Nesvarbus nesvarbiame. Paroda "Decentristai/Paraštės: 1 m už paveikslo"

Nutiesus geležinkelio liniją iš oro uosto į Vilniaus geležinkelio stotį, pastaroji tapo panašesnė į Vilniaus miesto „vartus“, vieta, nuo kurios prasideda kelionė po Vilnių ir Lietuvą. Tačiau, nors ir būdama viena iš pagrindinių strateginių vietų Vilniuje, ši stotis veikiau yra vietinės reikšmės keliavimo alternatyva ar egzotikos ištroškusių (jaunų/neturtingų) užsieniečių iš Vakarų patenkinimas. Puikiausiai ši stotis atliepia tylų ir neafišuojamą bendravimą su Rytais.

Antrame Vilniaus geležinkelio stoties aukšte iki gegužės vidurio veiksianti paroda „Decentristai/Paraštės: 1 m už paveikslo“  yra projekto „Naujasis miesto veidas“ programos dalis. Oficialiai „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009” internetinėje svetainėje paroda interpretuojama kaip moderni atšakos Vilnius–Varšuva meno vizija. Užsieniečių kūrybos kolekciją „Decentristai“ surinko lietuvių kilmės Lenkijos menininkas Linas Domarackas. Mūsų menininkams atstovavo lietuviškosios dalies kuratoriai Aušra Petroškienė, Linas Liandzbergis ir Rita Mikučionytė, jie ir pasiūlė antrąją pavadinimo/koncepcijos dalį: Paraštės: 1 m už paveikslo. Nors skelbiama, kad parodoje išvysite tapybą, skulptūrą, piešinius, piešinius šviesa, vaizdo instaliacijas ir fotografiją, vis dėlto, didžiąją dalį ekspozicijos sudaro tapyba.
Kaip teigiama, „Decentrizmo“ idėja iš esmės yra labai paprasta, reikia tik iš pagrindinio žiūrėjimo lauko patraukti kulminacinį objektą. Tai didelis iššūkis menininkui, nes reikia išmokti kitaip žiūrėti į kūrinį ir kompozicijos priemones. Decentrizmo manifestą parašęs lenkų rašytojas, garsus mokslinės fantastikos atstovas Adamas Wiśniewskis-Snergas (1937–1995) siūlė ieškoti meninės kūrybos prasmės intuicinėje, filosofinėje ar vaizduotės erdvėje. Pasak Lino Domaracko, decentrizmo darbų jau buvo ir daug anksčiau, tačiau pavadinimas suteiktas palyginti neseniai.

Parodos erdvė pritrenkia neužbaigtumo, atgrubnagiškumo, absurdo estetika: stovėdamas tarp aptrupėjusių betono luitų, vamzdžių ir atvirų laidų, gali per langą pažvelgti žemyn į pagal lietuviškus standartus atnaujintą stoties pagrindinę salę. Atsisukęs į ekspoziciją, gali pamatyti paveikslą ant išsirietusių porėmių, prie sienos prikaltą drobę, darbus,  pakabintus kartojant radiatorių kompoziciją, atvirų laidų pynutes ir riestainius. Tačiau gali nepamatyti lapelio su autoriaus pavarde ir kūrinio pavadinimu. Su paroda į erdvę neatnešta standartams paklūstanti parodos institucija, kulminacinis objektas. Įdomu taip teigti apie grynai institucinio projekto programos renginį.

Ieškant objekto nebuvimo atskiruose darbuose, galima rasti pažodinio jo nebuvimo, ypač lietuviškoje parodos dalyje: Eglė Ridikaitė ir „Skiriama B. K.“, vaizduotėje spėliojama dviejų, sėdėjusių kine, istorija, jiems palikus savo vietas bei Jono Zagorsko iliustratyvus „Tapytojas tapantis tapytoją tapantis tapytoją tapantis tapytoją…“. Kituose kūriniuose žiūrovui paliekamas platesnis intuityvių ar filosofinių prasmių laukas, pavyzdžiui, Aistės Kirvelytės „Mano gimtinė“ – odė netekusiems šlovės Lazdynams, Jurgos Barilaitės „Paveikslas“,  langu apribotas peizažas su lėtai judančiu traktoriumi, visus kankinantis nenutrūkstama Doorsų „Light my fire“. Be abejo, negalima nepaminėti Lino Domaracko šviesos piešinių „Visa tai, kas yra, bet aš to nematau X“. Ši technika visiškai įgyvendina siekį kurti naują realybę paveikslo plokštumoje. Tai, kas matoma nuotraukos paviršiuje, neegzistuoja daugiau niekur, čia kulminaciniu objektu tampa fotoaparato ilgo išlaikymo laikas. Tuo tarpu vienintelė parodoje  grupės „Iš reikalo“ instaliacija siūlo pramogą ir interaktyvumą: žiūrovai gali balsuoti, mesdami lapelį su labiausiai patikusio vieno iš dešimties menininkų „sklypų“ numeriu į urną, be to, ant lapelio prašoma parašyti komentarus grupei. Žiūrovo susidomėjimas kūriniu stimuliuojamas, neva, suteikiant jam realią galią teisti, priimant popkultūros principus ir politikos raišką, žaidžiama su žiūrovo sąmonėje esančiu žodžio sklypas (neigiamu) krūviu.

Mažesnė, užsienietiškoji parodos dalis pateikia daugiau abstrakcijų: pavyzdžiui, formaliai abstrakčios tapybos Alexo Fletscherio „Žalias triptichas“ ir „Mėlynas triptichas“ ir konceptualiai abstraktus Annos-Marios Karczamarskos dvylikos nuotraukų ciklas „Neištirtas kraštas – 12 nuopolių“. Michalo Mackiewicziaus asambliažai „Figūra“, „Figūra II“, „Statyba“, „Statyba II“, patys esantys šviesos šaltiniai, ekspresionistiška raiška atsiskiria nuo bendro parodos konteksto, o dar įkaišioti į neaiškios paskirties mažas patalpėles, sukuria visiškai atskirą erdvę, (bent jau man) nesusijungusia su didžiąja parodos dalimi. Galbūt dėl to, kad patalpos betvarkės estetika reikalavo (ir gavo) maksimaliai išlyginto ir apibrėžto paviršiaus.

Atrodo, kad parodoje susitinka ir persidengia dvi to paties žodžio reikšmių plotmės: nesvarbi (bet privalanti būti svarbia) vieta nesvarbiems (giliai esantiems svarbiais) kūriniams. Būdvardyje nesvarbus matau tik pozityvumą: alternatyvumą, spaudimo nebuvimą, atsipalaidavimą, tai, kas dažnai pagimdo daugiau, nei begalinis rimtumas.

Jonas Zagorskas. Tapytotas tapantis tapytoją tapantis tapytoją tapantis tapytoją..

Michal Mackiewicz. Figūra II, Statyba II