Apie Kauno tekstilės bienalę iš ne kauniečio lūpų. Pokalbis su Ed Carroll

Kauno tekstilės bienalę „Tekstilė’11“ iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007

Interviu inicijavo Kultūros kontaktų biuras, kuris yra atsakingas už programos „Kultūra 2007-2013″ viešinimą ir konsultacijas pildant paraiškas Lietuvoje. www.kultura2007.lt

Ed Carroll – nepriklausomas menininkas ir organizacijos Dubline „Mėlynasis būgnas“ direktorius. Ilgą laiką Ed bendradarbiavo su „City Arts“ (visuomenės informacijos apie meną tarnyba) Dubline, buvo Kauno Bienalės Tarybos pirmininku. 2010 metais menininkas gavo Nacionalinę Lietuvos mokslo pažangos premiją ir šiuo metu studijuoja Baltijos šalių regiono kultūrą ir politiką Vytauto Didžiojo Universitete Politikos mokslų ir diplomatijos fakultete. Visas Edo gyvenimas sukasi tarp Kauno ir  Dublino. Pašnekovo žodžiais,  drauge su kitais menininkais jis dirba ir gyvena  pasaulyje, kuriame susiduria kultūra, politika ir visuomenė.

Šešis metus priklausėte Kauno Bienalės Tarybai, įgyvendinote daugybę projektų… Kaip atsidūrėte Kauno Bienalėje?

Daugiau nei prieš dešimtmetį atvykau į Lietuvą su draugu, kuris ruošėsi studijuoti pagal programą, inicijuotą Vilniaus Dailės akademijos ir Kauno Dailės akademijos tekstilės skyriaus. Lietuvoje jau buvo susibūrusi grupelė žmonių, kurie domėjosi šiuolaikine tekstile. Dėka jų buvau įtrauktas į bendrą veiklą. Nesu baigęs tekstilės studijų, tačiau turiu patirties dirbant projektuose su kitais menininkais. Darbą Taryboje pradėjau 2003 metais ir dirbau iki 2009 metų, kuomet užėmiau tarybos pirmininko pareigas.

Kuo mane sužavėjo Kauno Bienalė? Yra keletas bendrų Bienalės ypatybių, kurios man pasirodė patrauklios. Visų pirma, tai galimybė veikti individualiai, kuomet negresia atleidimas iš darbo ir neaplanko nereikalingumo jausmas. Antra, tu gali „jausti žemę po kojom“ ir tikėtis atsako į įdėtas pastangas bei emocijas. Trečia – tai proga bendradarbiauti su kitais menininkais, drauge atrasti vis naujas, netikėtai gimstančias idėjas. Puikus tokio bendradarbiavimo pavyzdys – Nadja Marcin darbas „Ar tu šiąnakt vienišas“ Šančiuose.

Taip pat Kauno Bienalė suteikė išskirtinę galimybę susipažinti ir dirbti su įdomiais bendradarbiais. Pamenu, 2009 metais mes turėjome nuostabią grupę, sudarytą iš vietos savanorių. Jie mums padėjo „susidoroti“ su praktiniais sunkumais ir technika. Man asmeniškai darbas su jais buvo labai didelis malonumas. Kartais žmonės klausdavo: „Tai kur ta tekstilė? Kur galutinis rezultatas?“. Tenka pripažinti, mes darėme klaidų, ypač bendraujant su svečiais, lankytojais, kai jie užsukdavo apžiūrėti ką tik pradėtų ir dar neužbaigtų menininkų darbų, todėl vienas pamatinių Bienalės tikslų – bendradarbiavimas ir iškilusių problemų sprendimas drauge. Būtent tai padeda išlaikyti susidomėjimą ne tik rezultatu, bet ir viso kūrybos proceso metu.

Jei pabandytumėme prisiminti tą laikotarpį – mes buvome pačiame finansinės krizės pilve. Mūsų muziejai ir galerijos tuo metu priminė senus, „apsamanojusius“ pastatus: nebuvo pinigų net įjungti šildymą. Nepaisant krizės patvirtinom 29 naujus projektus ir 9 programas. Turėjome menininkų Kauno paveikslų ir Mykolo Žilinsko dailės galerijose, kurie kūrė kiekvieną dieną. Dar daugiau, viena menininkė  Vytauto Didžiojo Universiteto  fojė sukūrė sceną, norėdama atskleisti, kaip mes bendraujame tarpusavyje („Tekstai yra čia“ Inga Likšaitė, Lietuva). Dar vienas projektas – transporto konteineris, pavirstantis į mokyklos klasę, skirtas parodyti, kas yra geras gyvenimas (Glenn Loughran, Vėjūnė Sudarytė, Daiva Šmiraitė, Airija/Lietuva).

Kokius projektus dar žadate įgyvendinti  Bienalėje 2011 metais?

Šiuo metu norisi prisidėti prie to, ką Jurgis Mačiūnas ir kiti stengėsi daryti – iš naujo susieti meną ir kasdieninį gyvenimą.  Šis judėjimas gerai žinomas Fluxus pavadinimu. Ir jeigu kas nors, toks kaip jis, būtų gimęs Liverpulyje, Frankfurte ar Stambule, neabejotina – to miesto bulvaras būtų pavadintas jo vardu. Tačiau Kaune ant namo, kuriame jis gyveno, sienos buvo pakabinta tik metalinė lentelė su pavarde. Šie metai yra penkiasdešimtosios Fluxus Hepeningo metinės Niujorke. Tai – simbolinis Fluxus renginių, darbų pavadinimas. 2010 metais tarptautiniame menininkų susitikime, kuris vyko Sent Luise, Jungtinėse Amerikos Valstijose, susipažinau su vienu žmogumi ir pradėjau su juo kalbėtis. Ir ką jūs manote? Pasirodo jis – vienas iš Fluxus pašto meno sumanytojų. Pasiteiravau jo, ar  menininkus domintų atiduoti pagarbą Jurgiui Mačiūnui Kaune. Jo akys nušvito, kai paminėjau Lietuvą. Tokios pačios reakcijos sulaukėme, kai kvietėme San Paulo Os Gemeos  į Kauną 2009 metais. Taigi mums gimė idėja – pašto meno šou ir keletas pasirodymų, kuriuose tekstilė buvo pagrindinis akcentas. Nors aš nebe priklausau Tarybai, tačiau pasiūliau šią idėją likusiems Tarybos nariams ir ji sulaukė susidomėjimo.

Jūs kuriate projektus, norėdamas iškelti į viešumą tam tikras problemas, paskatinti apie jas kalbėti. Gal galėtumėte duoti keletą tokių projektų pavyzdžių?

Žodį „paviešinti“ dažnai naudoja Krzysztof Wodiczko, įvardindamas  procesą, kurio metu kovojama su problemomis, gąsdinančiomis visuomenę. Jo Venecijos bienalės projektas „Europos keistuoliai stebi žmones“ kalba apie pabėgėlius ir imigrantus iš kitų šalių. Man teko dirbti projektuose, kuriuose žmonės prisimindavo atgautas/atkurtas žemes, kuriose kadaise gyveno (labai aktualu Airijoje ir Didžiojoje Britanijoje), mylimo žmogaus savižudybę, teisinės sistemos požiūrį į čigonus. Aš negaliu smulkiau papasakoti apie šiuos projektus, kuriuos aš vadinu „gyvenimu-menu“, nors pakanka pasakyti, jog visos minėtos problemos yra tinkamos idėjos projektams apie egzistuojančias problemas visuomenėje.

Kaip pavyzdį norėčiau paminėti projektą „Draugiška zona #2“, kuriuo siekiama parodyti, kaip vis sparčiau viešos erdvės tampa privačiomis. Šio projekto objektas – Kauno pilies stotelės lankytojai. Gediminas Urbonas įvardino tai projektu apie paprastų žmonių gyvenimą, tų, kurie nėra laikomi svarbiais ir nesipuikuoja žurnaluose.  Projekto idėja: autobusų stotelę kartu su apleista gamykla planuojama paversti į biurus, butus ir parduotuves.

Šį projektą vykdėme du metus (2009-2010) drauge su menininke Jeanne van Heeswijk ir landšafto architekte Marcel van der Meijs. Projektas turėjo įprasminti Lietuvos tūkstantmetį. Jį sudarė tyrimai, dienos trukmės pasirodymas ir visą tai įprasminantis filmas. 2009 metų spalio 11 dieną nuo pirmo traukinio išvykimo keliu nr. 120  iki paskutinio, buvo nufilmuota 14 scenų, per vieną valandą po vieną. Kiekviena scena vaizdavo tai, ką  menininkai išgyveno perteikdami žmonių sapnus ir fantazijas vizualiai. Tuomet mes sukūrėme filmą pavadinimu „Belaukiant sugrįžimo, arba Galimybių diena“*. Jeigu turite laiko, rekomenduoju pažiūrėti. Jame atskleidžiama tikroji Kauno pilies autobusų stoties situacija, kurią šiuo metu galima pamatyti retrospektyvinėje Heeswijk parodoje Roterdame.

Jūs žadate dirbti Fluxus projekte, kitaip tariant prisidėti prie šio judėjimo sklaidos Lietuvoje. Gal galėtumėte papasakoti plačiau, ką tiksliai planuojate padaryti?

Projekto pavadinimas – „Jurgis Mačiūnas: Fluxus niekada nesustos“. Šis projektas yra skirtas įprasminti penkiasdešimtąsias Fluxus Hepeningo metines. Dauguma jaunų žmonių nepamena Sovietų Sąjungos griūties. Jie dar net nebuvo gimę. Tą patį galima pasakyti apie Jurgį Mačiūną ar Fluxus. Žmonės klausia: „Kas tai? Sushi?“

Taigi paroda susidedanti iš 250 pašto meno darbų skirta Kauno bienalei ir ją bus galima išvysti viešajame transporte – troleibusuose. Tikras netikėtumas bus pamatyti visus meno kūrinius, netradiciniu būdu pateiktus kasdieniniame gyvenime. Kai kurie pasirodymai bus autobusuose ir aplink juos. Labiausia šioje idėjoje man patinka galimybė leisti žmonėms pavaizduoti meną tokį, kokį jie mato. Artimo draugo menininko Dicko Higginso žodžiais: „Fluxus yra paprasti dalykai… Fluxus yra mumyse…“ Mes tikime, kad daugumai žmonių tai bus galimybė ištrūkti iš kasdieninio gyvenimo. Jei tai sukels smalsų sujudimą, tuomet galbūt atsiras kažkas, kas pareikalaus pervadinti Parodos Kalną jo vardu!

Fluxus judėjimas yra susijęs su žmonių įtraukimu, tai lyg reakcinis menas. Kokios reakcijos, pasyvios ar aktyvios, tikitės iš lietuvių?

Man patinka šis žodis „reakcinis menas“ , kurį Jūs panaudojote. Aš galiu žaisti žodžiais ir kurti naujus, tokius kaip re-act (lt. iš naujo) arba re-activate (lt. reaktyvuoti). Asmeniškai labiau mėgstu naudoti mintims reikšti būdvardį nei daiktavardį. Visada mąsčiau, jog būdvardis yra labiau nepastovus nei daiktavardis. Negaliu pasakyti, ką žmonės galvos, galiu tik įsivaizduoti.  Jūs įlipsite į troleibusą, kuris jus nuveš, kur tik panorėsite. Tai taip įprasta ir paprasta, tame neįžvelgsi nieko keisto.

Kokį įspūdį susidarėte apie žmones, gyvenančius Kaune, per tą laikotarpį, kurį gyvenate šiame mieste? Ar jie pakankamai subrendę Fluxus menui?

Manau, kad paprastiems žmonėms to reikia.  Kalbant apie „brandą“,  abejonių  išlieka, todėl, kad šiais laikais žmonės yra daugiau nei meno „vartotojai“.  Pavyzdžiui privati meno kultūra: nueini į Forum Cinemas, nusiperki bilietą ir esi linksminamas, o kažkas iš to gauna pelną. Tačiau kultūra šiais laikais yra daug komplikuotesnė, kompleksiškesnė.

Pažvelkite į kultūrinę miesto aplinką (institucijų „miksą“, susidedantį iš muziejų, festivalių, galerijų, namų, centro, teatrų, kino teatrų, universitetų ir mokyklų). Ir kas iš viso to? Aš matau, jog Lietuvos miestai turi problemų instituciniu lygmeniu, nes kultūrinis paprastų žmonių potencialas yra „išbarstytas“. Šios institucijos, remiamos valdžios ar savivaldybės, nepaisant to, jog yra skirtos pristatyti miestą, stokoja savo dvasios. Žinoma, yra ir sėkmingų pavyzdžių, bet jie tikrai nėra susiję su žmonių mobilizavimu institucijose norint siekti kažkokių pokyčių. Pasikartosiu: tikrasis kultūros institucijų egzistavimas galimas tik paprastų žmonių pasitikėjimo jomis pagrindu.

Taigi kas atsitinka, kai visuomenė finansuoja meną. Koks yra visuomenės indėlis menui? Kuo patrauklus toks menas? Kodėl kultūros ministrai daugelyje šalių remia muziejus, galerijas, teatrus, menininkus, bienales ir festivalius? Mes turime panašią problemą kaip ir visoje Europoje  – visuomenės įtaka menui ir kultūrai beveik išnykusi ir nėra nei vieno, kuris turėtų minčių tai atkurti. Mintis iš naujo „prikelti“  idėją „mokesčiai menui ir kultūrai“ yra mirusi. Patriotiška būtų svarbių institucijų vadovams susitelkti drauge dėl pavojaus, kuriame šiuo metu yra menas, ir svarbiausia dėl to, jog paprasti žmonės pamažu nebe pripažįsta kultūrinių vietų, galinčių „prikelti“ dvasią.

*Režisieriai: Jeanne van Heeswijk, Marcel van der Meijs
Lietuva, Nyderlandai, videofilmas, 30 min., 2009 m.

Šis video filmas – tai 14 valandų performansų dokumentacija. Kauno bienalės viešojo meno projektą sumanė bei parengė Vita Gelūnienė ir Edas Carrollas, o įgyvendino garsūs Olandijos menininkai. Projektas vyko senoje autobusų stotelėje šalia Kauno pilies, senamiesčio pakraštyje. Sovietmečiu pastatyta, dabar apmirusi ir suniokota autobusų stotelė vis dar naudojama. Joje susikerta iš miesto ir į miestą vedantys keliai, čia veikia spaudos kioskas, alaus baras, tualetai ir kebabinė.

Iliustracija viršuje: Inga Likšaitė „Tekstai yra čia“, 2009.

Nadja Marcin „Ar tu šiąnakt vienišas“, 2009

Nadja Marcin „Ar tu šiąnakt vienišas“, 2009

Nadja Marcin „Ar tu šiąnakt vienišas“, 2009

Inga Likšaitė „Tekstai yra čia“, 2009

Inga Likšaitė „Tekstai yra čia“, 2009

Projektas „Draugiška zona #2“, 2010

Projektas „Draugiška zona #2“, 2010

Kauno tekstilės bienalę „Tekstilė’11“ iš dalies finansuoja ES programa „Kultūra 2007“.