Laikai, kai žodis "propaganda" neturėjo neigiamo atspalvio. Paroda „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“ Nacionalinėje dailės galerijoje

Po parodą „Šaltojo karo metų modernizmas. Menas ir dizainas: 1945–1970“ vaikščiojau su šeima. Visi kartu tapome tobulais tikslinės grupės atstovais, tad net kuriam laikui pamiršau savo dailėtyriškumą. Tėvai krykštavo, pamatę, kad vaikystėje žaidė su tomis pačiomis plastiko lėkštutėmis, kurios parodoje eksponuojamos už nedūžtančio stiklo. Arba, kad galva nuo saulės būdavo apsaugota skarele su, pasirodo, Picasso piešiniu. Bet vidury parodos mama sustingo ir tarė tėvui: „Tu supranti? Mes – jau istorija!..”. Kalbant apie šią parodą galima gvildenti ideologinius klausimus arba visiškai nekritiškai pasiduoti nostalgijai. Eksponatus prisimeni, tik kai norisi iliustruoti vieną ar kita diskursą. Neketinu priešintis šiai sistemai. Tik noriu pasinerti į dabarties nostalgiją.

Manau, kad net ir pasibaigus šiam ekonominiam sunkmečiui (koks poetiškas žodis, palyginus su proziška krize), dauguma žmonių Lietuvoje vis dar suvoks kapitalizmą kaip natūralų žmogaus ir visuomenės būvį, aukščiausią išsivystymo laiptelį. Dėstytojas, vedęs man paskaitą ir seminarus apie postsocializmą, dažnai studentų diskusiją užbaigdavo fraze, kad jis tiki, jog būtent mūsų karta, jau gyvenusi Šaltojo karo pabaigoje, bet suvokianti ją per laiko atstumą, stebės kapitalizmo žlugimą ir nagrinės postkapitalizmo visuomenę. Tačiau kažkodėl bandydama įsivaizduoti postkapitalizmą, suvokiau savo vaizduotę esant pirmųjų kompiuterinių žaidimų išmoningumo lygyje. Net jei ir suvokiu mąstanti prasto pralaimėjusio socializmo ir gero laimėjusio kapitalizmo kategorijomis, negaliu šio požiūrio greitai pakeisti, ir tai nieko keista, turint omeny, kiek lėšų ir pastangų buvo įdėta stiprinant patriotiškai neoliberalią postsocialistinę ideologiją.

Ideologija – tai kalba. Ir kalbėti reikia be perstojo. O kalbant daug, neįmanoma nepaprieštarauti tam, kas jau buvo pasakyta. Tai puikiai iliustruoja mano mamos man kaip folkloras perduotas posakis, sukurtas iš dviejų populiarių sovietmečiu frazių: „Kapitalizmas artėja prie bedugnės krašto. O mes jį pavysim ir aplenksim“. Geriausiai suvokiu, kad gyvenu post-šaltojo karo erdvėje, kai skaitydama sovietinius tekstus sutinku žodį propaganda. Mane nupurto pasibjaurėjimas šio žodžio neigiamomis konotacijomis, o tekste žodis būna pavartotas nesiekiant jokių neigiamų asociacijų, grynai kaip sąvoka, kurią šiandien įvardiname žodžiais skatinimas ar socialinė reklama. Kai pasikeičia ideologija, pasikeičia ir kalba, raktiniai žodžiai, minčių kodavimo sistema. Jau dabar liūdna pagalvojus, kokie atrodysim juokingi su savo diskursais ir panoptikumais.

Paroda labai įtaigi, nes jos nuoseklus pasakojimas gausiai iliustruotas vaizdiniais, sukurtais tam, kad stipriai paveiktų ir įtikintų. Taip, dauguma eksponatų nebuvo skirti būti eksponatais parodoje. Bet viešoje erdvėje veikiantys meno ir dizaino kūriniai, net ir kuriami modernistinėmis abstrakčiomis formomis, privalo būti lengviau perskaitomi, nei, pavyzdžiui, abstraktusis ekspresionizmas, vien dėl to, kad jie vieši ir tiesiogiai prisideda prie ideologinės kalbos. Užtenka įsivaizduoti parodą „Šaltojo karo modernizmas. Dailė: 1945–1970“, kad paaiškėtų, kokia tikroji paroda įtaigi ir žaisminga. Tikiu, kad dar ilgai vien pagalvojusi apie pokarį, prisiminsiu JTO būstinės Niujorke maketą padėtą šalia Maskvos stalinistinio dangoraižio projekto. O kam nors paminėjus Chruščiovo laikus, niūniuosiu dainą apie butą naujame daugiabutyje iš muzikinio filmo „Čeriomuškos“. Kita vertus, pakankamai didelis Viktorijos ir Alberto muziejaus kuratorių pasiekimas – propagandinio užtaiso kūriniuose sumenkinimas, net sukarikatūrinimas. Landžiodama siaurais parodos koridorėliais ir ieškodama su kuo pasidalinti atrastais neįtikėtinais eksponatais, pastebėjau, kad aš tokia įsijautusi ir išsišiepusi tikrai ne vienintelė. Jau vien dėl to tai – išskirtinis muziejinis projektas Lietuvoje. Manau faktas, kad paroda kuruota Didžiojoje Britanijoje, šalyje, Šaltojo karo metu atstovavusią kapitalizmui, tačiau neturėjusią realios galios rungtynėse, turėjo įtakos kritiškam ir ironiškam požiūriui į abu varžovus. Stebėtina dar ir tai, kaip parodoje, iš esmės pasakojančioje apie politiką, beveik išvengta moralizavimo (paskutinis ant sienelės išklijuotas kuratorių kreipimasis į lankytojus pamoralizuoja dėl Šaltojo karo padarinių ekologijai – naujojo tikslo, naujos aplinkai draugiškos ideologijos).

Modernizmas ieškojo būdų mene moralą perteikti minimalesnėmis priemonėmis nei siužetas, nupasakojamas vaizduojant iš realybės pažįstamas figūras. Visi žinome, kad joks meno kūrinys, joks objektas pats nieko nesako, už jį reikia kalbėti. Kai prikalbama pakankamai, kai kurie teiginiai tampa nebekvestionuojami ir taip gimsta institucijos. Tada tam tikri objektai turi sudirginti galvoje įtvirtintų teiginių jutiklius, bet kalbėti papildomai apie objektą nebereikia, nes pakankamai prikalbėta iš anksto. Taip propaganda tiesiogiai (per konkrečius įsakus ir nurodymus) ir netiesiogiai (per bendrą savo laikmečio suvokimą) veikia meno kūrime ir suvokime. Šioje parodoje atsiranda mes žinome, kas atsitiko paskui veiksnys, tarsi kokia kontrapropaganda. Lenktynės kosmoso programoje dabar atrodo tokios pat naivios kaip, tarkim, pasaulio krašto paieškos šiek tiek seniau. Dažnai susimąstau, kurios iš šiuolaikinių technologijų ateityje atrodys naiviausios. Ar ekodizainas ir ekoarchitektūra taip pat atrodys juokingi? Koks jausmas apims, kai parodoje (kažkodėl man atrodo, kad parodos institucija dar ilgai neišnyks) pamatysiu kompaktinį diską ar Skype‘ą ir pagalvosiu „O Dieve, tikrai, dar ir tokie buvo“. Kol neišnyks mados institucija, kol reikės turėti tam tikrus daiktus ir kalbėti tam tikrais žodžiais, tol daiktuose ir tekstuose matysim, kad mes senstam ir tampam istorija.

Iliustracija viršuje: „Saugokim mūsų planetą, saugokim mūsų miestus”. Nežinomas autorius, 1971, © V&A Images / Viktorijos ir Alberto muziejus, Londonas

Fritz Fend. Messerschmitt „motoroleris su kabina“, KR200. Vakarų Vokietija, sukurtas 1955, pagamintas 1959. © Die Neue Sammlung, München.

Videosferinis televizorius. Japonija, 1970. Pagaminta „JVC“, Japonija. © V&A Images.

Būk pasveikinta Raudonoji armija – naujojo pasaulio gynėja! Autoriai: Karel Sourek ir Tibori Honti, 1945, Privati kolekcija.