Vidutinybė kaip įdomybė. Kristinos Inčiūraitės projektas „Išlikimas“ Šiuolaikinio meno centre

Kristinos Inčiūraitės projektas „Išlikimas“ ŠMC žavi ekspozicijos aiškumu ir švarumu. Iki baltos erdvės ir juodos linijos išgryninta raiška, iki krizės išgrynintas temų ratas. Išgrynintos nuorodos padeda įsigilinti į kelis sociokultūrinio konteksto aspektus.

Nijolės Oželytės frazė “Aš moku eiti miestu ir nieko nematyti” iš videofilmo „Išlikimas“ (2009), išpaišyta ant sienos, staiga tėškiama į veidą kiekvienam įeinančiam. Perskaičiusi Kęstučio Šapokos šios parodos recenziją, nusiraminau, kad ne mane vieną nupurtė frazės pretenzingumas, ypač vos ją išvydus ir nevalingai priskyrus ją Inčiūraitei (kas gi gali būti blogiau nei tiesmukas menininkas). Kiek vėliau, jau išėjus iš parodos, kilo asociacija su, manau, įdomiu mūsų popkultūros reiškinio aspektu – pernai dainų konkursą laimėjusio Sasha Sono daina „Pasiklydęs žmogus“ (jos kulminacijoje skamba žodžiai „Einu gatve ir nieko nėra šalia, aš vienas pasaulyje…“). Populiarios dainos apie gyvenimo dugne atsidūrusį žmogų Lietuvos topuose iki šios turbūt iš viso nebuvo, o konkursą ji laimėjo 2009 m. vasario mėnesį, tuo metu, kai Lietuva, atrodė, sprogs iš panikos dėl krizės. Jei ekonomikos augimas, projektinio gyvenimo būdo įsitvirtinimas (svarbu gerai žinoti, ko nori ir raiškiai pateikti idėją, o pinigų – pilna) paslėpė mūsų visuomenės bendruomeniškumo problemas, tai ekonomikos nuosmukis jas išryškino ir užaštrino. Atvirutės „2009-ieji. Vilnius dieną“ ir „2009-ieji. Vilnius naktį“ įvaizdina daugelio nuostatą, kad Kultūros sostinės projektas sprogo kaip tuščias burbulas, o Vilnius taip ir liko tuščia vieta kultūros žemėlapyje. Pasirodo, esame savanaudžiai egocentrikai, negalintys nieko sukurti.

Tokią mintį Oželytė vysto viso monologo metu videofilme „Išlikimas“ (2009, 15 min.). Abi pasirinktos herojės – vienuolė Nijolė Sadūnaitė ir Nepriklausomybės akto signatarė Oželytė – buvo veiklios ir reikšmingos visuomenės veikėjos prieš 20 metų, šiandien – viešosios erdvės „marginalės“. Jei Oželytės mintys siunčia visišką neviltį, apnuoginančios šlykščiąją kasdienybės Lietuvoje pusę, tai Sadūnaitės monologe daug vilties, tikėjimo lietuvių tautos stiprybe, siejamos su tremtinių, partizanų likimais. Vaizdinė medžiaga – tai nespalvoti, žiemiški Lukiškių aikštės, Šnipiškių trobelių, Kazokiškių šventoriaus ir vaikų, klampojančių po sniegą su rogutėmis, vaizdai. Jei pirmosios trys vietos nurodo į nykimą, politinės valios vykdomus pasikeitimus, tai galbūt vaikai su rogutėm nurodo į kažką išliekančio per visas permainas? Ilgas kilimas į slidų kalną ir greitas nusileidimas, tačiau daugiausia laiko praleidžiama stovint apačioje ir tariantis.

„Nuo gero – prie  puikaus“ (2009) tęsia susvetimėjimo temą. Iš 40 Lietuvos verslininkių, autorės paprašytų paminėti knygas, kurios suteikė įkvėpimo siekti rezultatų, atsiliepė tik viena. Inga Česnakienė pateikė knygą pavadinimu „Nuo gero – prie puikaus“, tad Inčiūraitė išlankstė laivelius iš šios knygos puslapių, įvardydama tai kaip apmąstymą ir meditaciją. Jei verslininkės būtų nusprendusios dalyvauti – surasti joms svarbias knygas ir iš palankstyti popieriaus lapus su tuo tekstu, taip perleisdamos per save žinias, kurias manė esant teisingas ir kurios, tikriausiai, pastaruoju metu pavedė (o galbūt kada nors vėl bus laikomos teisingomis), projektas būtų tapęs menine terapija. Dabar gi, Inčiūraitė išlanksto laivelius už verslininkes, lyg kalbėdama rožinį už karius.

Kitas kūrinys „darbinio feminizmo“ atmosferoje – „Veteranės“(2007). Tai „Orlen Lietuva“ darbuotojų fotografijos, iš pirmo žvilgsnio primenančios tarybinių laikų nusipelniusiųjų fotografijas, sukabintas koridoriuose ir stebinčias vis dar triūsiančiuosius bei skatinančios juos savo pavyzdžiu. Tačiau fotografijos yra per mažos ir hyperrealios, pernelyg erdvinės, moterų figūros atrodo nutolusios nuo fono plokštumos, todėl vaizdas dvelkia ne orumu, ramybe ir darbštumu, o veikiau moterų jauduliu dėl išvaizdos ir fotosesijos. Darbuotojų pagerbimas ir sovietmečiu, ir dabar, manau, nėra geranoriškas gestas, o veikiau praneša apie darbdavių galią  (jie sprendžia ką pagerbti) ir nužmogintai paskatina (žmogiškųjų) išteklių našumą. Būti pagerbtam reiškia atlikti dar vieną paskirtą užduotį. O moterys darbovietėje ne tik turi puikiai dirbti, bet ir kurti gražią ir jaukią atmosferą (savimi).

„Centre“ (2009) Šiaulių prekybos centrų fasadų brėžiniai be šoninių ribų tokiems buitiniams statiniams suteikia efemeriškumo, atrodo, kad jie tęsiasi be galo, o kartu – kad jie jau pradėjo irti. Užrašas „I degrade much faster!“ (angl. Aš yru daug greičiau), nors savo prasme turėtų kelti ekologinį džiaugsmą, perkeltas nuo pirkinių maišelio ant lapo „apkramtytais“ kraštais ir atsidūręs tarp brėžinių, tampa grasinimu ar bauginimu. Prekybos centrų architektūros nepatvarumas iš esmės gąsdinti neturėtų, juk tai laikini pastatai, tačiau turint omeny architektūros ir urbanistikos supratimą Lietuvoje, labai lengva įsivaizduoti tokį pastatą po dešimties metų paverstą sandėliais, kurių savininkams nerūpi, kad apdailos skarda plevėsuoja vėjyje.

Jei minėti kūriniai turi pakankamai aiškiai apibrėžtas temas ir po kelias įdomias potekstes, tai kebliausiais projekto kūriniais man pasidrodė „Herojų alėja“ ir „Nerimo dienos“ (2009). Abu atlikti bendradarbiaujant su J. Vienožinskio meno mokyklos mokiniais. Rodomi ant skirtingų tos pačios sienos pusių – „Nerimo dienos“ salės viduje, o „Herojų alėja“ – išorėje, kūriniai gali būti apžvelgti kaip dvi medalio pusės. „Alėjoje“ mokiniai nupiešė jiems patrauklių įvaizdžių portretus – nuo Vytauto Kernagio ir Lenino per mamą ir sesę iki Harukio Murakamio personažo Toru Watanabe ir troleibuso vairuotojo. Kaip autorė teigia savo puslapyje, šio meninio-socialinio tyrimo rezultatai tokie – berniukai dažniausiai piešia pasaulyje garsius asmenis, mergaitės – savo šeimos narius, o bendrai sudėjus visus portretus, paaiškėjo, kad moterų nupiešta daugiau nei vyrų. Kiekviename mokinio paišytame portrete matome jau kiek paformuotą kultūriškai, bet pakankamai individualią raišką, be to, individualų idėjinį užduoties sprendimą. Kitoje sienos pusėje (pagrindinėje parodos erdvėje) mokinių pieštukų judesiai panaudoti Inčiūraitės sumanytam chaoso piešiniui, „Nerimo dienoms“. Piešinio apraše išvardinti 38 mokinių vardai ir pavardės, taip lyg nurodant į paskirų linijų autorystę ir piešinio dalių skirtingą raišką. Įdomu, kad apraše minimas ir siekis skatinti tikėjimą jauno žmogaus kūrybiniu potencialu. Tačiau pirmu atveju mokiniai tampa socialinio-psichologinio tyrimo objektu, antruoju – nemokama ar pigia darbo jėga. „Nerimo dienos“, autorės nuomone, perteikia rūpestį dėl dabartinio sunkmečio ir nerimą dėl ateities. Tik įdomu būtų sužinoti, kiek tas nerimas kilo iš pačių mokinių, o kiek buvo įkalbėtas Inčiūraitės.

Šapoka savo straipsnyje pamini krizės temos aktualumą/madingumą ir pasirinktų motyvų lokalumą. Man atrodo, kad Inčiūraitė laimėjo aktualioje temoje pasirinkusi marginalias konkretybes: Šiaulių prekybos centrus, Oželytės ir Sadūnaitės asmenybes, meno mokyklos mokinius ir verslininkes. Juk daug paprasčiau būtų buvę kalbėti apie Vilniaus Ozus ir Panoramas, Valinskienę, VDA studentus ir  barakudų paliktus bankrutuojančius verslininkus. Kita vertus tas marginalumas nėra akivaizdus ir skausmingas, kaip taboras ar pensininkai. Inčiūraitės objektai yra paraštėse dėl savo vidutiniokiškumo. Pamatyti ir parodyti dramą vidutiniokiškume – itin jautraus menininko uždavinys.

Kristina Inčiūraitė. Parodos „Išlikimas” ekspozicijos vaizdas.

Kristina Inčiūraitė. Veteranės. 2007, 10 juodai baltų fotografijų, 28 X 18,5. (Detalė).

Kristina Inčiūraitė. Išlikimas. 2009, video, 15 min. Menininkės ir Antje Wachs nuosavybė.

Kristina Inčiūraitė. Išlikimas. 2009, video, 15 min. Menininkės ir Antje Wachs nuosavybė.

Kristina Inčiūraitė. Išlikimas. 2009, video, 15 min. Menininkės ir Antje Wachs nuosavybė.

Kristina Inčiūraitė. Nuo gero – prie puikaus. 2009, lankstiniai (iš J.C. Collinso knygos „Nuo gero – prie puikaus. Kodėl vienos kompanijos padaro šuolį, o kitos – ne” puslapių). Menininkės ir Antje Wachs nuosavybė.

Kristina Inčiūraitė bei Vilniaus Justino Vienožinskio dailės mokyklos mokiniai. Nerimo dienos. 2009, piešinys ant sienos (grafitas), dydis kintamas. Menininkės ir Antje Wachs nuosavybė.