• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2012    01    02

Pokalbis su Emilija Škarnulyte

Eglė Juocevičiūtė

Jaunąją menininkę Emiliją Škarnulytę (g.1987) galima laikyti nauju ir įdomiu veidu Lietuvos meno padangėje. Ji baigė skulptūros studijas Milano dailės akademijoje Brera ir kol kas savo parodas yra surengusi Milane, Paryžiuje ir Atėnuose. Vilniuje jos filmą buvo galima pamatyti šį spalį festivalio „Kino Šortai“ specialiojoje nekonkursinėje programoje „8 mm“, o savaitę nuo praėjusio ketvirtadienio (nuo gruodžio 29 d. iki sausio 5 d.) jos projektą „Dingusio miesto slėnis“ galima apžiūrėti galerijos „Vartai“ peržiūrų kambaryje. Ta proga kalbamės su Emilija apie jos pastaruosius porą metų, kurių dalį ji praleido menininkų rezidencijose Pietų Korėjoje bei Filipinuose, ir apie dingstančius miestus ten ir Lietuvoje.

Visų pirma, kaip atsidūrei Pietų Korėjoj?

Neturėjau jokio įspūdžio apie šią šalį, pamačiau atvirą kvietimą į rezidenciją „Space Beam“ Incheon mieste ir nusiunčiau paraišką. Šiuo metu Pietų Korėjoj yra apie 150 meno rezidencijų, jos, aišku, skirtingų pobūdžių ir interesų. Valstybė labai remia rezidencijas, kitas su šiuolaikiniu menu susijusias veiklas, bet tai atrodo taip keistai, kaip atsiprašymas: stato naujus miestus, dangoraižius, o tada pakviečia kelis menininkus, kad jie paieškotų identiteto, kuris ką tik buvo sunaikintas.

Man labiausiai patiko projektas rezidencijoje, kurioje buvau pernai, Gunsan mieste, nes tai buvo ne galerinė erdvė, bet aktyvus socialinis, politinis veikimas, įtraukiantis vietinius žmones. Ta rezidencija nėra organizacija, tiesiog vienas žmogus ją pernai įkūrė ir sukvietė menininkus. Dalyvaujantys menininkai buvo iš Seulo alternatyvios meno erdvės „Art Space Pool“ bei mes su Marku Salvatus, menininku iš Filipinų. O Gunsan miestas, kuriame vyko projektas, labai įdomus, jame matosi gana aiškūs Korėjos istorijos ženklai. Korėja, panašiai kaip Lietuva, visą laiką buvo kieno nors okupuota, tai japonų, tai amerikiečių. Prieš 100 metų, kai japonai vėl okupavo Korėją, jie visai pakeitė Gunsan miesto planą, nulygino kalnus, perplanavo gatvių sistemą pagal tinklelį (gridą), gatvės tapo plačios, einančios link uosto, pastatai žemi. Gunsan mieste daug erdvės, ir tuo jis labai skiriasi nuo kitų Korėjos miestų.

Kitas dalykas – Gunsan mieste yra vienintelė Korėjoj nepriklausoma amerikiečių karinė bazė, joje galioja amerikiečių įstatymai, jei nori į ją nusiųsti atviruką, reikia rašyti adresą Los Andžele, į jį atvirukas ir nukeliauja prieš atkeliaudamas į tą karinę bazę. Aplink karinę bazę – korėjiečių ryžių laukai, jie rankom juos pjauna, o iš garsiakalbių ant bazės tvoros tris kartus per dieną groja Amerikos himną. Ta bazė vis didėja, kaimelius ir ryžių laukus išstumia, amerikiečiai išpirkinėja žemę. Jiems reikia vis daugiau vietos kariniams lėktuvams, kai jie kyla, visas dangus virpa.

Amerikiečių karinės bazės radaras, Gunsan miestas, Pietų Korėja, 2011.

Trečias laikotarpio ženklas – ilgiausias pasaulyje molas Saemangeum, jis skiria Geltonąją jūrą ir tai, kas anksčiau buvo Saemangeum upės žiotys. Molas tęsiasi beveik 40 kilometrų, oficialiai jis buvo atidarytas 2010-ųjų metų balandį. Molo viduryje įtaisytas siurblys kasdien išsiurbia vandenį, likusį užtvankoje, tas siurblys jau tapo miesto ženklu. Dabar molas atrodo kaip dykuma, o buvusios salos dabar tapo kalnais. Valstybės planuose ten numatyta statyti dar daugiau fabrikų, nepaisant vietinių žmonių interesų. Aplink užtvanką pilna apleistų žvejų kaimų.

Rezidencijos metu sukūriau video, kuriame bandžiau sugretint vyresnių miestelio gyventojų gyvenimo būdą, tradicijas, kaip, pavyzdžiui, tradicinė rytinė mankšta parke, ir agresyvų industrijos vystymą tų tradicijų sąskaita, bei svetimkūnio – amerikiečių – gyvenimo būdą karinėje bazėje.

Tris mėnesius pernai praleidau dvejose rezidencijose Korėjoj, „Space beam“ organizuotame projekte Incheon miesto Baedari kvartale ir rezidencijoje Gunsan mieste, bet projektai, kuriuos ten įgyvendinau, buvo tokie kaip iš niekad nebuvusios Azijoj pozicijos, tiesiog visko aplinkui stebėjimas, kas užklius. Būdama Baedari kvartale pasidirbau sekretorės pažymėjimą, ėjau į įvairius fabrikus fotografuoti. Toks gal labiau žurnalistinis priėjimas, sociologinis, politinis tyrimas. Remdamasi patirtimi fabrikuose įgyvendinau projektą „3D workers“ (3D – Dirty, Dangerous, Demeaning – E. J.). Paprašiau imigrantų iš Filipinų, Bangladešo, Vietnamo, Laoso bei Šri Lankos nupaišyti savo gyvenamosios vietos planą. Kai kurie iš jų daugiau nei aštuonerius metus dirba fabrike ir gyvena namuose, pagamintuose iš didelių konteinerių. Sukūriau jų piešinių ir informacijos apie juos archyvą, kiekvienam iš jų skyriau po mažą stiklinį buteliuką.

Emilija Škarnulytė, 3D Workers, 2011

O šiemet mano projektai buvo kitokie, nes kiekvienas turėjom asistentą ir vertėją, kurie turėjo visą dieną vaikščiot su mumis. Tai buvo tos pačios „Space Beam“ rezidencijos kitas projektas, labiau susijęs su miesto studijomis, dalyvavo du architektai iš Korėjos ir mes, trys menininkės, kitos dvi buvo iš Italijos ir Bulgarijos. Vieta buvo ta pati, Baedari kvartalas, bet požiūris buvo visai kitas. Kai pradėjau imti interviu iš vietinių, vietą pamačiau giliau. Ta vieta, kur buvom, yra senas kvartalas, patenkantis į Incheon miesto ribas. Incheon yra labai išvystytas didmiestis su daugybe greitkelių ir dangoraižių. Ir per tą miestuką, kuriame buvom, nori tiesti greitkelį, pradėjo kasti tunelį po miestu, bet „Space beam“ direktorius užstojo kelią buldozeriui, ir jie kuriam laikui sustojo.

Mus pakvietė ieškoti identiteto. Rimti posėdžiai vykdavo, svarstymai, kaip jiems išlikti, išlikti kitokiais, išlaikyti senąsias tradicijas, nors tai labai sunku stebint labai sparčią miesto plėtrą. Pusiau juokais siūlėm apsitverti siena. Taip pat pasiūliau tapti respublika kaip Užupis, jiems labai patiko, todėl rašiau jiems Konstituciją. Bet čia labiau jiems, tuo pačiu vykdžiau kitus, gretutinius projektus, apimančius platesnius aspektus.

Pavyzdžiui, tame kvartale yra daug naudotų knygų knygynų, juose daug knygų, kurias amerikiečių kariai išmesdavo iš karinių bazių. (Seniausios, aišku, pornografinės). Ėmiau interviu iš vieno žmogaus, kuris karo metais, prieš pat Šiaurės ir Pietų Korėjos padalinimą, atvyko iš Šiaurės Korėjos. Jo svajonė buvo toks knygynėlis, todėl dar karo metais pradėjo gatvėj pardavinėti surinktas knygas. Jis sakė, kad dabartinė tradicinė korėjiečių virtuvė irgi ateina iš karo, kai labai vargingai gyvenę korėjiečiai susirinkdavo tai, kas likdavo amerikiečių karinėj bazėj, visa tai apvirdavo ir viską sumaišydavo su ryžiais, taip atsirado tradicinis korėjiečių patiekalas bibimbap. Jis man ir turą padarė, parodė, kur buvo karinė bazė, kur jie sriubą virdavo. Sakė, kai lydavo, dalindavo knygas nemokamai, nes jau vis tiek būdavo sušlapusios.

Tos išmestos knygos buvo kaip propagandos skleidimo būdas?

Ne, tiesiog, amerikiečiai perskaitydavo ir jas išmesdavo. Po to tą žmogų pakviečiau pagroti armonika Šiaurės Korėjos dainų, o jam būnant ant scenos supratau, kad jo atmintis jau ne ta…

Kita istorija buvo tokia, kad vaikščiojau po tą miestelį ir radau restoraną pavadinimu Pyongyang, kaip Šiaurės Korėjos sostinė. Užklausiau rezidencijos organizatoriaus, ar restorano savininkai gali būti iš Šiaurės Korėjos, jis labai nustebo ir užtikrino, kad ne. Įdomu, kad jie patys, ta organizacija, nedaro tokių tyrimų, neima interviu iš vietinių, o kviečia mus, kad tą darytume.

Kodėl?

Matyt, galvoja, kad užsieniečiui žmonės lengviau viską išpasakos. Taip ir buvo, to restorano savininkas pamažu man išpasakojo, kad jo tėvai atvažiavo iš Šiaurės Korėjos aplankyti šito kvartalo, ir kitą dieną padalino Korėją į Šiaurės ir Pietų, ir jie nebegalėjo grįžt namo. Tėvai atidarė čia sojos padažo fabriką, degtukų fabriką, jis iš nostalgijos atidarė šaltų makaronų restoraną. Fabrike viskas buvo rankų darbo, tai jis mane pamokė, kaip degtukai buvo daromi, kaip džiovinti medį, kur pirkti sierą. Pamažu įgijau jo pasitikėjimą, jis traukė vis naujus albumus, ištraukė ir iš to laiko, kai Vietnamo kare dalyvavo. To albumo didžiąją dalį sudarė ant scenos šokančių, nedaug apsirengusių, kareivius linksminančių vietnamiečių moterų nuotraukos, greitai tuos puslapius pravertė, aš atsiverčiau vėl, išfotografavau, turiu dabar  jo Vietnamo atvirukų archyvą.

Trečia istorija – apie neregį vyrą, tai ir buvo mano pagrindinis mano projektas šiemet. Aš jį kasdien matydavau, kai jis eidavo tuo pačiu metu tuo pačiu keliu. Tai būdavo ryte, kai vertėja dar nebūdavo atėjus, todėl negalėdavau jo paklausti, kur jis eina. Pasekiau jį, nusekiau į ligoninę, pasirodo, jis eidavo apžiūros. Tada ėjau su vertėja į ligoninę, kad susitarčiau su juo pakalbėti, pavyko jį pagauti tik po poros savaičių, bet ji pasirodė labai šiltas ir kalbus žmogus. Todėl nusprendžiau to miestelio istoriją papasakoti per jo istoriją, kaip jis girdi ir jaučia tą miestelį.

Jis neregys nuo gimimo?

Ne, tas ir įdomu, jis matė iki 26 metų, todėl jis prisimena Incheon miestą tik kaip ryžių laukus. Jo žmonos šeima buvo labai turtinga, turėjo fermą tuose laukuose. Jau apakęs vaikščiojo po tuos laukus ir dramatiškai įkrito į kanalą, o jo būsima žmona jį ištraukė, taip jie ir susipažino. Įsimylėjo, bet jis buvo neturtingas ir neregys, todėl jos tėvai neleido jai tekėti, bet ji paliko jiems visus turtus ir ištekėjo už jo, iki šiol kartu gyvena. Daug kartų pas jį ėjau, nes jis buvo labai kalbus, vertėjams ir asistentams net nusibodo. Jis atsimena ryžių laukus ten, kur dabar pastatytas Songdo tarptautinis miestas, vadinama free trade zone, Incheon miesto dalis. Mano pagrindinis projektas ir buvo tame Songdo mieste, kuriame pastatytas 7-as pagal ilgį pasaulio tiltas, didžiulis oro uostas, daugybė dangoraižių… Tačiau tas miestas visiškai tuščias, tas, kuris sumanė pastatyti šitą būsimą biznio centrą, dabar sėdi kalėjime, nes čia sudėti visi Korėjos pinigai, o jis stovi tuščias, nepavyko įgyvendinti didžiulio verslo plano. Viskas tvarkinga, raudonas šviesoforas užsidega dažnai, nes valstybė planavo didelį eismą. Filmavau per mašinos langą, tai turėjau vis sustot prie tų šviesoforų. Parkuose įrengti garsiakalbiai, per kuriuos tyliai skamba maršai ir kitokia propagandinė muzika, maloniai ausy įsirango. Songdo irgi pastatytas ant nusausintos jūros, jame jautiesi kaip teatre. Įrašinėjau to miesto, jau pastatytų ir dar vis lėtai statomų pastatų garsus, metro stotelę, į kurią atvažiuoja tuščias traukinys, eskalatoriai sukasi.

Songdo miesto vaizdas, 2011

O naktį apšviesta viskas?

Taip, gatvės apšviestos, šviečia papuošimai, tik languose šviesų nėra.

Įrašinėjau garsus, filmavau miestą ir norėjau sujungti su neregio prisiminimais. Norėjau, kad tas žmogus su manim ten nuvažiuotų, po 65 metų, kai vaikščiojo po tuos ryžių laukus, bet jis atsisakė, nes buvo vėjuota ir šalta. Nebuvo šio projekto parodos, nes organizatoriai labiau norėjo mūsų tyrimų, o ne užbaigtų meno kūrinių, italė ir bulgarė pyko, nes jau turėjo paruoštus projektus prieš atvykdamos, bet gerai, kad juos užblokavo, gavosi šis tas gilesnio. Bulgarė suarchyvavo daugybės vietinių šeimų foto archyvus, italė fotografavosi namų interjeruose.

Vietiniams turėjo būt keista ir juokinga, kai staiga į miestelį atvažiuoja trys jaunos europietės, veržiasi pas juos į namus ir sako „rodyk savo nuotraukas“.

Jie kažkaip labai draugiškai mus priėmė, nors su ta organizacija nebendrauja, bet mus priėmė, privaišino, pripasakojo. Tuo ir skiriasi tos rezidencijos, į vieną atvažiuoji, gauni baltą kubą, sėdi ir kuri ten, o kitoj vaikštai ir tyrinėji. Važiavau su tuo žmogum į Incheon neregių susitikimą, jame buvo 1300 žmonių. Labai keistas įvykis, įvairios varžybos vyko. Tokia maža erdvė, o aš stoviu su trikoju, su trim kamerom filmuoju, fotografuoju, o jie ant manęs griūna, nes manęs nemato. Dar nebaigiau šito projekto, 8 mm kameros juosteles ryškinsiu Lietuvoj, žiūrėsiu kas gavosi.

Šiaip, Pietų Korėjoj šiuolaikinio meno scena vystosi sparčiai, Gwangju bienalė buvo gera, jos kuratorius buvo Massimiliano Gioni.

O kada prasidėjo šiuolaikinio meno bumas Korėjoj?

Gal maždaug prieš dešimtmetį… Po karo jie labai susikoncentravo į industrijos vystymą, kultūrai nelabai liko vietos, o dabar vėl grįžta prie to.

O miesto studijos, intensyvaus industrijos vystymosi poveikio tema populiari tarp menininkų ir tyrinėtojų?

Buvau nuėjus į kelis tokius seminarus, kuriems skiriami milžiniški pinigai, gauni ausines tiesioginiam vertimui į tris kalbas, o kalba „gliukus“ apie tai, kaip dar vieną free trade zone pastatė. Ir jau kai pastatė, tada ieško, kas įkvėptų tai zonai gyvybės, išdėsto punktus, kad jiems reikia menininko-darbininko, kuris paišytų graffiti ant sienų, ir planuoja, kad tie graffiti šaltam miestui sukurs jaukią aplinką.

O būtent „Space beam“ organizacija, kurios projekte dalyvavau, stengiasi vystyt miesto studijas ir ieškot natūraliai susiklosčiusių bendruomenių, jų apraiškų.

Apie ką yra šiuolaikinis korėjiečių menas? Suprantu, kad apie viską, bet kas tau labiausiai įstrigo?

Pasaulyje pasižymėjusių menininkų gal jau nebepavyksta vadinti „korėjietiškais“. Labai daug gero video meno. Bet į ką atkreipiau dėmesį, kad jų kūriniai ne politiniai, ne socialiniai, bet labiau apie žmogaus vienišumą didmiestyje. Pavyzdžiui, vienas pažįstamas menininkas Sangdon Kim, šiemet apdovanotas pagrindiniu Korėjoj šiuolaikinio meno prizu, skiriamu prancūziško „Hermès Foundation Missulsang“ fondo, sukūrė video, pavadinimu „Solveigos daina“. Jame paprašė korėjiečio sugroti norvegišką Solveigos dainą (iš Edvardo Griego muzikos dramai „Peras Giuntas – E. J.) pjūklu, taip sujungė europietišką kultūrą ir vienišumo išraišką su korėjietiška. Dar labai įdomi yra Minouk Lim, dabar viena žymiausių, dirba su termokamera, karštį ir šilumą filmuoja, jos video labai jautrūs. Kitas pažįstamas, Do Harm Oh, dabar kuruoja parodą Seulo šiuolaikinio meno centre apie Šiaurės Korėjos pankroko kultūrą… Jie oficialiai niekaip negali palaikyt ryšio, bet karts nuo karto atkeliauja pabėgėlių su valtele iš jūros arba išsikastais per kalnus tuneliais, vienas iš tokių pabėgėlių kažkokiu būdu palaiko ryšį su Šiaurės Korėja ir teikia informaciją šitai parodai.

Šiaurės Korėjos tema populiari?

Taip, labai. Vienas pažįstamas vokietis darė tokį projektą, fotografavo iš turistinių apžvalgos aikštelių, kurios yra prie sienos ir iš kurių matosi Šiaurės Korėja. Ir mane ten, aišku, traukia, bet ten nuvažiuot labai brangu, nes turi važiuot tik su grupe, su gidu. Turiu daug filmuotos medžiagos iš pernai, kai Šiaurės Korėja bombardavo Pietų. Vieną dieną maudėmės pirty, o kitą dieną į tą pirtį suvarė visus, kurie neteko namų per bombardavimą, apie 200 žmonių, ir jie ten gyveno savaitę.

Dalyvavai ir rezidencijoje Filipinuose. Ką ten veikei ir kaip ten viskas atrodė po Korėjos?

Ten rezidencija buvo labai trumpa, su dar vienu korėjiečiu menininku tiesiog susipažinome su meno scena Maniloje, surengėme kelis darbų pristatymus. Žmonės visiškai kitokie, labiau atsipalaidavę, niekur neskubantys. Šiuolaikinių menininkų scena labai maža, su jais susipažinome. Daugiausia vis dar vyrauja tapyba ir figuratyvinis menas.

„Vartų“ peržiūrų kambaryje pristatai labai lietuvišką fotografijų ir video projektą „Dingusio miesto slėnis“ apie Raigardo slėnį. Kaip jis atsirado?

Mano tėtis ir seneliai yra iš Dzūkijos. Mūsų kaimas prie pat Baltarusijos sienos, dažnai ten būnu kai tik pavyksta. Aplinkoje vyrauja visiška rimtis. Rytais pradėjau fotografuoti miglas. Keldavausi penktą ryto, nes migla ten praslenka labai grietai, taip pat užtrukdavo kol nuvažiuodavau iki Raigardo slėnio. Mane sužavėjo legenda apie tame slėnyje nugrimzdusį miestą – žmonės mieste smarkiai lėbavę, todėl Perkūnas juos nubaudęs. Iš tiesų, žemės pluta ir dabar dar ten grimzta, slėnis kasmet plečiasi. Čiurlionio užrašuose, dienoraščiuose ieškojau užuominų apie tai, kaip jis tapė šį slėnį, bandžiau atsekti jo kelius.

Besivystantis ir nykstantis miestas, jau pradingęs miestas, miesto atsiminimai, miesto garsai, įsivaizduojamas miestas… Ir tai stebiu vietiniuose žmonėse, jie pagrindiniai herojai, o aš tik stebėtoja.

Sėkmės stebint, gerų ateinančių kelionių ir ačiū už pokalbį!

Ačiū ir tau, Egle.

Iliustracija viršuje: Emilija Škarnulytė, kadras iš video „Paralel 38“, 2011. Reaktyvinių lėktuvų nusileidimo takas nusausintoje jūros užtvankoje, Gunsan miestas, Pietų Korėja.

Emilija Škarnulytė, iš ciklo „Dingusio miesto slėnis 4“, fotografija, 30×30, 2011.

Emilija Škarnulytė, iš ciklo „Dingusio miesto slėnis 4“, fotografija, 30×30, 2011.