Vienaragio keliai ir klystkeliai

2009 m. gegužės 6 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius

Adekvatumo paieškos interpretuojant Lauros Garbštienės parodą „Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių“, įvykusią festivalio „Ladyfest“ rėmuose

Ši recenzija nemaža dalimi inspiruota mūsų pokalbio su Laura Garbštiene kavinėje „Šviežia kava“. Manome, kad būtų apmaudu nepasinaudoti internetinės žiniasklaidos galimybėmis ir nepasiūlyti šio pokalbio bei parodos atidarymo įrašo pasiklausyti skaitytojams. Sekite nuoroda. Manau, kad įsiklausymas (ypač į interviu) būtų gerokai vertingesnė patirtis už laisvo pobūdžio kone impresionistinę kritiką, kurią galite rasti žemiau.

Per parodos „Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių“ atidarymą nuskambėjęs teiginys, kad Laura Garbštienė yra tarsi didelis vaikas, atviromis akimis žiūrintis į visa, kas nauja, pasigirdo kiek groteskiškai. Visai šalia pastatytame ekrane sukosi muzikinės dėžutės melodija, „leidžianti voveraitei klajoti“ (toks jos pavadinimas), o Laura tame ekrane vairuoja dviratį uždaroje (ir kiek ankštoje šiam veiksmui) patalpoje į vieną pusę, apsirengusi kostiumu, susidedančiu iš kailinių batų, apatinių kelnaičių, baltų apatinių marškinėlių ir ant galvos dėvimų elnio ragų. Kažkodėl čia pat prisimenu vieną užsienio kuratorių, stebėjusį šį darbą, ir tesugebėjusį tarstelti „That‘s crazy“ ir matau slapta tykiai jam į taktą belinguojančias nemažos dalies lietuvių menotyrinink(i)ų galvas, pasidabinusias ironišku šypsniu. Ir štai bandymas sušvelninti šią nutylėtą įtampą (iš konteksto galima manyti, kad tai ir buvo kaip tik toks bandymas), regis, nuoširdžiu reveransu apie nekaltybę (argi vaikas gali būti kaltas?), ją atskleidžia visa savo akivaizdybe. Kiekvienas iš mūsų, ko gero, atsimename ne vieną vaikystės traumą, atsiskleidusią kaip ūmiai ir nežinia iš kur ant mūsų nekaltybės (kartais – vaikiškai žiaurios, ūmios ir neprijaukintos) it damoklo kardas nukritusią bausmę, o su ja ir staiga atsivėrusią kaltės bedugnę. Bedugnę – būtent todėl, kad ji tuomet atrodė agresyvi ir nesąmoningai suvokta kaip nepelnyta. Kita vertus, būti „dideliu vaiku“, jei vaiką, vis dėlto, suprasime ta „tyra“ ir „nekalta“ prasme, taip pat atrodo gerokai perversiška – tarsi kažkokia kafkiškų metamorfozių įkvėpta jėga būtų išpūtusi mūsų kūniškuosius narius ir pasąmonės efektus, tačiau nematoma kūdikiško lopšio skraistė vis dar dengtų mūsų tyrą nekaltybę…
Pradėjau šia truputį rėksminga ir parodos intencijoms šiek tiek neadekvačia įžanga tik tam, kad taikyčiau į tikėtiną interpretacijų kontekstą. Jau pats pavadinimas „Ką turėčiau daryti, kad vienaragis ateitų ir padėtų galvą man ant kelių…“ ir keletas kitų parodoje įsikūnijančių įvaizdžių parodos autorę sviedžia į akistatą su galimomis paviršutiniškomis interpretacijomis. Kitaip tariant, jeigu imtume Froidą tokį, koks jis gyvena bohemiškų sueigų herojų lūpose, ir šį kaip dvi kapeikos paprastą interpretacinį kodą pritaikytume parodos reikšmių perskaitymui, iš vienaragio ir nekaltos mergelės gautume patys suprantame ką. Pagerbiant Zygmundą Froidą, kaip psichoanalizės mokyklos pradininką, šitam bohemiškų sueigų Froidui kartais norisi parodyti, kad jam tik ten ir vieta.
Tačiau kažko trikdančio yra tame, kas iš pirmo žvilgsnio atrodo naivu Lauros darbuose. Juose nėra primygtinai akcentuojamos distancijos, o atsiveriantys vaizdiniai gali pasirodyti kiek per įžūliai naivūs ir nepridengti, begėdiškai negudrūs, o poetinės metaforos ir tekstinės nuorodos – pernelyg lyriškos ar sapniškos. Vis dėlto, leidžiantis gilyn į Lauros Garbštienės kuriamą ženklų sistemą ar leidžiantis būti apsuptam(-ai) jos meninių gestų, paaiškėja, kad šis naivumas yra sąmoninga citata, sąmoningai atsisakant įkinkyti ją į kalbinės artikuliacijos vežėčias. Laura, dėvėdama elnio ragus, dalyvaudama vienaragio prisiviliojimo rituale, šokdama prieš pirmąjį pasaulinį karą atminti skirtą memorialinį paminklą vakarų Vokietijoje bei dainuodama Maddonos dainą „Like a Virgin“, tam tikra prasme prisiima vaidmenį ar kaukę, tačiau, kita vertus, šiais gestais iš tiesų atlieka ritualinius veiksmus, o rituale, skirtingai nei teatre, vaidmens, kaukės ir tikro būvio skirtumai anaiptol nėra tokie akivaizdūs. Tad interpretuojant tokius gestus kaip šis, yra be galo smagu žinoti, kad po daugkartinio Jeano Baudrillardo knygos „Simuliakrai ir simuliacija“ skaitymo galima grįžti prie pirmųjų jos eilučių, kur cituojamas Ekleziastas: „Simuliakras niekada nėra tai, kas slepia tiesą – tai tiesa slepia, kad jo nėra. Simuliakras yra tikra“. Šis Ekleziasto simuliakras gali būti dėvimas kaip kaukė, o ši – kaip kūno tęsinys (jeigu išgirstumėte Lauros istoriją apie tai, kaip jai atėjo poreikis atlikti ritualą Tundroje, įgyvendinant „This is the Love Song. The End“, suprastumėte, kas tuo turima omenyje). Karnavališkumo ir kaukės temos čia taip pat nėra svetimos.
Kalbant apie tokias parodas kaip ši ir bandant prisigretinti prie jos pirminių intencijų, bei būti adekvačiu jų atžvilgiu, nesinori pernelyg operuoti įvairiomis teorinėmis koncepcijomis, abejojant tokio „plepumo“ tikslingumu. Pati Laura dažnai pati tikslingai atmeta įžodinimo būtinybę, tačiau susiduria su iš išorės ateinančiu spaudimu kažkokį įžodinimą manifestuoti. Ir tasai manifestas galbūt ir galėtų būti „kalbos plyšys“, atsirandantis iracionaliose patirtyse ir jų tapsme meniniais gestais.

Ar galima parodą pamatyti vienaragio akimis? Pabandžiau tai padaryti antrajame parodos aukšte, palėpėje. Pirma, kas nutiko šio bandymo metu, buvo naujai atsiskleidęs vizualumas. Na, juk kaipgi kitaip vienaragis galėtų matyti, jeigu ne vizualiai (suprask, ne simboliškai)? Tai buvo gana paveiku. Ko gero, tapau tuo, kuris padėtų galvą ant kelių. Jau supratote, kad toks eksperimentas būtų naivus, jei nebūtų suvokiama, kad tai tėra veiksmas, kai žmogus įsivaizduoja, kad žiūri vienaragio akimis. Ir kai suskliaudžia šį supratimą, pamiršta, kad kompozicija ir kadrai yra stereotipiniai madų žurnalų kadrai, arba, kaip per atidarymą sakė medijų teoretikas prof. Alvydas Lukys, „erotika“. Tačiau, kai stebėtojas atsiveria šiai suspenduoto suvokimo patirčiai ir apmąsto jį „post factum“, tikriausiai patiria kažką panašaus, kas psichoanalizėje vadinama „žvilgsnio sugrąžinimu“. T.y. suvokia kuriam laikui patyręs simbolinę transformaciją ir galįs ją permąstyti iš „sugrąžinto žvilgsnio“ perspektyvos. Ši perspektyva leidžia grįžti prie pirminių inspiracijų – vėlyvųjų viduramžių laikais austų gobelenų, vienaragio mito bei jo interpretacijų įvairiose kultūrose, ir pan. Ant lentynėlės padėtas ir subtiliai apšviestas baltas kreidos gabaliukas, galintis, beje, irgi kelti falinių asociacijų, ko gero, labiau yra nuoroda į interpretacinį gestą, kurį suvokėjas turi atlikti pats.
Alvydas Lukys, be abejo, suvokė tokios „grąžinto žvilgsnio“ teikiamos transformacijos galią, kalbėdamas apie tai, kad Lauros Garbštienės paroda vargiai įspraudžiama į socialinį kontekstą, su šypsena apkaltindamas feminizmą ir „Ladyfest‘ą“, kurio rėmuose ši paroda įvyko, jos biurokratizavimu. Tačiau čia būtina turėti omenyje, kad, tarkime, Julios Kristevos ar Luce Irrigaray feminizmas tikrai nebėra tas feminizmas, kuris kaip dar viena ideologinė mašina juda socialinės galios laukais. Jis yra kur kas labiau asmeniškas, o jo skleidimosi teritorijos – multidimensinės. Jam kur kas svarbesni subjektyvios tapatybės klausimai bei galimybė juos netrikdomi kelti, nei totalinė diskurso emancipacija. Kartais net keista, kad tokius teorinius pradmenis reikia aptarinėti ten, kur reikėtų tikėtis rimtų teorinių diskusijų (tai segreguotos visuomenės, kurioje atskiri instituciniai bei diskursyviniai dariniai egzistuoja kaip atskiros salos ar nesusiekiantys indai, simptomas). Žinoma, reprezentacinės formos, tokios kaip kad parodų – ir ypač tokių subtilių – atidarymai, ir ypač festivalių, kuriuose esti socialinio angažuotumo, rėmuose ne visada leidžia išvengti daugiau ar mažiau artikuliuotų manifestinių formų.

Vietoje išvadų.
Kodėl šokama priešais suakmenėjusią Vokietijos žaizdą – monumentą, pastatytą pirmojo pasaulinio karo metu ir buvusį revanšistinį simbolį tarpukariu – dainuojant Maddonos „Like a Virgin“? Tikrai ne sarkastiškai iš jo besityčiojant. Tada būtų pralaimėta – monumentai stovi, jie pasilieka, su jais negalima derėtis. Iš jų gali tyčiotis, tačiau tai tas pats, kaip pūsti prieš vėją – ir daryti tai aistringai, vis aistringiau, galų gale – varginančiai ir bejėgiškai. Tai labiau šokis su monumentu, nes pastarasis liūdnas, sutrikęs ir vengiamas. Tai flirtas su juo. Netgi ne derybos. Tai Tiberijaus biustas iš Brodskio eilėraščio, staiga tapęs minkštakūniu termitu. Monumentas „Touched for the very first time“…

Keletas vaizdų iš Lauros Garbštienės parodos atidarymo “Akademijos” galerijoje:

Straipsnio autorius:
http://audio-z-blog.livejournal.com/ http://users.livejournal.com/___neon____/

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *