciatyvos ar nežinomos leidybos firmos, tačiau kas toliau? Juk visi groja tais pačiais instrumentais ir pačiais įvairiausiais stiliais, bet tu tiesiog jauti, kad yra vienaip arba kitaip. Tu gali nujausti, pasakyti, kad šis piešinys ar grupė yra indie, tačiau kodėl jis/ji yra vienoks ar kitoks apibūdinti beveik neįmanoma. Ta riba man ir yra įdomiausia tiek mene, tiek muzikoje.

Linas Jablonskis

Linas Jablonskis

Tim Wood

Tim Wood

Raymond Pettibon

Foto iš pokalbio su menininku: Paul Paper http://www.itismyparty.org/