Džonis vis dar horizonte

2008 m. gruodžio 7 d., Sekmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas
Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas

Neišvaizdūs daiktai neretai su savim velka netikėtai ilgas ir painias istorijas. Pavyzdžiui „Kinder siurprizo” istorija prasideda net ne šokoladiniame kiaušinyje, o kur nors Kinijoje, kur paskirus plastmasės gabalėlius surinkinėja mažos vikrios rankutės. O baigtis ji gali kur nors šiuolaikinėje meno galerijoje. Arba prasitęsti žiūrovo galvoje. Arba ne.
Nežinia, kiek kartų užsibaigė Liudviko Buklio „Siurprizo“ istorija parodoje „Ir tada atėjo Džonis“, bet kaskart „Siurprizo“ likimas priklausė nuo žiūrovo, t.y. suvokėjo santykio su šiuo objektu. Ar jis šį objektą tiesiog atpažįsta, ar su savo turimu žinių ir patirtes bagažu pratęsia „Siurprizo“ istoriją.  L. Buklio kūrybos pagrindu neretai tampa objekto, jo ženklo, jo reikšmės ir suvokėjo santykių kaita. Autorius su pasimėgavimu žongliruoja šiomis kategorijomis, pagrindindiniu šios grandies veikėju paversdamas žiūrovą. Parodoje žiūrovas privalo įsitraukti dvigubai, kadangi greta L. Buklio objektų eksponuojami ir Antano Gerliko kūriniai – „Koduoti tapetai“, „Puokštė“ bei „Istorijos“. Apskritai šiuo metu tokia menininkų pozicija, kai „žiūrovas tampa ne tik suvokėju, bet ir kūrėju, kai „jam paliekama erdvė užbaigti kūrinius savo patirtimi ir žiniomis“ tampa išeities tašku deficitinio vizualumo parodose. Pavyzdžiui britų menininkas Sean Edwards atvirai skelbia, jog “Aš noriu, kad parodoje žiūrovas dirbtų tai pat sunkiai, kaip aš dirbau kūrybos procese vien tam, kad pats suvokčiau ką mėginu padaryti”.

“Ir tada atėjo Džonis” kūrėjai, matomai, siekia panašaus tikslo, tik atrodo, jog jie jau nuo pat pradžių žinojo, ką jie mėgino padaryti. Liudvikas Buklys mėgino sukurti objektus, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir pažįstami – sovietmečio gėlių vazonų lentynėlės, tačiau tuo pat metu, šiais laikais jos neteko savo funkcijos ir tiesiog begėdiškai koketuoja su minimalistinėmis Sol LeWitto “Atviromis geometrinėmis struktūromis”. Parodoje kabo dvi identiškos Buklio “struktūros” taip ne tik apeliuojant į serijiškumą, kvestionuojant autorystę, bet ir ekspoziciją paverčiant instaliacija. Ar bent imituojant instaliaciją, mat, nors abu autoriai pasidalino dvejomis galerijos erdvėmis, į kiekvieno iš jų ekspoziciją įterpiama po vieną kolegos kūrybinį produktą. Taip L. Buklio struktūra “Be pavadinimo” atsiduria A. Gerliko ekspozicijos pradžioje, o A. Gerliko “Koduoti tapetai” nukloja L. Buklio erdvės sieną ant kurio ir pritaisytas L. Buklio “Siurprzas”. Tačiau, toks “pleištinis” eksponavimo būdas dar nesąlygoja instaliacijos sukūrimo, kurios esmė iš paskirų objektų sukurti naują erdvės suvokimą bei patyrimą. Tai, kad atsistojusi galerijos gale aš matau dvi L. Buklio medines struktūras, erdvė man toil gražu netampa netikėtai pasikeitusi ar nutolusi nuo įprasto eksponavimo šiuolaikinėje meno galerijoje.

Vis dėl to, labai norint, šiuos objektus įmanoma susieti kontekstualiai. Antano Gerliko “Koduoti tapetai” yra neatskiriama jo tekstinio kūrinio “Istorijos” dalis. Tekstas, ekrane plaukiantis kaip nesibaigantys titrai, pasakoja psichodelines istorijas apie kelis veikėjus – Beniošį, Dapšį, Vaškį – kurių nuotykiai vyksta išgalvotame “Ttroikių” miestelyje. Visos istorijos kalba apie veržimąsį iš uždaro, klaustrofobinio miestelio gyvenimo į begalinę kosmoso erdvę. Vienas iš veikėjų, Benošis, sugrįžęs iš orbitos įkurė koduotų tapetų fabriką. Tai juodais, vos pastebimais taškeliais nusėti balti tapetai, tarsi atkartojantys nesuskaičiuojamų dangaus kūnų ornamentą. Tai lyg pabėgimo planas iš tos dusinančios aplinkos į platesnį pasaulinį kontekstą. Be to, tapetai yra būtent tos provincialios estetikos išraiška, kuri, kaip ir L. Buklio medinė “lentynėlė gėlių” vazonams vis dar sutinkama ne viename interjere.

A. Gerliko puokštė – apversta šiukšliadėžė su sukomponuotu statybinių medžiagų “buketu” balansuoja tarp “ready-made” ir autentiškos kūrybos. Tačau, žinant, jog šiuo metu praktiškai didžioji dauguma autorių kūrybos procese naudoja jau paruoštas medžiagas,  šį kūrinį tenka vertinti tik estetiniu, o ne konceptualiu požiūriu.
Parodą tarsi vainikuoja L. Buklio kūrinys „UUUUUUU”, kurio kūrybos principą jau būtų galima vadinti autoriaus vizitine kortele. Čia atpažįstamas grafinis ženklas, nešantis fonetinę informaciją bei prasmės potencialą, tampa parasčiausiu ornamentu, tuščia ženklo laikmena.
Apskritai visa paroda atrodo tarsi “potenciali”: ekspozicija turi instaliacijos potencialą, ženklai turi prasmės potencialą, o “ready-made” objektai – kūrinių potencialą. Toks, žinoma, ir buvo parodos rengėjų sumanymas – šiame objektų “kratinyje” priversti žiūrovą pamatyti “Džonį”, kuris vieniems atėjo, kitiems dar ne.
Tiesa, L. Buklio darbas “Italic” taip pat tapo tik parodos eksponato potencialu, likęs iliustracija parodos kvietimui.
Paroda “Ir tada atėjo Džonis” turi geros, konceptualios šiuolaikinio meno parodos potencialą, tačiau, kol kas, Džonis dar tik horizonte.

Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas
Ir tada atėjo Džonis. Instaliacijos vaizdas

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *