Žiema rojuje. Paroda „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ Nidos meno kolonijoje

2013 m. rugpjūčio 22 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
societe_realiste_1

Šis vėluojantis tekstas yra apie parodą, kuri jau senokai pasibaigė. Ji tyliai ir ramiai praslinko daugiau ar mažiau pastebėta arba nepastebėta. Galvodama apie tokią vėlyvo / vėluojančio rašymo apie parodą „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ Nidos meno kolonijoje situaciją, atsiminiau filmą „Žiema rojuje”. Šis perestroikos ir suirutės laikotarpio filmas yra savotiškas tų laikų sovietinis B-movie, kuriame vaizduojama vieno kurortinio miesto žiema ir joje įstrigusių nuobodžiaujančių jaunuolių gyvenimas. Iš esmės filmas gana nuobodokas – daug ilgų nuobodžių pašnekesių, santykių aiškinimosi, bet pati atmosfera (su visu savo nuoboduliu ilgais ir banaliais dialogais bei, svarbiausia, dar besiilsinčiu, bet tuo pačiu ir nekantriai kitos pradžios laukiančiu erdvėlaikiu) nepamirštama. Kad šiek tiek pagautumėt tą atmosferą siūlau pažiūrėti šią filmo vietą. Daugiau šis filmas, su tekstu ir aptariama paroda, regis, neturi nieko bendro, bet tik iš pirmo žvilgsnio, kaip kad iš pirmo žvilgsnio žvaigždės mums yra dangaus kūnai. O juk, pavyzdžiui, eskimams žvaigždės – skylės danguje.

Kalbant apie parodą, ji ir iš pirmo, ir iš antro žvilgsnio gana paprasta. Čia vienas šalia kito jautriai ir jaukiai įsikuria penki skirtingi, nebūtinai apie tėvyne kalbantys, kūriniai. Marcus Coates videofilme „Ne sezonas“ futbolo fanas miške čiulba skanduotes, kurios ištrauktos iš savo natūralios aplinkos, futbolo stadiono, ir sugretintos su savo teritoriją ginančių paukščių giesmėmis, atskleidžia futbolo sirgalių, skanduotėmis ginančių savo teritoriją, fenomeną. Mark Lewis filme nufilmuotas Algonquino parko žmogaus kuriamas „natūralumas“ brėžia paralelę su Kuršių Nerija, kurioje natūralios aplinkos kūrimas yra sukultūrintas. Mikko Kuorinki sudėlioja visus Michelio Foucault The Order of Things veikale esančius žodžius abėcėlės tvarka. Roberto Narkaus „Žvaigždės yra skylės“ pasakoja apie dvi to paties medalio puses ir inuitus (tolimiausių šiaurinių kraštų gyventojus), kuriems žvaigždės yra ne kas kita, o skylės danguje, pro kurias į žemė iš anapusinio pasaulio veržiasi šviesa. Société Réaliste sukuria žemėlapį, kuriame visos Europos valstybės apima tokias teritorijas apie kokias svajoja arba kurias kažkada savo didingiausiu metu užėmė.

Tiesa sakant, kad šie kūriniai yra apie tėvynę, ima ir pasako kažkas iš šalies, šiuo atveju kuratorius. Anot kuratorių „tėvynės ieškojimas“ parodoje suprantamas kaip savų teritorijų kūrimas ir palaikymas. „Tėvyne“ gali būti viskas: ir jauki gimtoji gūžta, ir gigantiški politiniai konstruktai-valstybės, ir aplink futbolo komandas besiburiančios bendruomenės, ir mokslu pagrįstos tiesos, kuriomis pasitikėdami jaučiamės saugūs. Nors savų teritorijų gynimas dažniausiai siejamas su aštriais konfliktais – nuo kaimynų barnių iki žmonių gyvybes nusinešančių karų – parodoje į savų teritorijų kūrimą, jų puolimą ir gynybą žvelgiama per skaidresnę prizmę – žaidybiškai, su humoru, randant grožį net ir konfliktinėse situacijose.

Iš esmės savos teritorijos kūrimas jau išsyk nurodo į gynybą ir atskirtį nuo likusio pasaulio / aplinkos / erdvėlaikio / etc. Kurdami SAVAS teritorijas (kad ir kas tai bebūtų) turime omenyje, kad kitos teritorijos yra svetimos, nesaugios. Savo teritorijos kūrimas arba tėvynė (plačiąja prasme), tiksliau, tėvynės sąvoka taip pat yra ir tam tikro dalyko (teritorijos, bendruomenės, mokslu pagrįstos tiesos etc.) sureikšminimas ir sujautrinimas. Iš tiesų tėvynė kaip teigiama ir šioje parodoje ypač plati sąvoka, tai gali būti bet kas, bet tą „bet ką“ visgi kažkas išskiria iš bendros įvykių / reiškinių / erdvėlaikio/etc. masės. Tas kažkas yra ne kas kita, o saugumo jausmo atsiminimas. Bet kokius tėvynės sąvokos pasireiškimus ir apsireiškimus sieja tai, kad jie visi kažkam kažkada ir kažkaip yra saugūs. Tai gali būti Mitochondrinė Ieva [1] mokslininkams, Česlovas Milošas mums, o tuo tarpu Milošui pats ilgesys ir atmintyje ieškomos istorinės, mitologinės, poetinės ir politinės tėvynės (dgs.). Ilgainiui Milošas mums tapo tėvynės sąvokos sinonimu.

„Mane suformavo Lietuvos gamtovaizdžiai, jos spalvos, jos kvapai, jos dangus, jos telūrinės jėgos, kurios tikriausiai egzistuoja.“ savo esė rinkinyje „Tėvynės ieškojimai“ rašė Milošas. Vydūnas rašė: Tėvynės žmogus nesirungia dėl jos, jis gyvena tėvyne. Ir ji jam teikia jėgų, gausiai dalija ramybės malonę, bet tik tiems, kurių esmėje ji įsišaknijus, kurie brandina joje savo žmoniškumą. Ir dar daugelis kitų ką nors panašaus rašė. Galų gale, šiuo metu suprantu tai, ką visada žinojau, bet buvau pamiršusi – tėvynė labai literatūriška ir romantiška sąvoka, tiksliau, ji mus pasiekia dažniausiai per literatūriškus ir romantinius šaltinius, todėl neišvengiamai ir pati įgauna literatūriškumo ir romantistiškumo. Neveltui ir šią parodą supančioje tekstinėje dalyje visgi dalyvauja Milošas ir Manas, galų gale, pati paroda dalyvauja (dalyvavo) Tomo Mano festivalyje. Kita vertus, šioje parodoje apie tėvynę prakalbinti kūriniai kitam kontekste apie ją visai nekalba, tad susiklosto įdomi situacija – parodoje parodoma, kad tėvynę galime įžvelgti visur ir apie tėvynę gali kalbėti beveik bet kas. Visa tai yra savotiškas šios sąvokos dekonstravimas arba, tiksliau, deromantizavimas, nuleidimas ant žemės ir žaismingas literatūrinio veliumo pakėlimas, jo padėjimas į šalį.

Teksto pradžioje minėjau filmą Žiema rojuje, kuriame vaizduojama kurortinio miestelio gyventojų kasdienybė žiemą. Tam tikra prasme parodos „Savos teritorijos: puolimas, gynyba ir kūryba“ situacija ir atmosfera labai panaši, tik iš priešingos pusės, juk visada yra bent jau dvi to paties medalio pusės. Ir nors jos skirtingos, bet labai panašios.

[1] Mitochondrinė Ieva mokslinėje terminijoje žymi moterį, kuri pagal moteriškąją liniją yra bendras paskutinis visų dabar gyvenančių žmonių protėvis. Jos mitochondrinė DNR šiuo metu yra visuose šiuo metu gyvenančiuose žmonėse. Mitochondrinė Ieva gyveno maždaug prieš 140 tūkstančių metų kažkur Afrikoje.

Wilhelmo Klotzeko paroda Thomo Manno namelyje veikia iki rugsėjo pabaigos.

teritorija_1 marcus coates

Marcus Coates, Out of Season, 2000. 
Video, 9’40. Menininko ir 
Kate MacGarry and Workplace Gallery nuosavybė

mark lewis

Mark Lewis, Algonquin Park Early March, 2002. 
Super 35mm pervestas į HD, begarsis, 4′ 6. Menininko nuosavybė

mikko_kuorinki

Mikko Kuorinki, The Order of Things, 2012. Karlsruhe: Mark Pezinger Verlag. 
Renatos Dubinskaitės nuosavybė

r_narkus_2

Robertas Narkus, Stars are Holes, 2010
. Skaitmeninis atspaudas. Žanetos Fomovos nuosavybė

r_narkus societe realiste

Société Réaliste, Culture states: Greater Europe, 2008. Skaitmeninis atspaudas. Menininkų nuosavybė

societe_realiste_2

Société Réaliste, Culture states: Greater Europe, 2008. Skaitmeninis atspaudas. Menininkų nuosavybė

teritorija_3 teritorija_2

Nuotraukos: Nidos meno kolonijos archyvas ir Vytautas Paplauskas.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *