Apie „Fluxus pasirodymų“, Šarūno Barto retrospektyvos bei Skrajojančio olando derinį JMVMC
Danutė Gambickaitė
„Jurgio Mačiūno ir Šarūno Barto kūrybos derinys po Jono Meko vizualiųjų menų stogu yra neįprastas, todėl subtilus ir originalus.“ – tai paskutinis teksto, paskelbto Jono Meko vizualiųjų menų centro internetinėje svetainėje, sakinys. Kaip tik jis kartu su Šarūno Barto ir Fluxus paroda (ar tiksliau deriniu), privertė vėl pamąstyti apie originalumą, neįprastumą ir derėjimo svarbą. Galutinis šio teksto tikslas yra išsiaiškinti, ar Jurgio Mačiūno ir Šarūno Barto kūrybos derinys yra subtilus ir originalus (arba atvirkščiai), todėl pirmiausia reikėtų aptarti tuos dėmenis, kuriuos Jono Meko vizualiųjų menų centro kuratoriai bandė priverstinai „sutuokti“, o kad tai padaryčiau negaliu nepasielgti niekšiškai ir jų „neištuokti“.
Apie originalumą
Originalumas – viena svarbesnių kokio nors gero, sukurto objekto (meno kūrinio, parodos, spektaklio ir t.t.) savybių. Kriterijus, kurį pasitelkdamas vertini tai, kas patenka į originalumo reikšmių ar greičiau apibrėžčių lauką. Kaip fluxus ir „tarkovskiškai bartiškos“ tradicijos (anti)derinukas po vienu stogu tampa subtiliu ir originaliu – man neįmenama paslaptis, kurią įmena (arba apsimeta įminusiais) turbūt tik patys to derinuko derintojai. Atrodo, kad slidų santykį tarp originalumo ir neįprastumo jie laiko savotišku gelbėjimosi ratu. Menka nauda iš gelbėjimosi rato atviroje jūroje, bet dėl smalsumo dėl įsitikinimo savo teisumu pabandykime įminti ir mes to derinuko prasmę. Tik iš anksto perspėju, kad bene viską pasakiau šioje pastraipoje, taigi taupantys laiką toliau gali ir neskaityti.
Apie fluxus
Apie fluxus reikšmingumą neverta nei diskutuoti. Neodadaistinių idėjų, nepaprasto žaismingumo, aktyvumo, judesio, idėjų cirkuliacijos, mainų, bendravimo pilna veikla suaktyvino ir pagyvino 7-ojo dešimtmečio meno pasaulį. Fluxistams labai svarbi buvo bendruomeniškumo, kolektyvinės kūrybos idėja, bene visus hapeningus, koncertus jie rengdavo kartu. Daug susirašinėdavo, bendraudavo, keisdavosi idėjomis. Paroda „Fluxus pasirodymai“ „skirta tarptautinio Fluxus judėjimo koncertų, performansų ir kitų su pasirodymais susijusių 1958-1978 m. kūrinių pristatymui.“ Visų pirma keista pasirodė, kad parodą pristatantis tekstas skelbia, jog bus rodoma Jurgio Mačiūno kūryba, nors ji pristatyta tiek pat, kiek ir kitų fluxistų (Brecht’o, Alison Knowles, Wolf’as Wostelis ir t.t.). Paprasčiau tariant buvo pristatyti „fluxus pasirodymai“ (bendri pasirodymai) ir visa su jais susijusi atributika – plakatai, atvirukai, kortelės, nuotraukos, įvykių partitūros ir t.t. Keistas jausmas apima, kai turi galimybę matyti tai, kas autentiška, popieriaus skiautes, vokus, kuriuos lietė, atplėšė, kruopščiai užrašinėjo J. Mačiūnas ir kiti fluxistai. Toks jausmas mane apima bene visada, kai prieš save matau autentišką, kažkada tik paveiksliukuose regėtą medžiagą. Reprodukcija turi nepaprastą galią paversti tave romantiku ir idealistu, nes realybės neišvengiamumas, tiesioginė akistata su originalu tarsi atitolinama. O kai ji kada nors neišvengiamai priartėja tu pasijunti tarsi kažkaip netiesiogiai kontaktuotum su pačiu kūrėju. Reikia pasitempti, išplėsti akis ir ausis. Tokios akimirkos visada būna vienintelės ir nepakartojamos. Todėl nereikia nei kalbėti, kokią vertę turi „Fluxus pasirodymai“.
Apie Šarūno Barto filmų retrospektyvą
Įdomu buvo pamatyti ir ankstyvąjį Š. Barto kūrybos etapą, susijusį su fotografija. Ji tarsi spinduliuoja egzistencialistiniu „tarkovskiškai bartišku“ paprastumu. Švari, neaprėpiama erdvė, kontempliatyvus tuštumas, atrodo, kad tuoj tuoj iš nuotraukų ar filmų ištraukų ims ir plūstels kažin kokia tyro oro banga, arba tu neiškentęs imsi ir įlįsi vidun. Barto retrospektyva taip pat kaip ir „Fluxus pasirodymai“ yra įdomi, vertinga, reikalinga ir šiuo metu ypač aktuali, nes greitai turėtų pasirodyti naujas Barto filmas, kurio tikslaus lietuviško pavadinimo, atrodo, dar nežino ir pats režisierius. Bartas mėgsta natūralistiškumą, lėtą tempą. Jo kūrybai apibūdinti labai tiktų menotyrininkės A. Narušytės Lietuvos fotografijoje įžvelgta „nuobodulio estetikos“ sąvoka. Jis tarytum niekur neskuba, nesikiša ir žengia užtikrintai. Kaip koks tylus sustabarėjusio lietuvių kino rezistentas. Tas Barto kūrinių tempo lėtumas, nuobodulio estetika labai ryškiai kontrastuoja su fluxus žaismingumu, judrumu. Šios dvi skirtingos parodos po vienu stogu viena su kita nekalba, nebendrauja, nekontaktuoja, nesupranta viena kitos kalbos ir net nebando bendrauti, esti kaip Šiaurės ašigaly susitikę kinas ir islandas. O mes, žiūrovai, trypinėjantys tarp jų, esame priversti klausytis tai vienos, tai kitos kalbos. Toks intensyvus mėtymasis noras paklausyti ir vieno, ir kito – vargina. Galbūt nederėjimo aspektu bendra paroda ir esti originali, bet dažniausiai neigiamą atspalvį turinčių dalykų originaliais vadinti mes nelinkę.
Apie „Fluxus pasirodymus ir Š. Barto retrospektyvą“ bei nacionalinius didvyrius
Skaitant parodą pristatantį tekstą bei klausant prakalbą, susidarė toks įspūdis, kad iš vientisos koncepcijos ir iš vientiso istorinio vyksmo dirbtinai siekiama išplėšti, akcentuoti nacionalinį pasididžiavimą keliantį segmentą – Mačiūną. Jo svarbumu meno istorijai išmanantieji seniai neabejoja, todėl kyla klausimas ar vertėjo dar (eilinį) kartą akcentuoti „jis – lietuvis, svarbus lietuvis“. Per parodos atidarymą tą tikrai galėjai pajusti. Manyčiau, tai rodo atitolimą nuo fluxus ideologijos, nes lygybė ir kolektyvinė dvasia jiems buvo labai svarbi. Kita vertus, jei J. Mačiūnas nebūtų išplėštas iš „Fluxus pasirodymų“ konteksto, derinukas su Š. Barto retrospektyva galutinai netektų prasmės. Šis „sužaidimas“, kaip jau minėjau, atsiskleidė per parodos atidarymą, kai buvo pasakyta, kad J. Mačiūnas ir Š. Bartas kartu su J. Meku yra pasaulinio garso kūrėjai, kuriuos vienintelius žino tokiose avangardo ir šiuolaikinio meno lopšiuose, kaip Niujorkas. Vertimas iš JMVMC kalbos: kadangi jie yra tie, kuriais galime didžiuotis, juos kartu ir rodom. Bet ar priverstinė Mačiūno ir Barto „santuoka“, kuri remiasi jų, kaip didvyrių sugretinimu yra vaisinga bei subtili ir originali? Vargu. Puikiausias to įrodymas – kiek sutrikę ir sumišę parodos lankytojai.
Apie paprastus žmones
Bemąstydama, kaip dar galėčiau „sutuokti“ ir „išskirti“ Š. Bartą ir fluxus, prisiminiau, kad tiek vienam, tiek kitam rūpėjo su menu nesusiję žmonės. Per parodos atidarymą mano kolegė papasakojo vieną situaciją, kuri neblogai iliustruoja fluxus ir plačiosios visuomenės santykį. Viskas prasidėjo nuo to, kai ji, sutikusi savo seną draugę, pasiteiravo, kaip šiai sekasi. Mano kolegė žinojo, kad jos draugė yra didelė fluxus gerbėja, todėl nė kiek nenustebo, kai neįpareigojantis pokalbis dėl skirtingų nuomonių išsirutuliojo į aistringą diskusiją. Kolegės draugė teigė: „fluxus yra skirtas paprastiems žmonės ir visi – nuo santechniko iki prekybos centro pardavėjos gali užsiimti šia veikla, man ir patys fluxistai taip sako“. Mano kolegė nebuvo linkusi su šia nuomone sutikti, todėl kiek pasvarsčiusi į šį jos teiginį atsakė: „Ar tu įsivaizduoji santechniką kirviu kapojantį fortepijoną?“. Šios trumpos istorijos moralas yra toks – nors fluxus deklaratyviai teigia savo paprastumą, suprantamumą ir atvirumą visiems socialiniams sluoksniams, visiems žmonėms, tie žmonės ir sluoksniai dažniausiai yra uždari ir nepakantūs fluxus atžvilgiu. Š. Bartui paprasti žmonės, arba, kitaip tariant, – neprofesionalai, reikalingi kaip autentiškas atitinkamo laiko, situacijos, grupės, aplinkos, pasaulėžiūros atspindys, padedantis kuo natūraliau, tikroviškiau perteikti norimą žinutę, sukurti atitinkamą atmosferą. Jam paprastas žmogus yra priemonė ir objektas, o fluxus potencialus dalyvis. Taigi apibendrindama šia pastraipą turiu liūdnai, (o gal džiugiai?) konstatuoti faktą, kad ir šiuo aspektu fluxus ir Š. Barto „santuoka“ neturi jokio pagrindo.
Apie skrajojantį olandą
Jau minėjau, kad atidarymo metu nemažai atėjusiųjų, nesuprasdami, kuo susijęs Š. Bartas ir fluxus, buvo kiek sutrikę. Sutrikimas dar labiau sustiprėja, kai šalia Š. Barto ir fluxus it koks skrajojantis Olandas ima ir išnyra Gugenheimo muziejaus maketas ir plakatai su kompiuterinėmis vizualizacijomis. Ir tas skrajojantis Olandas, reikia pastebėti, JMVMC plaukioja bene visada. Kad ir kokia paroda būtų pristatoma, jis tarsi šmėkla išnyra tai viename, tai kitame salės kampe. Jei atvirai, apsitrynęs metalinis pastato maketas atrodo jau kiek juokingai. Nieko prieš informuoti, paaiškinti ar įtikinti skirtą objektą neturiu, bet galėtų jis bent trumpam, kol pasibaigs paroda, pasislėpti.
Pabaigai
„Fluxus pasirodymai“ ir Š. „Barto retrospektyva“ kaip atskiros parodos būtų labai įdomios, svarbios, naudingos ir smagios. Gal ir nelabai originalios (jei galvosime apie originalumą, kaip apie naujumą), bet subtilios ir visiškai skirtingų konsistencijų, todėl vos tik pagalvoju apie jų derinimą prieš akis iškyla vaizdinys, kai kažkas desperatiškai purto indą su vandeniu ir aliejumi, kad šie susijungtų į vientisą skystį. Pradžioje minėjau citatą iš teksto pristatančio „Fluxus pasirodymus ir Š. Barto retrospektyvą“, kurioje tas derinimas yra vadinamas originaliu ir subtiliu. Deja, nieko panašaus įžvelgti man nepavyko. Todėl norėčiau tik palinkėti: mažiau skrajojančių olandų ir daugiau įsiklausymo į kūrinius ir kūrėjus.
Keletas vaizdų iš parodos: