Pokalbis su kuratore Laima Kreivyte apie tai, ko nenorima matyti

Gruodžio 10 d. galerijoje „Kairė – dešinė“ atidaryta Laimos Kreivytės kuruojama paroda „Už žmogaus teises – be cenzūros“, skirta  Tarptautinei Žmogaus teisių dienai. Veikiau tai ne paroda, o pilietinė-meninė akcija, siekianti atkreipti dėmesį į Lietuvoje įsigalėjusią homofobiją ir dėl to kylančią meno kūrinių cenzūrą. Į parodą pakviesti autoriai, savo darbuose analizuojantys homoseksualumo ar transeksualumo problematiką bei naudojantys queer estetiką.

Parodoje eksponuojami Akvilės Anglickaitės darbai apie Olandijoje gyvenančius vaikus, turinčius lyties disforiją, Ugniaus Gelgudos fotografijos iš ciklo „Tradicinė ir netradicinė šeima“, Alinos Melnikovos ir Adomo Danusevičiaus queer tematikos tapyba, Laisvydės Šalčiūtės “monalizų” pora ir Kęstučio Grigaliūno dėžutė. Ekspoziciją užbaigia provokatyvus Valentino Klimašausko ir Roko Tarabildos videodarbas.

Gal pradėkime nuo to, koks vis dėlto buvo pirminis šios akcijos impulsas? Kodėl nusprendei padaryti būtent šių kūrinių parodą?

Viskas prasidėjo nuo parodos Užsienio reikalų ministerijoje, kurią Žmogaus teisių dienos proga surengė Žmogaus teisių stebėjimo institutas (ŽTSI).

Tai ne pirmas kartas, kai menininkai reaguoja į žmogaus teisių problemas – ne tik atsakingos institucijos kelia šiuos klausimus: 1990 m. gruodžio 10 d. menininkų grupė „Žalias lapas“ prie Vilniaus Rotušės surengė akciją, skirtą Žmogaus teisių gynimui. Užtvėrę gatvę priešais Rotušę, ant jos iš kreidos bei suodžių menininkai išpiešė baltas ir juodas tarpusavyje susijungusias žmonių figūras. Tuomet vėl atidarė gatvę ir leido per šias figūras važiuoti mašinoms. Pasak manifesto, vairuotojas tapo „meno suvokėju ir vartotoju“. Taip „Žalias lapas“ solidarizavosi su 1989 m. įvykiais Gruzijoje, kai sovietų tankai tankai įvažavo į aikštę su tūkstančiais taikių demonstrantų, siekianačių nepriklausomybės. Pastaruoju dešimtmečiu tokio politinio ir pilietinio meno yra gerokai mažiau. Gediminas ir Nomeda Urbonai, kovoję už „Lietuvos“ kino teatro išsaugojimą ir rengę kitas akcijas, dabar retai būna Lietuvoje.

Todėl labai apsidžiaugiau, kad ŽTSI iniciavo tokią parodą. Tačiau kai parodos kuratorius Evaldas Jansas pasiūlė Akvilės Anglickaitės darbų seriją, ŽTSI leido suprasti, kad darbai homoseksualia ar transeksualia tematika nepageidaujami. Kai institucija, privalanti ginti prigimtines žmogaus teises, eina į kompromisus su Užsienio reikalų ministerija ir sutinka su cenzūra, kad tik paroda įvyktų – tai negali nepiktinti. Menininkai pasitelkiami tik kaip fasadas, reikalingas prestižui pakelti per iškilmingą atidarymą su ambasadoriais ir kitais garbiais svečiais. Tai išryškina valstybinių institucijų požiūrį į meną apskritai: atrodo, jog šis turėtų tik dekoruoti, suteikti joms pridėtinę vertę, tačiau nekelti nepatogių klausimų.

O kaip pats E. Jansas reagavo į tavo surengtą parodą-akciją? Ar jis greitai sužinojo apie tavo idėją?

Reikėtų paklausti Evaldo. Jansas savo darbuose elgiasi be kompromisų, nepataikauja niekieno nuomonei ar skoniui. Jis pats nustebo, kad Akvilės darbai netiko parodai – ir pasidalijo savo mintimis “facebook” tinkle. Šiais laikais socialiniai tinklai yra ne tik bendravimo priemonė, bet ir galinga viešosios nuomonės formavimo arena. Čia greičiausiai sklinda informacija. Taigi ir aš žinią apie parodą paskleidžiau tinkle.

Tu organizuoji ir dalyvauji lyčių ir queer problemas iškeliančiuose renginiuose, tačiau ar nepabosta nuolat kalbėti apie tai, kas Vakarų pasaulyje yra tarsi savaime suprantamas dalykas? Kai tuo tarpu Hjustonas (JAV) savo miesto mere išsirinko homoseksualumo neslepiančią Annise Parker…

Ir Vakaruose tai nėra taip paprasta – iš tikrųjų šitas pasikeitimas įvykęs labai neseniai. Hjustone prieš A. Parker išrinkimą vyko didžiulė antigėjiška kampanija, nukreipta būtent prieš tai, kad ji atvirai deklaravo savo orientaciją. Kad Vakaruose lyčių ir queer problematika vis dar aktuali liudija ir tokios ne taip seniai įvykusios parodos kaip „Global Feminisms“ Bruklino muziejuje, „WACK! Art and the Feminist Revolution“ Los Andželo šiuolaikinio meno centre ir „Gender Check“ („Lyties kontrolė. Moteriškumas ir vyriškumas Rytų Europos mene“) Vienos modernaus meno muziejuje. Ši paroda atskleidžia, kad buvusiame sovietiniame bloke lytinės tapatybės klausimas yra ir dar ilgai bus aktualus: homoseksualumas čia buvo kriminalizuotas, tad bet kokia jo refleksija buvo cenzūruojama arba rodoma tik artimiausių draugų rate ir estetiškai „užkoduojama“.

Todėl negalėčiau teigti, kad šie klausimai išsisėmę – mes gyvename čia ir dabar, ir reikia reaguoti į supančią aplinką. Klausimas net ne tas, ar tau patinka gėjai ar lesbietės, bet ar esi pasiruošęs dalintis savo erdve ir patirtimis su Kitu. Tai gali būti ir juodaodžiai, ir musulmonai, ir neįgalieji, ir senyvi žmonės ir t.t. Vieni nori užsidaryti savo „saugiuose“, „gražiuose“ nameliuose ir nieko aplinkui nematyti. Kitiems reikia įvairovės, kuria Vilnius visuomet pasižymėjo. Ši kultūrų ir patirčių įvairovė turėtų ne skaidyti visuomenę, bet ją turtinti.

Nepasitikėjimas ir nenoras matyti kitokius yra susijęs su tam tikromis pamatinėmis baimėmis. Žmonės iš tikrųjų vengia apie tai kalbėti – galbūt dėl to, kad patys nesusiduria su tikromis pažįstamų žmonių istorijomis. Įdomu, kad Lietuvai atgavus nepriklausomybę ir stojant į Europos sąjungą, netradicinės seksualinės orientacijos tema buvo itin eskaluojama ir susidomėjimas ja buvo išties perdėtas. Dabar viskas atvirkščiai – viešumoje iš paskutiniųjų stengiamasi vengti šitos temos, apsimetama, kad homoseksualumas apskritai neegzistuoja. Tai vienodai blogai – ignoravimas ir slapstymasis yra tartum „skeletas spintoje“, apie kurį visi žino.

Dar norėtųsi pasvarstyti apie pačių menininkų santykį su šiomis temomis: tavo parodoje vyrauja jaunosios kartos menininkai, vienaip ar kitaip nagrinėjantys šias temas. Tačiau galima prisiminti ne taip senai įvykusį Lietuvos gėjų lygos ir Žaliojo tilto skulptūros „Darbininkai“ autoriaus Broniaus Vyšniausko konfliktą dėl pastarajam nepatikusio jo skulptūros interpretavimo. Įdomu stebėti kaip keičiasi kartų požiūris į šį klausimą – dabartinei kartai tai išties aktuali tema.

Galima suprasti skulptorių: gyvenant ir kuriant sovietinėje sistemoje, kurioje labai aiškiai buvo apibrėžti žmonių tarpusavio santykiai ir vyriška draugystė, sunku įsivaizduoti, kad dviejų vyrų skulptūrą būtų galima suvokti kažkaip kūniškai, seksualiai. Sovietmečiu jie pirmiausia buvo socialinis kūnas – darbininkai, o jų seksualumas mažiausiai rūpėjo. Kitokia interpretacija tampa įmanoma tik XX a. pabaigoje, kai iškyla seksualumo ir galios santykio klausimas, kai mene pradedami analizuojami moteriški ir vyriški vaidmenys bei jų santykiai. Žinoma, niekas neklijuoja šiai skulptūrai vienareikšmiškos homoseksualumo vaizdavimo etiketės, bet galima ją ir šitaip interpretuoti. Juk nėra vienos teisingos nuomonės – ar ji būtų menotyrininko, ar paties menininko.

Sovietmečiu kūrusi karta seksualumą – nesvarbu, hetero ar homo – stengėsi sublimuoti, perteikti metaforiškai, estetizuoti. O jaunajai kartai rūpi identiteto konstravimas, seksualumas, kūnas ir su jais susijusios problemos bei idėjos. Parodoje „Už žmogaus teises – be cenzūros“ tai labai jaučiasi. Tarkime, Adomas Danusevičius renkasi tokias temas ir įvaizdžius, apie kuriuos, neskaičius M. Foucault, nebūtum net pagalvojęs. Armijos vaizdavimas jo darbuose apima ne tik seksualumo, bet ir prievartos mechanizmų permąstymą. Alina Melnikova savo dabruose ribą tarp kūno ir tapybos, dažo tepimo proceso visiškai minimalizuoja ir pastaroji tampa tam tikra jos performansų tąsa.
Ugniaus Gelgudos fotografijos iš serijos „Gyvenimas kartu“ – tikriausiai pirmas Lietuvoje su lyčių klausimais susijęs cenzūros atvejis, kai parodoje Juodkrantėje jo pareikalavo darbus nusikabinti. Tačiau tai tik parodo, kad darbai, keliantys aktualius klausimus, yra patys įdomiausi: nors išmestos iš parodos Juodkrantėje, Ugniaus fotografijos buvo parodytos keliose tarptautinėse parodose, įskaitant ir dabar Vienoje vykstančią „Gender Check“. O prieš keletą metų Kultūros ministerija gavo raštą iš Seimo švietimo ir mokslo komiteto, kuriame prašoma svarstyti, ar ši serija yra meno kūrinys. Čia, kaip ir pačioje parodoje, įžvelgiu tam tikrą skaitymo problemą – į kūrinius nesistengiama įsigilinti. Nes jeigu seimūnai būtų pasigilinę į Ugniaus darbus, būtų pamatę, kad tai yra labai subtilus kūrinys apie tarpusavio santykius tarp pačių įvairiausių žmonių – ir su dideliu amžiaus skirtumu, ir anksti susituokusių, ir turinčių vaiką, tačiau neįteisinusių santykių ir t.t. Taip, kaip yra mūsų gyvenime. Tad iš principo cenzoriai siekia „nurėžti“ dalį gyvenimo.
Akvilės Anglickaitės atveju yra lygiai tas pats – jei žmonės netingėtų paskaityti tų vaikų ir šeimų istorijas, suprastų, koks vis tik sudėtingas jų gyvenimas ir kasdienės patirtys. Tai yra tikros gyvenimo istorijos, kuriomis kažkas sutinka dalintis, nebijoti – ir jei tu tai atmeti, vadinasi, atmeti gyvus, konkrečius žmones vardan kažkokios „nekonfliktiškos“ abstrakčios žmogaus teisių idėjos.

Nemažai pažįstamų, apsilankę parodoje ar išgirdę apie joje eksponuojamus darbus, replikavo, kad tai jau seniai ir daug kartų matyta, todėl neįdomu ir nepaveiku.

Tai normalus priekaištas, jei ateini į parodą ieškodamas naujų darbų – nes čia jų tikrai nėra daug. Tačiau šiai parodai norėjosi surinkti labai konkrečius darbus, kurie siejasi su queer problematika tiek savo estetika, tiek tematika. Tai, kad Lietuvoje labai vengiama šitų terminų, man truputį primena lietuvių tapybos modernizaciją „atšilimo“ laikotarpiu, kai menininkai susirūpino plastika, bet praktiškai nekeitė turinio. Ir dabar dažnai imamasi naujų medijų, ieškoma neįprastų  eksponavimo būdų, bet neįvedama į platesnį teorinį ir menininį kontekstą. Pavyzdžiui, surengiama paroda,  kurioje akivaizdžiai nagrinėjamos homoseksualumo temos, tačiau apie jas atvirai nekalba nei spauda, nei kuratorius, nei patys menininkai.

Kita vertus, Lietuva yra labai maža, ir į queer temas gvildenantį menininką publika pradeda žvelgti tik per homoseksualumo prizmę, nemėgindama gilintis ir įžvelgti platesnių kontekstų. Juk į heteroseksualaus menininko kūrybą žiūrima iš pačių įvairiausių perspektyvų, kūrybą traktuojant kaip platesnę asmenybės išraišką. Tas pats yra su kuriančia moterimi – nesinori būti moterimi menininke, nes į tavo kūrybą tuoj pat bus žvelgiama redukuojančiu žvilgsniu. Deimantas Narkevičius parodos „After the Wall“ kataloge sakė: „aš nenoriu būti lietuvių menininkas, aš noriu būti menininkas“.
Ši mintis atspindi šiuolaikinio menininko situaciją. Ir čia aš suprantu, ką sakei pradžioje – kam daryti tokią parodą, kai kiekvienas iš principo yra laisvas daryti ką nori ir išreikšti save –  nesvarbu ar esi gėjus, ar juodaodis, ar musulmonas.

Tačiau kai sukuriama situacija, stumianti į nematomybę, tas (at)stūmimas priverčia atskirties grupes telktis. Filosofė Hannah Arendt, kalbėdama apie žydus, pavartojo taiklų terminą identity under attack (liet. puolamas identitetas): tu nejauti, kad esi kitoks, kol tavęs už tai nepradeda pulti, sąmoningai ignoruoti tavo gyvenimo būdą ir pasirinkimą ar tiesiog išbraukia iš žmonių tarpo. Į tai būtina reaguoti. Nes jeigu nereaguosim, tai žmogaus teisių sąrašas greit susitrauks iki vienos pozicijos.

Menas ir yra tam, kad keltų nepatogius klausimus. Tai pramogų kultūra skirta maloninti ir tenkinti trumpalaikius poreikius. Šiuolaikinis menas skatina mąstymo laisvę ir pagarbą įvairovei – būtent todėl jokia cenzūra nepajėgs jo sunaikinti.

Ačiū už pokalbį.

Paroda galerijoje „Kairė – dešinė” veiks iki gruodžio 19 d.