(Vis dėlto,) kas yra Lietuvos šiuolaikinė fotografija?

2014 m. vasario 1 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Jurij Dobriakov
P_Paper

Sovietmečiu viskas buvo paprasčiau. Buvo oficialūs, „rodomi“ fotografai, ir buvo kiti, kurie tam ratui nepriklausė. Tad į „Lietuvos fotografijos mokyklos“ vardą pretendavo viena prieiga prie fotografijos – be viešai matomų alternatyvų. Šiandien situacija yra gerokai painesnė. Į „šiuolaikinės Lietuvos fotografijos“ statusą tiesiogiai ar netiesiogiai pretenduoja bent kelios skirtingos fotografinės stovyklos su savomis filosofijomis ir estetikomis. Nei viena iš jų nėra nematoma – tiesiog jos išeina į viešumą skirtingose platformose. Galbūt todėl šios paralelinės „šiuolaikinės fotografijos“ dažnai tarsi nepastebi viena kitos.

Teksto pavadinime skambantį klausimą pirmiausia išprovokavo Pauliaus Petraičio (geriau žinomo pseudonimu Paul Paper) ir Justės Jonutytės sudarytas leidinys „Tarsi nebūtų rytojaus“, pristatantis šiuolaikinę[1] Lietuvos fotografiją, tiksliau, kaip „Kitoje fotografijoje“ paskelbtame interviu pripažįsta ir patys projekto kuratoriai, vieną iš jos versijų. Tai, kad egzistuoja skirtingos versijos, savaime nėra blogai. Bet įvardijimas ir atranka visuomet kuria potencialiai keblias situacijas. Šiuo atveju dviprasmiškus jausmus kelia tiek gana drąsus „šiuolaikinės fotografijos“ sąvokos vartojimas, tiek minėtame interviu kuratorių dėstoma projekto motyvacija.

Suprantama, kad leidinio sudarytojai nori pateikti alternatyvą Lietuvos fotomenininkų sąjungos fotografijos vizijai, kuri nedaug keitėsi per dešimtmečius ir vis dar siekia išsaugoti dominuojančią poziciją fotografiniame gyvenime (tame tarpe ir per jaunesnių autorių absorbavimą). Nelabai suprantama štai kas: tiek prieš du metus parašytame Paulo Paperio tekste „XXI a. reprezentuoja XX a. vizija? Lietuvos fotografijos metraščiai“, tiek „Tarsi nebūtų rytojaus“ sudarytojų interviu pasigedau Vytauto Michelkevičiaus ir bendraminčių inicijuotų projektų „Komentarai@3xpozicija.lt: postfotografinės būsenos šiuolaikiniame mene“ ir „Foto/karto/istorio/grafijos“ bei žurnalo „Postfotografija“ paminėjimo. Taip pat tarsi Letos upėje nuskendo nemažas ratas dabar jau beveik vidurinės kartos autorių, kuriuos galima būtų sąlyginai susieti tiek su minėtais projektais, tiek su to paties Vytauto Michelkevičiaus 2012 m. kuruotu projektu „Vietos karta: atvaizdas, atmintis ir fikcija Baltijos šalyse“.

Nepastebėti šių projektų ir autorių vargu ar įmanoma – jie nužymėjo labai svarbų fotografijos raidos etapą, niekaip nesusijusį su tradiciniu „Lietuvos fotografijos mokyklos“ humanizmu ir jam atvirai oponavusį. Žinant dar pakankamai neseną šiuolaikinės Lietuvos fotografijos istoriją, ypač keistai atrodo Paulo Paperio teiginys minėtame interviu, kad „lietuvių fotografija pasauliniame kontekste buvo atsilikusi, ypač nuo konceptualiosios fotografijos, kuri čia taip ir neįvyko tada, kai kitur jau klestėjo. Leidinyje pristatyti autoriai – bene pirmą kartą šalies fotomeno istorijoje – žengia koja kojon su progresyviais kolegomis, keldami klausimus kurie aktualūs pasauliniame fotografijos meno kontekste“. Todėl kyla dar vienas klausimas: kodėl jaunosios kartos akyse vos vyresni ir iš esmės neinstituciniai autoriai tapo nematomi, tarsi nebūtų ne tik rytojaus, bet ir nieko tarp LFS senbuvių ir dabartinės „interneto kartos“?

Pirmiausia tenka konstatuoti, kad „vietos kartos“ atstovai, deja, turi labai mažai pasekėjų tarp jaunesnių autorių, o patys tuo tarpu beveik visai pasitraukė iš fotografijos lauko į kitas šiuolaikinio vizualumo sritis (nors fotografija, manau, tebėra tvirtas jų mąstymo branduolys). Todėl tikriausiai jų neminėjimas „interneto kartos“ fotografiniame diskurse simbolizuoja aptuštėjusios nišos užėmimą „nuo nulio“, be jokio tęstinumo (ir tai vaizdžiai demonstruoja, kad ideologinis selektyvumas būdingas ne tik „senajai kartai“). Tačiau tų menininkų pasitraukimas iš fotografinio atvaizdo srities buvo dėsningas – ir vienintelis įmanomas iš tiesų šiuolaikiškas ir konceptualus – žingsnis, kuris radikaliai atskiria juos tiek nuo „Lietuvos fotografijos mokyklos“, tiek nuo „tarsi nebūtų rytojaus“ atvaizdo fetišizavimo filosofijos. „Vietos karta“ išreiškė fotografijos rytojų, kuris jaunesnei kartai taip ir neatėjo. Sąmoningas pastarajai būdingo „troškimo fotografuoti“ atsisakymas ir yra raktas į tikrąjį šiuolaikiškumą ir aktualumą, be kurio fotografija tegali klaidžioti nesibaigiančios šiandienos labirinte be išėjimo, tarsi Richardo Linklaterio filmo „Slacker“ personažai.

Tai fotografijai, kurią matau „Tarsi nebūtų rytojaus“ puslapiuose ir pristatytų autorių tinklaraščiuose ir zinuose (o tai ir yra tokios fotografijos natūrali teritorija), labiausiai trūksta kritiškumo savo pačios ir apskritai šiandieninės atvaizdo kultūros atžvilgiu. Tuo ironiškiau skamba tokiai fotografijai skirtos savilaidos platformos „Kritika“ pavadinimas. Atvaizdai, kurių esmė yra beveik instinktyvus kasdieninės aplinkos fiksavimas, idealiai įkūnija į Lietuvą kaip tik dabar atėjusio post-kritinio laikotarpio dvasią. Kritikos negali būti ten, kur yra hedonizmas – net jei jis perteikia „pasikeitusią medijos situaciją“. Pasikeitusios situacijos apmąstymui neužtenka vien jos reprodukcijos – kitaip refleksyvus impulsas paprasčiausiai paskęsta šimtuose tūkstančių internete aptinkamų panašių atvaizdų. Taip nutiko ir šiuo atveju – nebent „internetinės“ estetikos perkėlimą į knygos formatą suvoksime kaip kritinį veiksmą.

Tačiau norėčiau paminėti dar porą šiandien aktyvių fotografinių scenų, kurios taip pat neįsisavino postfotografinių procesų pamokų, bet kartais užsimena apie „senos vs naujos fotografijos“ konfliktą ir savo alternatyvią poziciją. Pirmąją iš šių scenų galima būtų apibrėžti taip: fotografai, ateinantys daugiausia iš reklamos srities, bet turintys pakankamai meninių ambicijų, kad kurtų kažką formaliai panašaus į meno projektus. Tokios fotografijos atstovas par excellence yra Tadas Černiauskas (Tadao Cern). Čia taip pat nėra kokios nors ryškesnės abejonės atvaizdu ir jo verte; kūrinio sukūrimo mechanizmas iš esmės atkartoja reklamos formulę – greitai „kabinanti“ idėja plius ją sustiprinantis vizualus efektas. Todėl ir tipiškas tokios fotografijos sklaidos būdas yra virusinis: daugybę lankytojų turintys įdomybių ir dizaino tinklaraščiai, užtikrinantys žaibišką matomumą. Dėl to virtualaus tarptautinio matomumo ir sensacingo vietinės spaudos pateikimo daugeliui mažiau fotografijos sritį pažįstančių žmonių gali lengvai pasirodyti, kad tokia fotografija ir yra šiuolaikinė Lietuvos fotografija.

Kita aktyvi ir labiausiai socialiniuose tinkluose bei mados ir trendų tinklaraščiuose matoma scena iš dalies atsispiria nuo „alternatyvios“ mados fotografijos, bet taip pat turi pretenzijų į meniškumą – tai TWODICKS, Neringa Rekašiūtė ir kitos šiandieninio Lietuvos jaunimo foto-ikonos. Čia sutinkame daug skolinių iš tokios fotografijos klasikos – Terry Richardson, Dash Snow, Ryan McGinley ir t.t. Iš esmės tai yra tiesiog labiau radikaliai hedonistinė „tarsi nebūtų rytojaus“ vizualumo filosofijos versija, kurioje praktiškai nėra jokių abstrakčių elementų, o atvaizdai persunkti kūniškumo ir „purvino“ erotizmo, virstančio kiču.

Minėtų fotografinių stovyklų ribas kartais sunku aiškiai nubrėžti, nes jos, kaip ir dera interneto erdvėje susiformavusiems reiškiniams, nuolat mutuoja, migruoja ir persidengia. Tačiau šiuo atveju svarbiau atskirti, kas yra ir kas nėra šiuolaikinė fotografija. Prisimenant seną ŠMC ir Dailininkų sąjungos ginčą dėl šiuolaikinio meno apibrėžimo, galima pritaikyti vieno iš tuomet skambėjusių teiginių logiką fotografijai: ne visa šiandien kuriama fotografija yra šiuolaikinė. Ir pratęsti: šiuolaikinė fotografija yra tokia fotografija, kurios jau nebėra, bet jos paliktą atspindį dar galima užčiuopti.



[1]   Tiesa, frazė „šiuolaikinė Lietuvos fotografija“ kaip projekto pavadinimo dalis buvo įrašyta tik kvietime siųsti darbus leidiniui; pačiame leidinyje pateikiama medžiaga įvardijama kaip „jaunosios kartos Lietuvos fotografija“. Tačiau aš manau, kad žodis „šiuolaikinė“ visgi nebyliai liko, juolab kad ir vienas iš ankstesnių paties Paulo Paperio nedidelio formato leidinių nedviprasmiškai vadinosi „Contemporary Photography“.

Iliustracijoje: Paul Paper “Contemporary Photography” leidinys.

Straipsnio autorius:
Jurijus Dobriakovas yra šiuolaikinės kultūros tyrinėtojas, eseistas ir vertėjas. Publikuoja tekstus kultūrinėje spaudoje ir meno projektų leidiniuose. Dėsto Vilniaus dailės akademijoje.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. A B C ...

    Netiesa, kad Vytauto Michelkevičiaus kuruoti Lietuvos ir pabaltijo menininkų darbai buvo niekaip nesusiję su „Lietuvos fotografijos mokyklos“ humanizmu.

    Tie menininkai, ir ne tik iš Lietuvos, daugiausia naudojo fotografiją meno projektams – instaliacijoms etc. – o tai ne tas pats, kas fotografija kaip baigtinė išraiška.

    Kitas iš nedaugelio paminėtų silpnų argumentų: kad pasitraukimas iš fotografijos lauko į platesnį meno lauką naudojant fotografiją yra “vienintelis įmanomas iš tiesų šiuolaikiškas ir konceptualus” :) – Kuris vienintelis šiuolaikiškas – bananas ar apelsinas?

    Apibrėžimas kas yra “raktas į tikrąjį šiuolaikiškumą” yra sau prieštaraujantis beprasmis teiginys. Nėra tikrojo ir netikrojo šiuolaikiškumo, o pats bandymas atliepia nešiuolaiškišką “tikrojo” supratimo ieškojimą.

    Bet visgi kiek aiškiau kas kam nors iš “mažiau fotografijos sritį pažįstančių žmonių gali lengvai pasirodyti, kad tokia fotografija ir yra šiuolaikinė Lietuvos fotografija.”

  2. skaitytojas

    ABC… – Jūs paslystate – kas yra ‘fotografija kaip baigtinė išraiška’? Kas yra baigtinis meno produktas šiuolaikinio delioziško nomadizmo kontekste? Šiuolaikiniame meno lauko kontekste nėra ‘baigtinių’ definicijų. Yra judėjimas, tąsa, tikėtos ir netikėtos transformacijos, kurios įgauna prasmę tada, kai apčiuopiamas platesnis meno lauko kontekstas. Šiuo atveju verta įsiklausyti į teksto autoriaus pastabas.

  3. A B C

    skaitytojau, koks skirtumas tarp meno ir fotografijos? Koks skirtumas tarp fotografijos ir fotografinės performanso dokumentacijos? Kuri ta tikroji šiuolaikinė Lietuvių fotografija?

    Manęs paviršutiniški atsakymai netenkina – net neužduoti reikalingi klausimai. Pritariu dėl poreikio aprėpti platesnius kontesktus. Be Deliozo yra ir daug kitų, kurie jau seniai nesusitaria apie šiuolaikybę, bet visi jų atmeta modernistinius metodus, kuriais čia bandoma mąstyti apie šiuolaikybę.

    O anonimiškumas naudingas nepersimesti į asmeniškumus ir kaimelio barnių efektą, bet kalbėti apie argumentus ir gadynės kritikos kokybę.

  4. Graudžios nepastebėtųjų ašarėlės – juos pamiršo… Juokingi bandymai pasidalinti “postfotografijos” kaldrytę. Nejau taip sunku priimti jauniausiųjų radikalumą, kuris gal ir naivus, bet tikras ir tikrai turi teisę būti kaip dar vienas variantas – kame problema? Yra kažkokia lietuvių fotografijos istorijos rašymo monopolija? Juokų juokai.

    O tai, kad Dobriakovas nurašo jaunųjų vaizdus į antrarūšį interneto spamą – dar daug kartų liūdniau. Truputį geriau apie jį ir co galvojau…

  5. g

    priimkit kritika iskeltom galvom, vaikai, o neprunkstaukit apie argumentus, kuriu patys apskritai nepateikiat… tris kart valio…

  6. Jurij Dobriakov

    pž, kame būtent tas radikalumas? Susitapatinime su tuo, ką daro šimtai tūkstančių Tumblr vartotojų?

    Kaip variantas gali būti viskas – niekur tekste nesakau, kad negali. Bet siūlau pagalvoti apie istorijos rašymo monopoliją dar kartą atidžiai ir be ašarėlių perskaičius P. P. teiginius, kad Lietuvoje iki šiol nebuvo konceptualios fotografijos. Jei kažkokiame vyksme nedalyvavai, nereiškia, kad jo nebuvo.

  7. klausimas teksto autoriui

    Teko skaityti vieną tavo tekstų apie postfotografiją, kuriame ją įvardinai kaip meno kritikų funkciją atliekančią fotografiją, ir kad pačiam būtų įdomiau pamatyti darbus, kurie vaizduoja realybę, o ne komentuoja kitus vaizdus. Jei jauniausios kartos fotografija to neišpildo – kokia tai turėtų būti fotografija?:)

  8. Dar kartą įdėmiai perskaičiau Paperio tekstą. Nerašo jis apie “konceptualią fotografiją” – čia jau jūsų, Jurijau, žodynas. Ta “konceptuali fotografija” radosi jau daugybę kartų, sulyg kiekviena nauja karta: Sutkaus reportažinę mokyklą keitė Lukio-Trimako-etc. “konceptualioji fotografija”, ją – dabar jau nelabai šviežia karta, o šią keičia jauniausieji. Galima tampyti tą “konceptualiąją” kaip gumą kiek nori ir koks skirtumas, kaip ją vadini. Aušta, vėsta ir sensta terminai kaip ir jaunimo naujumas, kurį netrunka pakeisti sekantys. O neigti “Tarsi nebūtų rytojaus” tolygu teigti fotomediją kaip šventą karvę. Na nebuvo Sutkaus laikais interneto ir Tumblr – gal būtume ne tokių analogijų išvydę.

  9. Jurij Dobriakov Post author

    Ne, visgi siūlau dar kartą ir dar atidžiau perskaityti šiuos sakinius iš interviu:

    „[…] lietuvių fotografija pasauliniame kontekste buvo atsilikusi, ypač nuo konceptualiosios fotografijos, kuri čia taip ir neįvyko tada, kai kitur jau klestėjo. Leidinyje pristatyti autoriai – bene pirmą kartą šalies fotomeno istorijoje – žengia koja kojon su progresyviais kolegomis, keldami klausimus kurie aktualūs pasauliniame fotografijos meno kontekste“.“

    Ką reiškia, kad konceptualioji fotografija „čia taip ir neįvyko“? Ką tuomet darė / iš dalies tebedaro Gelguda, Narkus ir Zabarauskaitė, Anglickaitė, Skudžinskas, Šarūnas, etc.? Kaip įmanoma juos praleisti, peršokti nuo LFS romantinio humanizmo ir psichologizmo tiesiai prie Paul Herbst snapshotų ir sakyti, kad tik dabar yra keliami „pasauliniame fotografijos meno kontekste aktualūs klausimai“? O tie patys Lukys ir Trimakas ar kokie Pačėsa ir Zinkevičius yra kur nors minimi, ar jie irgi automatiškai nurašomi į LFS metraščių „rezervatą“? Ir kas yra tie progresyvūs užsienio kolegos, su kuriais pagaliau yra žengiama koja kojon?

    Esmė tame, kad tas maksimalistinis šūkis „Mes padarėme pirmi!“ gali atrodyti žaviai, bet dažniausiai turi mažai bendro su realybe. Visada yra kažkokia evoliucija ir genealogija.

    O dėl šventos karvės – būtent šitoje vizualinio kasdienybės hedonizmo estetikoje fotomedija (atvaizdas) ir tampa kulto objektu. Kai iš tiesų vis dar aktualus yra poreikis kritiškai tą srautą stabdyti ir daryti su juo kažką kitą.

  10. Tikslinu: anksčiau perskaičiau jo tekstą kataloge. Dabar – jau ir interviu. “Konceptualią fotografiją” jis mini. Ir įžūliai nepastebi jūsų, Jurijau, kartos. Gal pernelyg tyliai ar ne itin talentingai reiškėtės, kad vaikai neprisimena ar nepastebėjo? Šiaip tai čia ir yra jaunatviško radikalumo pavyzdys par excellence, visi savo laiku taip darė, visi vyresni įsižeidinėjo.

    O toliau išsamiai pagrįsta internetinė kilmė, kurios taip nepakenčiate – jie patys puikiai viską suvokia, tai yra jų programa.

    Visi kiti mano teiginiai galioja.

    Senstate, gerbiamas Jurijau, turiu omenyje ne amžių.

  11. “Kai iš tiesų vis dar aktualus yra poreikis kritiškai tą srautą stabdyti ir daryti su juo kažką kitą.” – Tai yra JŪSŲ NUOMONĖ, bet nebūtinai jų. Niekas nedraudžia tiems, kurie galvoja, kaip ir jūs, tą ir daryti. Norite padaryti visuotinę tvarką?

  12. Apskritai, čia, matyt, lemia išeitinis požiūris į technologines naujoves, internetinę, socialinių tinklų realybę – manyti, kad tai blogis iš prigimties, nes taip anksčiau nebuvo ir manyti, kad tame nėra nieko bloga ir kad tai galima pajungti geriems dalykams, prisijaukinti.

  13. Jurij Dobriakov Post author

    Gal ta mano karta tiesiog norėjo šiek tiek daugiau, nei internetinės fotografijos apoteozės, gerbiamas incognito. O įžūlumą kartu su radikalumu anksčiau ar vėliau neišvengiamai turi pakeisti labiau „substantial“ dalykai.

    „Norite padaryti visuotinę tvarką?“ – na ką jūs, rimtai dabar reductio ad hitlerum užsiiminėsit? Jų teisė yra daryti tai, ką daro, mano teisė yra išsakyti tai, ką aš apie tai galvoju. Ar dabar jau kritika gali būti tik poetinis-rizominis stiklo karoliukų žaidimas? Palikime tai kitiems autoriams, kurie moka tai daryti geriau už mane.

    „Apskritai, čia, matyt, lemia išeitinis požiūris į technologines naujoves, internetinę, socialinių tinklų realybę“ – turbūt pirmą mano tekstą skaitote.

  14. Vytautas Michelkevičius

    tai gal visgi pagaliau išlįskim iš tos 2000-ųjų interneto slapyvardžių kultūros ir atvirai pabendraukim su savo ar svetimais ginklais. Ir kaip jau ne kartą pastebėta, Lietuvoje neįmanomos diskusijos, nes nėra jų kultūros. Jei Jurijus kritikuoja objektą, iškart atgal šaunami komentarai jam asmeniškai, nors jis juk kritikavo ne asmeniškumus. Ir dar kaip dažnai pasitaiko visi kritikuojamieji kritiką nurašo kaip “silpnus argumentus”, o savųjų net nepateikia.

    O humanizmo ar jo opozicijos buvo, buvo.

  15. Diskusijos ne tik įmanomos, bet ir būtinos (diskusijų kultūros neliko, nes visą inteligentiją į Sibirą išvežė?). Geri draugai kartkartėmis pasibara – tam jie ir draugai.

    Jaunuosius ginu ne dėl to, kad jie tikrai visada teisūs ir nieko nepraleidžia.

    Tarkim, dešimtojo dešimtmečio antroj pusėj visi ėmė džiūgaut, kad jau atitinkam pasaulinius kontekstus, “pirmą kartą”. O gal ta pati kokio Gibavičiaus grafika gūdžiais tarybiniais metais buvo ne ką mažiau aktuali kur nors Europoj? Čia pavyzdys iš debesų.

    Jaunystė, žmonės. Man rodos, galima patikslinti tuos nelaimingus jaunuosius, kad kažką pamiršo ir tiek. Bet neigti jų fotovaizdus – nesutinku.

  16. Justė Jonutytė

    Įdomi diskusija užvirė per savaitgalį. Visų pirma, teigiamai vertinu faktą, kad leidinys šio straipsnio dėka pagaliau sulaukė kiek konstruktyvesnės (nors ir galima ginčytis) kritikos ir įdomesnių argumentų, kurie jau gali iššaukti dialogą (ko negalėčiau pasakyti apie 7md „Tarsi kritiką”). Apskritai vertinu Jurij pastangas apibendrinti šiuolaikinę fotografiją Lietuvoje. Vis dėlto negaliu šitoje situacijoje įžvelgti kažkokių varžybų, pretendavimų į „šiuolaikinės Lietuvos fotografijos“ statusą – juk skirtingų krypčių koegzistavimas ir tarp jų kylantis dialogas savaime yra naudingas reiškinys. Man keistokai skamba nuostaba, kad kalbėdami apie savo leidinį nepaminėjome Vytauto Michelkevičiaus ir jo kolegų projektų. Juk akivaizdu, kad šiuo atveju dirbome su visai kita fotografijos kryptimi ir jei tie projektai netapo tiesioginiais atspirties taškais šiam leidiniui atsirasti, natūralu, kad nebūtinai yra minimi interviu. Taip pat siūlyčiau visiems skaitytojams rimtai pasvarstyti, ar tikslinga leidinyje publikuojamą fotografiją tapatinti su „šimtais tūkstančių internete aptinkamų panašių atvaizdų,“ ar tuo labiau su Lietuvos pop (mados/reklamos) fotografų nuotraukomis. Nederėtų pamiršti tarptautinės knygos dimensijos, o faktas, kad leidiniu susidomėjo ir jį platins meno knygynai ir mugės visame pasaulyje (tarp jų – Yvon Lambert, Kopenhagos meno knygų mugė ir kt.) signifikuoja „Tarsi nebūtų rytojaus” publikuojamų fotografų kūrybos aktualumą tarptautiniame meninės fotografijos ir leidybos kontekste. Bet kuriuo atveju, viena šio leidinio misijų ir buvo dialogo apie šiuolaikinę Lietuvos fotografiją atgaivinimas (per vienos mano manymu svarbios jos krypties įvedimą), todėl džiaugiuosi kilusia diskusija.

  17. Tomas Čiučelis

    Atsisakymas identifikuotis — ypač šiame kontekste, kalbant apie kritnę mintį šiuolaikinės kultūros atžvilgiu — yra savaime simptomiškas. Visi “šiuolaikiškumo” epizodai nuo sovietinio ir post-sovietinio laikmečių, įskaitant ir dabartinį visad struktūruojasi socialzavimosi principais — tai grupės, grupelės, tinklai, bendruomenės ir pan., o jose identifikacija yra ne tiek svarbiausias, kiek pamatinis faktorius, kuris nulemia atsakomybę už bendruomenišką būvį. Ko gero, daugelis atpažįsta tą anonimišką ironiją (kuri, kaip Vytautas gerai pastebi, yra visiškai bereikalingai asmeniška) — ją asocijuoti galima ne tik su ankstyvųjų elektroninių Šatėnų ir Litmenio terpėm, bet ir su dabartiniais “vox populi” variantais Delfyje ir t.t.

    Tai ar apie atmestųjų “ašaras” Jurijus kalba? Daugelis projektų kaip visad vykdomi per kuravimo ir projektų struktūras, o tai reiškia, jog jos tuo pačiu įtakoja ir pačių leidinių, parodų, workshopų socialinę struktūrą. Kas su kuo kodėl ir kaip kuria tinklus, projektus ir pan., nėra vien tik savaime suprantamas, natūralus dalykas. Situacija sudėtingėja dėl naujų platformų ir formatų gausos, tad galbūt socialinis atomizavimasis yra neišvengiamas bet kokiu atveju, tačiau Jurijaus kritinė mintis yra atvira būtent klausimui apie visa tai, apie sąlygas, kuriomis visa tai vyksta dabar, ir kaip tas “dabar” pozicionuojamas kultūriniame naratyve.

  18. Tomui: ta prasme, kad tą “dabar” reikia suvokti tik taip, kaip Jurijus ar kaip? Kad visus projektus sunku suvienyti į vieną naratyvą ar kaip? O kam? Istorikai rašydami veikalus tai ir padarys pagal galimybes. Ar kame reikalas?

  19. Jurij Dobriakov Post author

    Juste, tai, kad kryptis kita, yra akivaizdu. Bet visgi kai kurie raktiniai leidinį supančio diskurso teiginiai persiskaito taip, kad nieko konceptualaus, progresyvaus ir inicijuojančio dialogą su tradicija iki šiol čia nebuvo. Ir tai skamba gana siaurai ir pretenzingai, nors ir suprantu, kad reikia kažkaip save pozicionuoti ir išskirti (tik reikia visgi likti sąžiningam konteksto ir istorijos atžvilgiu). Bet koegzistavimas ir dialogas nelabai jaučiasi.

    Dėl tų šimtų tūkstančių panašių atvaizdų – deja, taip, formatas yra labai atpažįstamas, ir ne tik man. Manau, kad ir pati esi mačiusi ne vieną ir ne du fototinklaraščius su panašia estetika (va čia gal ir yra pirmiausia ta tarptautinė dimensija, nes panašiai fotografuojama nuo Amerikos iki Japonijos tam tikro panašių estetinių gairių vienijamo jaunų autorių sluoksnio). Juolab kad iš leidinio dizaino specifikos suprantu, kad ir jums patiems kažkoks išskirtinumas/unikalumas nėra labai aktualus, tai tas panašumas yra dėsningas.

    O šiaip tai tikrai no offence jokioj vietoj, tiesiog manau, kad sveika idėjų ir vizijų konkurencija turi išlikti, kitaip liks mums tik poezija ir vingiuoti ditirambai.

  20. Vytautas Michelkevičius

    Grįžkime į laikus prieš maždaug 10 metų, kad ir prasidėjo ši srauni srovė, pasak Jan Verwoert:

    Today every medium represents only one possibility among many.

    The only thing that counts is the artist’s conceptual project. The choice of a particular medium only has meaning inasmuch as it relates to a strategic gain within the overall project. If a conceptual statement can be adequately formulated in terms of painting, then artists paint, but if a different medium proves to be more useful, they turn to video or build installations.

    In this context anybody who looks at the medium alone is missing the most important thing.

    Jan Verwoert
    Why Are Conceptual Artists Painting Again? Because They Think It’s a Good Idea.

    http://www.afterall.org/journal/issue.12/why.are.conceptual.artists.painting.again.because.

  21. Vytautui: tai ir tu istoriją rašai pradėdamas nuo savęs, kaip ir kritikuojami jaunieji? Reikėtų grįžti į laikus ne prieš 10, o prieš 100 metų – 1914-15 m. Duchamp’as sukūrė savo pirmuosius ready-made’us, o furorą sukėlęs “Fontanas” – tai 1917 m. darbas. Jei jau atsigręžtume į konceptualaus požiūrio pradžią… Požiūrio, kuris dabar jau yra kanonas, kurio seniai nereikia ramstyti teoretikų citatomis.

    Kanonas, kurį kartais labai smagu apversti ir ant jo sušokti klumpakojį ar diabladą.

    O jaunieji, beje (nežinau, ar visi visi) nesiriboja vien fotomedija, bet kuria ir kitaip. Tiesiog į albumą sudėta fotografinė linija.

  22. Vytautas Michelkevičius

    Kažką supainiojot, kalbėdamas apie 10 metų turėjau omenyje šį judėjimą, pristatomą “Tarsi…” leidinyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *