13 klausimų parodoje „Akademija“

Kaip žiūrovui reikėtų vertinti dailės/meno akademijų studentų peržiūras? Ar jos neturėtų likti uždaro studentų-dėstytojų aptarimo rėmuose? O kai tokia peržiūra virsta vientisa paroda, į kurią kviečiami žiūrovai, nepriklausomi meno ekspertai, kuratoriai, kiti menininkai? Kur yra riba tarp (eksperimentinio) studijų kurso atsiskaitymo ir profesionalios parodos ir kas šią ribą nustato? Ar ji reikalinga?

Šis tekstas apie kuratoriaus ir naujųjų medijų teoretiko Vytauto Michelkevičiaus moderuotą studentų/menininkų parodą „Akademiją“ „Akademijos“ galerijoje galėjo susidėti vien tik iš klausimų. Ir jų tekste bus daugiau nei teiginių. Bet ne apie kūrinius. Kadangi parodoje „Kiekvienas kūrinys susijęs su vietos ir situacijos specifika ir nereiškia nieko daugiau, nei iš sąveikos su žiūrovu atsirandantį pranešimą.“ Bet kuris bent kiek susidūręs su šia galerija (ypač, jei turėjo „džiaugsmo“ joje eksponuotis), žino jos specifiškumą: dėl įsipareigojimų Dailės akademijai nepataisomai eklektiška parodų programa, ilgos atidarymų kalbos  bei iki šiol galiojantis draudimas kalti vinis į sienas. Šiuos galerijos ypatumus žiūrovų akivaizdon iškėlė daugelis darbų, tarp kurių Juliaus Kuršio performansas „Galerija „Akademija“ ir jo sukaltas „kalbėtojų kampelis“, Ievos Bernotaitės „Contemporary Art“ lipdukas ant sienos, prie kurio galima fotografuotis bei Domo Rūko
„Aš sakau:
–  Noriu erdvės.
Man sako:
–  Imk sieną, bet nekalk vinies.“
Savo tiesmukomis nuorodomis į konkrečią galerijos erdvę ir situaciją minėtieji site-specific darbai klausimų nesukėlė, o „atsiradę pranešimai“ buvo aiškesni už patį parodos planą.

Prie jau viršuje išvardintų klausimų, labiausiai galvą laužė vienas – kodėl visi šių studentų/menininkų sprendimai tokie panašūs? Ar čia VDA medijos ir meno katedros įtaka? Moderatoriaus? O gal vietinį ir (sakykim) tarptautinį pripažinimą staigiai įgijusių jaunų šią katedrą baigusių menininkų sėkmės recepto paieškos?
Vieną iš atsakymo variantų, regis, visai atsitiktinai pasiūlė kuratorius Valentinas Klimašauskas. Savo šį antradienį, gegužės 4 d. prasidėsiančiai parodai „Jei tu žinai, kad čia yra ranka…“ anonsuoti jis atsiuntė menininko Nicolas Matranga tekstą apie neatpažintą kūrinį iš kuratoriaus Raimundo Malašausko kolekcijos (meškiuko formos guminukas panardintas Qantas avialinijų stiklinėje su vandeniu, 2009 m.). Jame teksto autorius, mėgindamas suprasti kūrinio specifiką, cituoja kito autoriaus –  Diedricho Diedrichseno – tekstą Venecijos bienalę žurnale Artforum. Jame, berods, galima rasti atsakymą apie daugelio tiek čia, tiek svetur menininkų naudojamą greitą receptą į sėkmę: „Neretas ir toks variantas: Pono Spocko menas. Jo principams ištikimas menininkas pirmiausia žiūrovams užduoda stebėtiną galvosūkį, po to pateikia apskaičiuotą, pabrėžtinai nedviprasmišką sprendimą, priversiantį visus sušukti: „Ž-a-a-a-vinga!“ (Olandų teoretikas Jan Verwoert tokį „galvosūkio“ meno ir publikos santykį įvardino kaip „slaptą bendruomenę“).

Vienas atsakymas lyg ir yra. Tačiau tuomet, kodėl nesigirdėjo susižavėjimo atodūsių?  Panašu, jog šiame mene trūksta dar vieno ingrediento – „skonio stipriklio“ (pikantiškų nagrinėjamo konteksto detalių išmanymo ir jų integravimo į kuriamus galvosūkius). Būtent šį ingredientą savo saujose gniaužia šiuolaikinio meno virtuvėje labiau patyrę menininkai, įberiantys jo visur, (apie) ką begamintų. Jaunųjų parodos dalyvių sukurtas Pono Spocko menas kol kas  neįmantrus kaip tradicinė lietuviška virtuvė (ir ko būtų galima tikėtis, neturint jokių ilgamečių konceptualizmo ir jau minėtojo Spocko meno tradicijų…). O gal šie jaunieji menininkai nusprendė kūrybingai išnaudoti specifinį vietinį kontekstą (pvz. minėtųjų tradicijų nebūvimą) ir iš tokio meno taikliai pasišaipyti?  Toks sprendimas būtų itin prasmingas šioje parodoje-peržiūroje, nagrinėjančioje Akademijos įtaką jauniems kūrėjams, pradedančiųjų menininkų įsiliejimo į meno rinką ir parodinį gyvenimą problemas bei menininko-kūrinio-žiūrovo santykį. Gal todėl dalis jaunųjų kūrėjų darbų įgavo, (pavadinkime tai) naiviojo konceptualizmo išraišką, kur deklaratyviai išreiškiama pradinė autoriaus mintis, nevyniojant jos į jokius galvosūkių siūlus? Tokiais būtų galima įvardinti Jokūbo Čižiko „De-materija“ (užuolaidomis atskirta tuščia galerijos erdvė), Ievos Bernotaitės „20, 7 % (apskaičiuotas „Akademijos“ galerijoje per kelis metus įvykusių šiuolaikinio meno parodų kiekis) bei Justinos Nekrašaitė „Budėtojo kėdė“ (kėdė iš Vilniaus paveikslų galerijos – institucijos, varžančios laisvą kūrinių ir žiūrovų interakciją, kritika): autoriai čia konceptualizmą traktuoja vien tik kaip formą, t.y. konceptualizmas tampa grynuoju formalistiniu menu.

Nejaugi jie yra pirmieji (ir tokie jauni!) sąmoningai kritikuojantys pabodusį Pono Spocko meną?

O gal aš matau tai, ką noriu matyti? Vadinasi paroda pavyko, nes joje esantys darbai iš „sąveikos su žiūrovu“ pasiuntė man asmeninį pranešimą.

Ieva Bernotaitė. 20,7 %. CONTEMPORARY ART lipdukas, siena, performansas parodos atidarymo metu.

Julius Kuršys. Studentai: galerija „Akademija“.

Domas Rūkas. „Aš sakau:
–  Noriu erdvės.
Man sako:
–  Imk sieną, bet nekalk vinies.“

Justina Nekrašaitė. Budėtojo kėdė. Kėdė iš Vilniaus paveikslų galerijos.

Arno Anskaičio sukurtas pasirodymas „Tradicija”, atliktas VDA choro parodos atidarymo metu.

Tradicija from Arnas Anskaitis on Vimeo.

Nuotraukos: Domas Rūkas, Ieva Bernotaitė, Artnews.lt.