Laikas ir lietuviai Berlyno Transmediale festivalyje

Apie Transmediale

Berlyne prasidėjęs festivalis žymi aktyvų šiuolaikinių menininkų domėjimąsi vis naujesnėmis medijomis, elektronika, kibernetika ir t.t. 2010-ųjų metų Transmediale „Futurity now!“ (liet. Ateitis dabar!) – jau 10-oji. Iki 1997-ųjų festivalis ilgą laiką gyvavo kaip video menui skirtas renginys, pavadinimu Videofest, vėliau medijoms vis labiau evoliucionuojant, pakeistas ir pavadinimas. Tai bene lyderiaujantis tokio tipo festivalis Europoje, tiesa, geriau žinantieji pastaruoju metu vis labiau liaupsina Austrijos Ars Electronica.
6 dienas trukusio Transmediale festivalio programa buvo fiziškai sudėtingai aprėpiama. Konferencijos, performansai, filmų peržiūros, koncertai – bent po 10 – 12 renginių per dieną, todėl neišvengiamai tenka rinktis. Nesu pažinusi ankstesnių Transmedialių, o ir šioje teko pabuvoti vos 3 dienas, todėl šis tekstas tikrai nebus lyginantis ir apibendrinantis, o, greičiau, apžvelgiantis. Šiokios tokios refleksijos apie didelį, svarbų ir įdomų renginį. Svarbu paminėti, kad šis festivalis mums buvo ypatingas, nes jame buvo gali išvysti lietuvio Žilvino Kempino darbą „Baltas triukšmas“ .

Apie Augustinio „Išpažinimus“ Transmedialėje „Futurity now!“ ir apie laimingus atsitiktinumus

Vos išgirdus šiųmetinės Transmediale temą – „Ateitis dabar!“ –  išsyk atminty iškilo Aurelijaus Augustino „Išpažinimai“. Laimingas atsitiktinumas – kažkada, prisipažinsiu, gana vangiai, teko krimsti „Išpažinimus“. Įtaigus ir didaktinis Augustino tonas bei polinkis dar kartą pakartoti, tai kas jau pasakyta, gana giliai atmintin įsriegė pamatines „Išpažinimų“ idėjas, o ypač „augustiniškąją“ esamojo laiko absoliutumo idėją. Atrodo, kad ir visas tūkstantis metų, ištisa era, nesutrukdė Augustino laiko sampratai, priešingai, pavertė ją dar aktualesne. Savotišku „augustiniškumu“ dvelkė bene visa Transmediale. Pačios trokštamiausios konferencijos pavadinimas „Belaikiškumas – kultūros greičio kontrolė“ su Bruce‘o Sterlingo įžanginiu pranešimu buvo tiesioginė nuoroda į „augustiniškąją“ laiko sampratą. Kad ir kiek kalbėtumėm, mąstytumėm apie ateitį – tas kalbėjimas ir mąstymas, kartu su ateitimi egzistuoja esamajame laike. B. Sterlingas gana tėviškai ir kritiškai tą faktą dar kartą konstatavo, aktualizavo, apžvelgdamas nuolatinio žiūrėjimo į ateitį neišvengiamumą ir su tuo susijusius pavojus, savo įžanginį pranešimą užbaigdamas žodžiais (tiksliai neatkartosiu) – „būtina išlaikyti balansą“. Balansą tarp ateities (dabartyje) ir dabarties, tarp to ką ateitis paruošusi mums ir mes jai. Šios nuostatos Transmedialėje „Ateitis dabar!“, o ypač, kaip jau minėjau, konferencijose „Belaikiškumas – kultūrinio greičio kontrolė“, buvo apstu. Nežinau kaip ankstesnieji, bet šiųmetinis festivalis savy turėjo kaži kokios kiek moralizuojančios potekstės, susijusios su absoliutaus, fanatiško futurizmo, transhumanizmo kritika. Nors ta kritika nuolat balansavo su natūraliu smalsumu, žavėjimusi ir spėjimu – „o kas bus toliau?“, kaip keisis, formuosis tie nauji kultūriniai, ideologiniai, politiniai modeliai. Tiksliau tariant man 2010-ųjų metų Transmedialė buvo šiek tiek saviironiška ir itin savireflektyvi. Apibendrinant, „ateitis dabar“ tema – itin dėkinga, nes labai vykusiai į ją galima patalpinti bene viską – ir robotus, ir naująsias medijas, ir meną, ir Augustiną, ir Internetą, ir avatarus, ir ect.

Apie konferencijas: „Futurity Long Conversation“, Bruce‘ą  Sterlingą, Siegfrido Zelinskio šventąją Trejybę

Bruce’as Sterlingas – rašytojas, cyberpunk’as, neabejotinai buvo šiųmetinės Transmedialės žvaigždė, todėl konferencija „Belaikiškumas – kultūros greičio kontrolė“ sulaukė daugiausiai dėmesio. Šios konferencijos antraštėje buvo paminėta įdomi ir intriguojanti nuoroda į Audrey Niffenger romaną (kartu ir į šio romano ekranizaciją), tiksliau pagrindinį veikėją Henry DeTamble‘ą. Nesu skaičiusi literatūrinės šios istorijos versijos, bet ekranizaciją matyti teko. H. DeTamble‘o personažas filme „Keliautojo laiku žmona“ turėjo genetinį sutrikimą, dar kitaip vadinamą „chromo – impairment“, dėl jo netikėtai, nekontroliuojamai galėjo atsirasti vis kitoje vietoje ir vis kitame laike. Kitaip tariant, keliauti laiku be jokios mašinos. Šis pavyzdys, kalbant apie skirtingų praeities, dabarties ir ateities dimensijų susiliejimą, yra labai vykęs ir pats savaime paaiškina belaikiškumo kaip kultūros greičio kontrolės idėją. H. DeTamble personažas tampa savotiška visuomenės metafora. Neįtikėtinu greičiu nykstančios kažkada reikšmingų sistemų, nuostatų, grupių ribos, atsispiriant į belaikiškumo idėją, tarsi susilieja į vieną. „Progresą, kaip modernumo paradigmą, keičia nuolatinė įvykių moduliacija.“ Kad ir kiek H. DeTamble‘as keliautų po savo žmonos Clare ar dukros vaikystes, tas keliavimas prasmę įgyja tik dabartyje, kuri įsiurbusi į save ir praeitį, ir ateitį yra belaikiška, ji yra galutinis taškas, priežastis ir pasekmė, stipriai padidėjusio šiuolaikinės kultūros greičio, nepertraukiamos įvykių moduliacijos kontroliuotoja. Šiuo atveju nieko naujau už  Augustiną beveik ir nepasakėme.

Ta pačią belaikiškumo idėją gvildeno ir paleontologas, teoretikas Siegfriedas Zelinskis. Skirtingai nei B. Sterlingas jis buvo ne „literatūriškas“, žaismingas ir saviironiškas, o „matematiškas“, tikslus ir savireflektyvus, bet tai tėra paviršius, esminės jų pranešimų ašys yra tokios pačios. S. Zelinski‘s schematiškai, su gausybe filosofijos istorijos nuorodų pristatė LAIKO šventąją Trejybę – Dievą praeitį, Dievą dabartį ir Dievą ateitį bei dvi jo patologijas – melancholiją ir paranoją. Melancholija – būti per daug įstrigusiam laike, paranoja – būti per mažai pabėgusiam iš laiko. Kaip rodo minėtieji pavyzdžiai, laiko diskursas yra aktualus ir kaip fanatiško futurizmo kritika, ir kaip simpatija.

Apie „Wolfram Alpha“ ir baimę būti savo paties įkaitu

Į atmintį įstrigo ir kitos konferencijos „Interneto ateitys bei ideologijos“ įžanginis Conrado Wolframo pranešimas „Wolfram Alpha: Informacija, skaičiavimas ir naujoji žinių era“. C. Wolfram sukūrė savo vardo protingąją internetinę klausimų sistemą, kuri reaguoja į įvairius, kartais ir labai įmantriai suregztus klausimus, pavyzdžiui, „Kelerių metų būtų A. Einsteinas per Berlyno sienos nuvertimą?“. Sistema atlieka tuos elementarius skaičiavimo veiksmus ir pateikia teisingus atsakymus, tiesa dabartinė versija dar turi trūkumų, bet idėja aiški. C. Wolfram teigia, kad edukacijoje reikia pamiršti metodą, nes svarbiausias yra rezultatas. Reikia mažinti proceso reikšmę, nes jis trukdo žengti į priekį, traukia atgal, juodą darbą reikia palikti mašinoms. Žavu, bet čia ir atsiranda baimė būti savo paties sukurtos sistemos įkaitu. Ar elementarių veiksmų, metodų pamiršimas nesukeltų keblumų dėl kokių nors priežasčių nustojus funkcionuoti tokiai protingajai sistemai, arba, kaip vizionieriai pasakytų, sistemai netapus savarankiškai ir neatsisukus prieš savo kūrėją?! Visos šios mintys nėra naujos, bet populiarios, aptartos galybėje literatūrinių šaltinių, kine, dokumentikoje ir t.t. Nors šiandien jomis mažai ką nustebinsi, bet ir nepaneigsi jų aktualumo, greičiausiai, dar ilgai gyvuosiančio ir toliau.

Apie Žilviną Kempiną ir Ryoji Ikeda

Neabejotinai smagu, kad šiais metais į Transmedialės parodą „Future Obscure“ (liet. Ateities tamsa) buvo pakviestas Žilvinas Kempinas. Festivalyje jis rodė instaliaciją su videojuostomis „Baltas triukšmas“ (2007). Nors Ž. Kempinas su juostomis dirba jau gana seniai, į bendrą naujųjų medijų festivalio kontekstą jis įsiliejo natūraliai. Galbūt jam padeda tai, kad tas atidus žaidimas, manipuliavimas atmintimi, rega, asociatyviu mąstymu, balansavimas tarp beprasmio fizinio buvimo ir istorinių atminčių kaupimo (laikymo) – peržengia laiko rėmus ir bet kokiame kontekste yra aktualus. Menotyrininkė Renata Dubinskaitė, apie Ž. Kempino kūrinius tekste apie 2007-aisiais ŠMC įvykusią personalinę jo parodą yra pasakiusi:

„Pagrindinė abiejų instaliacijų medžiaga – vaizdo juosta. Vienodo pločio, vienodo storio, vienodai ruda, vienodai blizgi – tiek (ir dar šiek tiek) apie ją galima pasakyti vizualiniu aspektu. Bet jei darysime prielaidą, kad visose ištemptose ir skraidančiose juostose įrašyta daugybė visokios medžiagos – filmų, vestuvių, gimtadienių ir kito įprasto VHS repertuaro, tai Kempino darbuose nematomo bus kur kas daugiau nei matomo, numanomų vaizdų – kur kas daugiau nei parodytų tiesiogiai“.

Transmedialėje iš tokių vaizdą užfiksavusių juostų Ž. Kempinas sukuria savotišką langą, ekraną (vaizdo transliuotoją). Virpančių juostų – neapdoroto, neparodyto (neištransliuoto) vaizdo ir ekrano, kaip tą vaizdą transliuojančio objekto savotiškas supriešinimas, šių objektų sudėliojimas ne taip kaip reikia, bet visgi teisingai, labai primena kitą Transmedialėje pristatomą japonų menininko Ryoji Ikeda kūrinį, audiovizualinę instaliaciją „DATA. TRON [3 SXGA + VERSION]“. Ž. Kempino „Baltas triukšmas“ su R. Ikeda darbu labai gerai derėjo ne tik idėjiškai, bet ir vizualiai. Tiek Ž. Kempinas, tiek R. Ikeda tiesiogine prasme „hipnotizavo“. Vienas tarsi koks pirminis (senesnis, nes kaip priemonę pasiima senesnę mediją) variantas, kitas to pirminio varianto skaitmeninė (naujesnė) versija. R. Ikeda tarsi suskaitmenina Ž. Kempino magnetines juostas ir pateikia kompiuterinę skaitmeninę vaizdo ar įvykio versiją. Kad ir kaip čia bebūtų, iš esmės, man bene visi Ž. Kempino darbai (nepaisant to, kad juosta, kaip medija jau atgyvenusi) atrodo belaikiški, todėl jis puikiai įsirašė į bendrą šiųmetinės Transmedialės kontekstą.

Apie „Ateities bendradarbiavimą“ ir „Ateities ilgumo pokalbį“

Atskiro aptarimo, mano nuomone, reikalauja ir bendradarbiavimo, kolektyvinio veikimo idėja. Festivalyje gana ryškiai ji „užkabinta“ bent kelis kartus. Pirmąjį – leidinyje, tekstų rinkinyje „Collaborative futures“ (liet. Ateities bendradarbiavimas). „Kuo labiau naujosios technologijos įsijungia į žaidimą, tuo labiau žmonės praranda tikėjimą saviraiškos reikšmingumu. Komandinis darbas keičia individualų“ – šie Marshall‘o McLuhan‘o žodžiai pasitelkiami, kaip savotiška „naujo rašymo“ iliustracija. Naujumas slypi tame, kad leidinio autoriai (Mushonas Zer-Aviv, Michaelas Mandibergas, Mike‘as Linksvayeras, Marta Peirano, Aleksandras Erkalovicius) atsisakydami savęs ir atitinkamo teksto identifikacijos tampa anonimais. Sukuria anonimų bendriją, kuri ir parašo tekstus. Tai vienas tų atvejų, kai knyga, tiksliau jos idėja jau yra meno kūrinys. „Ateities bendradarbiavimas“ parašyta per 5 dienas (nuo sausio 18-22 d.). Knygos pradžios kūrime dalyvavo 7 žmonės (5 rašytojai, 1 tarpininkas, 1 programuotojas). Kaip teigiama, nei vienas jų nebuvo iš anksto pasiruošęs, vienintelė „kelrodė žvaigždė“ buvo pavadinimas – „ateities bendradarbiavimas“. Neįtikėtina, bet per 5 dienas kažkokiu mistišku būdu jie „pribendradarbiavo“ apie 130 puslapių. Tokios knygos idėjos autorystė priskiriama Thomasui Cragui. Teoriškai ji dar nėra baigta, norintieji kviečiami prisidėti, tereikia užsiregistruoti internetiniame puslapyje www.booki.cc. Popierinė jos versija išleista Adamo Hyde‘o iniciatyva ir yra kiek pakoreguota, sukonkretinta, ekstremalesnė (autoriai per tas 5 dienas rašė, valgė, veikė kartu) kolektyvinės kūrybos versija. Pažvelgus į knygos turinį (jis sudarytas iš 5 pagrindinių temų, kiekviena jų turi po keletą ir daugiau potemių), pasidomėjus kiekvieno rašytojo bibliografiniais faktais, interesų sritimis, rašymo maniera, galbūt ir būtų įmanoma atsekti autorystę, bet toks veiksmas būtų kiek beprasmis ir prieštarautų pamatinei knygos idėjai, savotiškai minčių kolektyvizacijos idėjai. Tokią rašymo formą (rašydami apie ateitį) autoriai pasitelkia kaip galimo ateities rašymo variantą.

Antrąjį kartą kolektyvinio veikimo idėja „užkabinta“ konferencijoje „Futurity long conversation“ (liet. Ateities ilgumo pokalbis). Čia, skirtingai nei knygos „Bendradarbiavimo ateitys“ kūrime, pamatinės, vienijančios temos nėra. Kolektyvinio veikimo idėją iliustruoja konferencijos formatas. 22 menininkai, dizaineriai, teoretikai, žurnalistai tarsi domino kaladėlės būdavo ir pastumiamos (kalbinamos), ir pačios stūmė (kalbino). Kalbėjo jie apie viską, kartais prasmingai, kartais ir mažiau. Šiuo atveju man įdomios buvo ne tiek atskiros temos ir idėjos (jų per 9 valandas galėjai išgirsti begalę), o pats galbūt potencialaus ateities konferencijų kalbėjimo principas. Nors toks netipiškas formatas turėjo ir trūkumų – kalbėjimo apie nieką, orą, šiaip nesusikalbėjimo ir pan.

Apie Julius Von Bismarcko „Erdvė šalia manęs“ ir kitus kūrinius

Prieš pabaigą dar norėčiau paminėti kelis autorius ir kūrinius, kurie nusipelnė tikrai platesnio ir atidesnio aptarimo. Vienas jų – Julius Von Bismarckas. Besidomintiems naujųjų medijų menu jis turėtų būti žinomas iš 2008-ųjų Ars Electronica festivalio, kur jis su savo aparatu „Vaizdo ardytoju“ (angl. image fulgulator) – paparacių siaubu, buvo įvertintas Ars Electronica auksinės Nikės Grand Prix apdovanojimu už interaktyvų meną. Transmedialėje „Ateitis dabar“ J. V. Bismarckas nagrinėjo atminties temą ir pristatė aparatą, kurio veikimas pagrįstas judančio vaizdo fiksavimu. Iš judančio, trimačio vaizdo, pavyzdžiui, kokio nors kino filmo epizodo, atitinkamos programos dėka J. V. Bismarckas sukuria ištisą, vientisą, dvimatį vaizdą, taip fiziškai sujungdamas praeitį su dabartimi, pavyzdžiui, koks nors 10 sekundžių trukmės kadras visiškai praranda laiko tėkmę ir virsta vientisu vaizdu. Kad kuo aiškiau iliustruotų šio aparato veikimo principą J. V. Bismarckas  parodai Transmedialėje „Ateities tamsa“ sukūrė instaliaciją, kur ant fosforu padengtų sienų (nuoroda į žmogaus proto, tiksliau atminties, kaip aparato, veikimo principus) paviršiaus kas valandą savo sukonstruotu aparatu reflektuodavo kokį nors judantį vaizdą (ištraukas iš kino filmų). Paversdamas jį statišku J. V. Bismarckas fiziškai užfiksuodavo, pagaudavo laiko tėkmę, tarsi vėl nurodydamas į belaikiškumą kaip kultūrinės tėkmės kontrolę.

Pabaigai

Kalbėti apie Transmedialę dar galima daug ir įvairiais aspektais. Juolab, kad ir tema šiais metais pasitaikė kaip reta plati. Iš kartu keliavusios kolegės (bene trečią ar ketvirtą kartą buvusios Transmedialėje) girdėjau, kad dar Lietuvoje peržvelgusi festivalio programą ji nieko ypatingo nesitikėjo, tačiau apsilankius – realybė pranoko lūkesčius. Ta proga linkiu sau ir kitiems, kad realybė dažniau pranoktų lūkesčius, aišku, gerąja prasme.

Iliustracija viršuje: Žilvinas Kempinas. Baltas triukšmas. 2007, magnetinės juostos, fanera, ventiliatoriai, prožektoriai, dydis kintamas.

Nuotrauka Remigijaus Gatavecko.

Ryoji Ikeda.  DATA. TRON [3 SXGA + VERSION].2007 – 2009, audiovizualinė instaliacija.