Fotopasakojimas iš parodos „This Will Have Been: Art, Love & Politics in the 1980s“ Bostono Šiuolaikinio meno institute

Praėjusio mėnesio viduryje Bostono Šiuolaikinio meno institute (ICA), JAV, atidaryta penkis mėnesius veiksianti paroda This Will Have Been: Art, Love & Politics in the 1980s (liet. Bus buvę: menas, meilė ir politika devintajame dešimtmetyje), kuruota Helen Molesworth bei Barbaros Lee.

Daugiausiai dėmėsio JAV meno scenai skirtoje parodoje siekiama apžvelgti šį ryškių pokyčių mene, muzikoje ir politikoje kupiną dešimtmetį, prasidėjusį Ronaldo Reagano, Margaretos Thatcher ir Helmuto Kohlio figūromis įkūnytų naujų pasaulio galių režimų iškilimu. Berlyno sienos griuvimas 1989-aisiais bei Billo Clintono (JAV) ir Tonio Blairo (JK) atėjimas į valdžią, užbaigęs Reagano-Thatcher režimo erą,  šiais dviem ryškiais ir dramatiškais pokyčiais pažymėjo devintojo dešimtmečio pabaigą. Po trisdešimties metų This Will Have Been paroda sugrįžta prie pokyčių, trūkių ir skilimų sklidino dešimtmečio išskleisdama glaudų politikos ir kultūros ryšį bei menininkų siekį tiesiogiai dalyvauti, formuojant politinį visuomenės gyvenimą.

Reagano ekonomika negrįžtamai įtvirtino meno kaip prabangos prekės statusą, tuo tarpu, priešingai, su postmodernizmo iškilimu pasikeitė menininkų požiūris į jų vaidmenį visuomenėje, užklausiant pačios reprezentacijos statusą: įvairių rasių atstovai, moterys bei homoseksualūs menininkai ir menininkės aktyviai siekė panaikinti vyraujančią kultūrinę hegemoniją; fotografija metė iššūkį tapybos ir skulptūros pirmumui, o AIDS bei ŽIV krizės mastai galutinai politizavo plačią meno bendruomenę.

Taigi skambiu pavadinimu ir spalvinga reklamine kampanija (pvz. paantrašte Totally 80s, lydinčią parodą plakatuose ir skrajutėse) į meno centrą privilioti lankytojai lieka gerokai nustebinti – vietoje įsivaizduotų Madonnos klipų, vogue’inių šokių ir madų, jie susiduria su stipria melancholija alsuojančiais kūriniais. Parodą sudaro keturi skyriai, arba problemos, kaip juos įvardino parodos kuratorė Helen Molesworth: The End is Near (liet. Pabaiga jau čia pat) judanti tapybos, kontrakultūros ir istorijos pabaigomis; Democracy (liet. Demokratija) apžvelgianti sugrįžusį menininkų susidomėjimą gatvės menu ir meno praktika viešose erdvėse bei stiprėjančią televizijos bei kitų masinės informacijos priemonių galią; Gender Trouble (liet. Lyties problema) išskleidžianti septintojo iš aštuntojo dešimtmečių feminizmo judėjimo įtaką bei jo praplėstą socialiai apibrėžtų lyčių supratimą; paskutinis skyrius – Desire and Longing (liet. Geismas ir ilgesys) – pristato menininkus, įvaldžiusius apropriacijos strategijas, kurias lydėjo queer idėjų bei judėjimo ryškėjimas, sietinas su nekontroliuojama ir valstybės ignoruojama AIDS krize.

Parodos kuratorė konceptualius saitus tarp kūrinių steigia ne tik idėjiniame lygmenyje, tačiau ir erdvėje: tokie kūriniai kaip, pavyzdžiui, pop menininko Jeffo Koonso „Triušis“ savo tuštybe tampa apgailėtinu puošeiva kūrinių, bylojančių apie netektį ir politikų abejingumą AIDS epidemijai, kontekste. Tokiu būdu net ir neartimi kuratorei menininkei inkorporuojami į bendrą parodos kūną, išskleidžiant sudėtingą ir kupiną prieštaravimų laikotarpį mene ir visuomenėje. Tuo pačiu kiekvienas parodos skyrius įgauna būdingą spalvinę gamą, nulemiančią bendrą jo nuotaiką, o pačios ekspozicijos tankumas nurodo į devintajam dešimtmečiui būdingą parodų eksponavimo kultūrą iki prabangių Chelsea galerijų Niujorke pliūpsnio.

Paroda nesiekiama pristatyti išsamios istorinės devintojo dešimtmečio meno apžvalgos, tačiau perteikti tuo metu itin aktualias ir skausmingas meno, politikos ir socialinio gyvenimo sankirtas. Panašu, kad ši paroda bei joje primenamos problemos ir klausimai tampa itin skubūs ir svarbūs šiandien, stebint aktyvų grįžimą prie konservatyvių vertybių ir nepakantumo „kitam“ politikos.

Kviečiame drauge pasivaikščioti po šią fotogenišką parodą mūsų parengtame fotopasakojime:

Daugiau informacijos apie parodą ir joje dalyvaujančius menininkus: www.icaboston.org