Pokalbis su Ieva Misevičiūte

Ievos Misevičiūtės – lietuvių menininkės, jau kuris laikas gyvenančios ir dirbančios Niujorke, kūrybą apibūdinčiau kaip virtuozišką šiuolaikinės psichodelikos praktiką, kuria siekiama atverti naujus kasdienybės pažinimo būdus. Jos teatriniuose performansuose stand-up komedijos, šokio ar akademinės kalbos elementai gali jungtis su jogos pratimais ir pagoniškais ritualais, produktyviai išnaudojant įtampą, kylančią sugretinus kokybišką mimetinį aktą su totalią nesėkme. Mintis pakalbinti Ievą kilo pamačius jos kūrybos pristatymą Polio Klė meno centro organizuojamoje šių metų vasaros akademijoje, Berne, kurioje ji dalyvavo kaip vizituojanti lektorė. O šis interviu, prasidėjęs kaip bandymas perprasti jos kompleksinės praktikos logiką, pokalbio eigoje tampa siūlymu neapsiriboti iš anksto fiksuotomis formomis.

Britų stand-up komikas ir autorius Stiuartas Lee yra rašęs, kad stand-up komikai yra klounai, o klounai visada – tragiškos figūros. Pasak jo „klounada kilo iš  pralaimėjimo neišvengiamybės, prarajos tarp to, ko klounas nori – tebūnie tai seksas su nuobodžiaujančiu partneriu, ar socialistinė utopija – ir to, ką jis gauna – t.y nieko ir smūgio į kiaušides”[1]. Tavo, kaip menininkės, biografijoje, ar tave pristatant, neretai minima, jog pati vaikystėje esi dirbusi klounu cirke. Kaip tai įtakoja tavo dabartinę kūrybą ir kuo tau svarbus šis biografijos faktas?

Manau yra begalės skirtingų būdų apibūdinti tai, ką reiškia būti klounu. Man visai patinka kaip Felinis skirsto žmoniją į du tipus: Baltasis klounas ir Auguste. Baltasis klounas veikia kaip tvarkos, gracijos ir elegancijos įsikūnijimas, tuo tarpu Auguste galėtume sutapatinti su mažu vaiku – nešvarus, neklaužada, nuolat nepaisantis taisyklių.

Ta klounada, kuria užsiiminėjau vaikystėje, buvo labai susijusi su humoru objektuose ir su objektais susijusiais procesais. Visi pasirodymai buvo sukurti mūsų pačių, vaikų, taigi ir humoras juose buvo labai specifinis, vaikiškas. Pavyzdžiui, vaidindavome tirpstančią ledų porciją, verdantį arbatinuką arba vinį, bandantį pasprukti nuo plaktuko. Tokia klounada buvo neverbalinė ir itin fizinė. Turbūt kūno, kaip humoro įrankio, pasitelkimas yra tai, kas liko mano kūryboje iki šiol.

Vienas iš mano paskutiniųjų performansų „Lord of Beef” (2014) šia prasme yra tiesioginis mano vaikystės vaidinimų tęsinys. Jį sudaro personifikacijų serijos – šokio ir kalbos veiksmai –, kuriais vaizduojami žmonės, objektai, konceptai ir fenomenai. Spėju, kad vienintelis skirtumas yra tai, kad šį kart labiau siekiu išvengti juoko nei jį sukelti.

Iš kur kilo „Lord of Beef” pavadinimas?

 Aš nuolat renku skirtingus išsireiškimus ir žodžiu junginius, kurie turi stiprų skambesį ir sukelia netikėtus vaizdinius. „Lord of Beef” yra iš šio sąrašo.

Kaip pasireiškia tavo minėtas bandymas išvengti juoko? Ir kokiu būdu atsirenki, kuriuos objektus ar konceptus įkūnyti? Prisimenant Bergsoną, mechaniškas žmogaus elgesys – natūraliai komiškas.

Manau, kad visos šios būsenos – žmogus/ne-žmogus, organiškas/dirbtinis, objektas/ne-objektas ir t.t – koegzistuoja kartu ir formuoja tekstūrą, kurią stengiuosi perskaityti savo kūryboje. Man atrodo nuobodu domėtis humanizmu ir todėl vaizduoti tik žmones, tas pats galioja ir objektams, gyvūnams ar tiesiog gryniems konceptams. Bet kokia tokio pobūdžio atskirtis man atrodo labai ribojanti. Taigi, mano kūriniai yra gana eklektiški, tarkim, esu parengusi šokį, kuris sukurtas remiantis svirplių laiko suvokimu ir skleidžiamais garsais, kurie primena man futbolo fanus ir testosterono įaudrintas vyrų minias. Šiam šokiui naudoju ŽAS dainos „Man gerai” remiksą, pavadinusi jį „Greeks Are Pretty Great” – ilgainiui visa tai virsta į tam tikrą seksualinį “slapstick”. Tokio pobūdžio kombinacijos man teikia didžiausią pasitenkinimą.

O dėl pasirinkimų, tai visų pirma man patinka kompleksiškumas ir masė, o visų antra tai priklauso nuo pačio kūrinio kompozicijos. Patirties visuma yra svarbiausia, todėl kiekvieną iš performanso segmentų suvokiu kaip atskiras spalvas, kurios formuoja vieną paveikslą.  Stengiuosi išvengti lengvo pobūdžio juoko, bet  manau, kad šiek tiek juoko yra gerai, kaip ir visa kita reakcija, kuri yra labiau tiesioginė nei protavimas.

Ar pasipriešinimas fiksuotai formai yra tai, kas tave žavi Butoh šokyje? Gal galėtum papasakoti, kuo tau patraukli šį technika ir kur jos mokeisi?

Yra tiek daug priežasčių, kodėl mane žavi Butoh. Be abejo, neformalizmas yra viena iš jų. Butoh, visų pirmiausia, yra labiau sąmonės būsena nei šokio forma ar principų rinkinys. Nors kai kurie signifikantai, tokie kaip lėti judesiai, katarsiškos veido išraiškos, iškreiptas ir dažniausiai baltai nudažytas kūnas,  yra asocijuojami su Butoh, tai neturėtų būti painiojama su pačia Butoh esme. Pamenu vieną iš mano mokytojų sakant, kad hip-hopas yra amerikietiška Butoh forma, arba, kad Butoh yra japonų Dada.

Tai visai nesena šokio forma, tačiau ji atrodo senoviška, nes jos šaknys siekia tradicinę japonų mitologiją. Dėl savo pasaulėžiūros ir jos tamsumo, Butoh man atrodo artimas lietuviškai pagonybei. Nemanai, kad dauguma lietuvių tradicinių pasakų yra labai liūdnos ir tamsios?

Savo keliuose paskutiniuose pasirodymuose bendradarbiavau su Butoh mokytoja ir choreografe Vangeline, ji turi Butoh šokio studiją Niujorke ir organizuoja savaitines grupines pamokas. Niujorkas yra labai parankus tiems, kas trokšta išmokti kažko naujo: šį miestą dažnai lanko puikūs mokytojai, kurie čia atvyksta iš viso pasaulio, o aš bandau apsilankyti jų mokymuose.

Siaubas ar liūdesys lietuvių liaudies pasakose, kiek pamenu, tampriai surištas su kasdienybe, rutina, ir per tai pažįstamu pasauliu – nuolankumas rutinai tampa pradžia istorijai. Tavo būsimo projekto-video pamokų „Horror Yoga” pristatyme – rutina nekenčia ir nori žudyti. Kokia tai joga?

Kai pirmą kartą vedžiau „Horror Yoga” sesiją, tai buvo kaip stand-up komedijos skečas. Visgi, kai vėliau buvau pakviesta Niujorke pravesti daugiau sesijų, suvokiau, kad tai ne pokštas, o puikus produktas šiuolaikiniam gyvenimo būdui. Jame apsijungia stiprios adrenalino dozės ir visiškas atsipalaidavimas. Kam eikvoti savo laiką atpalaiduojančioje jogos terapijoje, jei vėliau žiūrėsi veiksmo filmą? Kodėl gi nesutaupius laiko ir nesujungus jų abiejų? Tai taip pat absurdiška kaip ir mūsų realybė.

Ar manai, kad tokių skirtingų patirčių kombinacijos – nuoroda į ateitį?

Neapsimetu, kad žinau ateitį. Be abejo, tai nuoroda į dabartį.

Pokalbio eigoje ryškėja tekstūra, kurią paminėjai anksčiau, t.y skirtingos būsenos ir laikai, koegzistuojantys kartu, jų sąsajos – visa tai gyva ir tavo kalboje. Kiek žinau, pati vedi įvairius mokymus, kūrybines dirbtuves, kuriuose jungiasi įvairūs šios tekstūros skaitymo būdai. Ar galėtų atsirasti tavo taikomais metodais besivadovaujanti institucija?

Man irgi įdomu ar galėtų — ir gal yra tokios institucijos. Aš kartais pagalvoju, kad būtų smagu turėti savo instituciją, kažką panašaus į Grotowskio „Teatro laboratoriją”, bet man atrodo, kad prasmingai institucionalizuoti praktiką – kur kas sunkiau nei ją pradėti vis iš naujo. Kita vertus, ilgainiui tai gali būti vertingiau, nes tokia institucija, kuri vienu metu ir kuria, ir save regeneruoja, yra arba utopija, arba gilaus atsidavimo reikalaujanti struktūra. Na kaip, pavyzdžiui, Grotowskio teatras – tai jau nebebuvo teatras, bet gyvenimas. Man atrodo, taip jis kartą buvo apibūdintas „The New York Times” recenzijoje. Man tai labai žavu, bet ir tuo pačiu baisu, kad tokia praktika balansuoja ant dogmatizmo ribos. Ah… na žinai, bet, pavyzdžiui, dogmatizmas – ar tikrai blogai? Ar gali būti geros jo formos?

Sekant tavo mintį, turbūt kiekviena praktika, tampanti metodu, balansuoja ant dogmatizmo ribos, ypač,  jei į tai žiūrime retrospektyviai. Nemanai, kad toks, ‘Grotowskiškas’, galvojimas apie dogmas, buvimas sąmoningu dogmų atžvilgiu, pačias dogmas paverčia paslankesnėmis ir atviresnėmis, gyvesnėmis? Mes patys juk irgi veikiam kaip atskiros institucijos? 

Būtent taip ir galvoju! Čia, kaip sakant, ir yra mano viltis, kad gal  įmanoma veikti taikant metodus ir nepaverčiant jų dogmomis.

Kaip manai ar tokiam atidumui pasiekti reiktų atsisakyti komforto? Mūsų pokalbis man priminė pokalbį iš filmo “Pietūs su Andre”, kuriame Andre teigiant, jog komfortas mus atitolina nuo realybės ir panardina į fantazijų pasaulį, Wallis klausia, kodėl turėtų atsisakyti elektrinės antklodės, jeigu Niujorke žiema yra velniškai šalta.

Taip, labai gerai pamenu šią jų pokalbio dalį. Nemanau, kad būtina atsisakyti komforto – tai tik vienas iš būdų susidurti su savo aplinka. Nesenai treniravausi su Diegu Pinonu, užsiėmimo metu vienas iš šokėjų papasakojo istoriją apie Japonijoje esantį šventąjį krioklį: japonų vienuoliai, prieš  eidami į miestą atlikti savo pareigų žmonėms, prie to krioklio medituoja ir prausiasi. Diego suerzino ši istorija ir jis pasakė, kad viskas gali būti tokiu pat šventu šaltiniu –  tavo rytinis dušas ar tualetas. Savo “suvokimo kiaurymes” – ausis, akis, burną, nosį, išangę ir pan. gali atverti bet kur. Mūsų smegenų užkaboriuose nuolat susirenka nereikalingi įpročiai, sustabarėja požiūrio taškai, tad gerai vis pasikedent dulkes. Ir tam nebūtini pompastiški gestai. Kartais komforto atsisakymas taipogi gali būti tam tikras komfortas. Tarkim, atlikai savo „vienuolio pareigą”, taigi dabar jau gali „atsijungti”.