Ariel Soule ir Simon Toparovsky „Gėdos stulpas“ Jono Meko vizualiųjų menų centre. Arba: niekada nestovėk istorijos angelui už nugaros

2014 m. balandžio 28 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas
JMVMC siena

Jis atsigręžęs į praeitį. Tai, ką suvokiame kaip įvykių grandinę, jis regi kaip vieną vienintelę katastrofą, kuri sėja griuvėsius ir sviedžia juos jam po kojomis. Angelas norėtų ten pasilikti, prikelti mirusius ir vėl sulipdyti tai, kas buvo sugriauta. Tačiau iš Rojaus atūžia viesulas; jis jau įsisuko į jo sparnus su tokia jėga, kad angelas nebegali jų suskleisti. Viesulas nenugalimai stumia jį į ateitį, į kurią jis atsigręžęs nugara, o griuvėsių krūva priešais jį vis didėja ir didėja. Šis vėjas yra tai, ką mes vadiname pažanga.

Walteris Benjaminas apie istorijos angelą 

 Kovo 14 dienos vakarą parodos atidaryme dalyvavo apie dešimt politikų ir biurokratų, Stasys Bunifacius-Ieva, aš ir dar keli, iš matymo pažįstami žiūrovai. Paroda atsidarė ilgomis, gana analitiškomis ir šiek tiek ugningomis Italijos ambasadoriaus Stefano Taliani de Marchio ir kuratoriaus Enzo Fornaro prakalbomis apie „silpnųjų kančią“, „žmogaus orumą“, „dvasios jėgą“, etc. Į jų kalbas įsiklausiau ne iš karto, o įsiklausęs, išgirdau prislopintą, durų girgždesį primenantį garsą. Iš kažkur papūtė vėjas, dėl ko vieno iš prelegentų balsas dar labiau įsitempė, jo žodžiai tapo dideli, nelyginant senovinės fregatos burės. Nebuvau tikras dėl to, kas vyksta. Tik kitą dieną, kai atsiverčiau katalogą ir perskaičiau meno kritiko Massimo Sanneli parodos įvertinimą, mano įtarų kuklumą nuramino supratimas, jog ten būta „dialogo su atmintimi“. Po to menko atsitikimo (primenančio tokį, apie kurį dažniausiai pasakome – „kam nepasitaiko“) išėjau iš atidarymo su pamoka – niekada nestovėk istorijos angelui už nugaros.

Tokia buvo pirmoji „Gėdos stulpo“ patirtis. Antrą kartą į JMVMC užsukau praėjusį šeštadienį, balandžio 18 dieną ir nors ant katalogo nugarėlės skelbiama, kad paroda turėjo užsidaryti balandžio 7-tą, radau ją tebeveikiančią. Budinčioji labai maloniai ėmėsi aprodyti parodą pasinaudodama savitu gido prietaisu – senu, gerai paglamžytu 2013 m. Rusijoje pristatant parodą atspausdintu plakatu. Aplink skulptūras judėjome ratais ir pusračiais, paklusdami jų erdvės diktatui.

Ariel Soule ir Simon Toparovsky

Ariel Soule ir Simon Toparovsky parodos „Gėdos stulpas“ fragmentas.

Milano ir Los Andželo menininkų Ariel Soule ir Simon Toparovsky kūrinius pavadinčiau siurrealistiniais istorinės sąmonės konstruktais. Jie sukurti taikant įvairias – skulptūroje ir tapyboje naudojamas technikas. „Gėdos stulpo“ lankytojui siūloma patirti simbolinę žmogaus egzistencijos sferą, išreikštą per abejingumo, gėdos, paklusnumo, bausmės santykius ir tuos santykius per tam tikras mechanikas (rato, stulpo, kablio, etc.) valdančias (nukapojančias, kartojančias, sendinančias ir kitaip veikiančias) istorinio teisingumo logikas. Visas šis istorinės sąmonės atrakcionas, kuris tarsi tūrėtų sukrėsti žiūrovo psichiką ir galbūt net paskatinti istorinę atsakomybę, mane paskatino užsimiršti ir ramiai sliuogti į didžiosios italų šiuolaikinio meno žvaigždės – Maurizio Cattelano kūrinių pasaulį.

Paskutinė Cattelano paroda, pavadinta „Amen“, įvyko Varšuvoje, Šiuolaikinio meno centre Ujazdowski Castle. Ji užsidarė 2013 m. vasario 24 dieną, likus trims dienoms iki atsisveikinimo su senuoju popiežiumi. Po to, kai 2011 m. Guggenheimo muziejuje pristatytą retrospektyvinę parodą „All“ palydėjo Cattelano pranešimas apie pasitraukimą iš meno pasaulio, daug kam buvo aišku, kad kalbama ne apie pasitraukimą, bet apie akivaizdžią pasitraukimo galimybę. Parodą, kurioje 128 darbus Cattelano išeksponavo sukabindamas juos pačioje organiškos Guggenheimo architektūros „gimdoje“ (rotondoje), kuratorė Nancy Spector pavadino „masine egzekucija“, tuo tarpu kritikas Francesco Bonami rašė, jog Cattelano savo darbams yra tai, kas savo kultui buvo Šventasis Jimas Jonesas, o Guggenheimas jam yra toks pat svarbus, koks Jonestownas buvo svarbus Jonesui.[i]

2 pav

Parodos „All“ vaizdas Guggenheimo rotondoje.

Cattelano nekartą yra sakęs, jog jis nesijaučia esąs šiuolaikinis menininkas. Reikia manyti, kad šį jo požiūrį atliepia ir jo mėginimai užbaigti menininko karjerą: paskutinė paroda neatsitiktinai vadinosi „Amen“ kaip neatsitiktinai priešpaskutinis mėginimas užbaigti karjerą įvyko labiau botaniko (žolės mylėtojo) negu humanisto, Franko Lloydo Wrighto suprojektuotų, Guggenheimo kolekcijos „namų“ rotondoje.

Šių dviejų pabaigų santykio logika akina. Cattelano kūriniai yra šiek tiek panašūs į traumuotus, pusgyvius, nelamingus kareivius (arba tiesiog seksizmo, elitizmo, rasizmo, klasizmo išsekintus Jimo Joneso sekėjus – jei cituoti vienos iš Jonestowno gyventojų dienoraštį ir pratęsti Bonami pastebėjimą)[ii], keliaujančius per istorinės sąmonės imanenciją ir vagiančius „normalų“ arba „nusistovėjusį“ žmogaus santykį su transcendencija. Šitaip vagiliaudami, jie išsaugo žmonių budrumą, sakytum – palaiko jų santykį su transcendencija, kurio praradimas (kaip yra rašiusi Simone de Beauvoir ir kiti) virsta moraline yda, o jei praradimas savo noru – „tai absoliučiu blogiu“. Žiūrint į Cattelano kūrinių „kelionę“ teleologiškai, nėra ir matyt negali būti skirtumo tarp istorinę sąmonę, o tiksliau – santykį su praeitimi prievartaujančios vaizduotės ir fizinės jo kūrinio padėties erdvėje. Kitaip tariant, dauguma jo skulptūrų ir instaliacijų yra tokios prievartos modeliai. Jų „tikrumas“ yra pasiekęs ribą, kuri žymi istorijos pabaigą ir susitaikymą, vienodai įvykstančius maldos pabaigoje („Amen“) ir saugioje gamtos terpėje („All“).

3 pav. Maurizio Cattelans

Maurizio Cattelan, parodos „Amen“ (2013) fragmentas.

Tūlas tikriausiai bus nepatenkintas, kad nuo Soule ir Toparovsky parodos peršokau prie Cattelano. Iš tiesų, jų kūrybą lyginti yra netaktiška – tai labai skirtingo mąsto menininkai, ir vis dėlto, visos trys „itališkos“ parodos – „Gėdos stulpas“, „Amen“ ir „All“ žiūrovą stato į istorijos angelo poziciją. Tik Cattelano darbai mėgina suskleisti jo sparnus ir padėti jam atsigręžti į ateitį, o Soule ir Toparovsky – priešingai, gamina istorinės sąmonės konstruktus, tiesiog įpareigojančius spekuliuoti pažangos ir gerovės žodžiais ir tuo pačiu metu visiškai ignoruoti ateitį. Dėl to Soule ir Toparovsky paroda „Gėdos stulpas“, kurioje, turime pripažinti, eksponuojami iliustratyvūs, į istorinės sąmonės reprezentacijos spąstus patekę kūriniai, neturi jokios kitos vertės kaip tik simbolinę – politinio bendradarbiavimo ir konvencijų užtvirtinimo vertę.

Taip kyla klausimas – kas atsitiko Jono Meko vardo vizualiųjų menų centrui? Gal nieko? Prestižiniu vadinamas centras iš tiesų yra ne jis, bet Jono Meko vardas. Šiuo metu institucija akivaizdžiai veikia tik kaip simbolinio kapitalo gaminimo ir dalinimosi įstaiga, meną pastatanti į aklos ir bailios politinių konvencijų tarnaitės poziciją. Šitai patvirtina ne tiek paties centro patalpų interjeras, kiek „lėkštut lėkštutėlė“, absoliučiai populistinė parodų ir leidinių tekstų kokybė.

Toks požiūris iš esmės kertasi su kadaise save kino tvarkos vienuoliais vadinusių menininkų – Jono Meko ir jo draugų darbais.


[ii] Štai ką prieš savižudybę savo užrašuose apie Jimą Jonesą parašė viena iš kankinių, Annie Moore: “His hatred of racism, sexism, elitism, and mainly classism, is what prompted him to make a new world for the people—a paradise in the jungle. The children loved it. So did everyone else.” http://jonestown.sdsu.edu/?page_id=34305

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *