Sugestyvi vienos raidės poetika. Coro Collective „Raidyno pamoka“

2010 m. birželio 7 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Tautvydas Bajarkevičius

Šių metų kovo – gegužės mėnesiais Šiuolaikinio meno centre vyko Coro Collective (menininkių Eglės Budvytytės, Godos Budvytytės bei Ievos Misevičiūtės) paroda, kurioje ant dviejų ekranų buvo rodomas videoklipas „Raidyno pamoka“ (“Vocabulary Lesson“). Šis tekstas yra tiesioginė to pasekmė.

Tuoj paaiškės, kad žodynas nėra vien žodžiai. Nors jau ir taip aišku, kad žodynas nėra vien žodžių suma. Rašydamas, be kita ko, apie žodžius iš vienos raidės tariantį Fonezijų iš Coro Collective „Raidyno pamokos“, nori nenori imi labiau nei įprastai, galbūt net perdėtai, rūpintis stiliumi. Kaip kad nutiko berašančiam Alfonsui Andriuškevičiui, visai tikėtina yra savaip nežinoti, kur šiuo metu yra šis tekstas, ir, beieškant atsakymo, taip pat tikėtina jį rasti savaip, tačiau iš esmės panašų kaip kad tame pačiame tekste – jį link atsiradimo (arba aklavietės) iš esmės veda stilius (arba jo komplikacijos).

01_vocabulary lesson

Pirmieji videoklipo „Raidyno pamoka“ gestai atrodo ironiški. Tarp gremėzdiško, riesto Vilniaus sporto rūmų stogo ir višutinės jų laiptų plokštumos be išorinės pagalbos besiritinėjantis ir dėl to groteskišką NSO objektą primenantis stilizuotas apskritimas, perspektyvoje nutolęs taip, kad beveik tilptų į kadro pirmajame plane pasirodančios Coro Collective personažės delną. Jos kostiumas primena „Bauhaus“ mokyklose rodytų spektaklių pastatymams naudotiems drabužiams būdingą futuristinį sukirpimą (kaip jis tiksliai atrodė, galite atsekti žiūrėdami dokumentinį filmą apie Bauhaus mokyklą), kūno gestai – pozas iš egiptietiškų freskų, veido mimika – ultra rimtas išklimingose procesijose dalyvaujančių kareivių išraiškas. Netrukus išvystame kitas personažes, kostiumais, mimika ir gestais pabrėžtinai teatrališkai įsiterpiančias į sunkiasvorę architektūrinę scenografiją. Scena diktuoja kone vienareikšmišką interpretacijos kodą: čia tarsi ironizuojama metaforiška, ritualizuota, sureikšminta dirbtinė kalba. Galima spėti, kad ji turi ir savo apibrėžtą kultūrinį kontekstą. Šis lygmuo nedings visame videoklipe, keliose scenografinėse erdvėse ir daugybėje mizanscenų. Tačiau prieš tai pasigirs naratoriaus balsas, „pakimbantis“ virš šio ironiško šokio lyg išviršinė – ar veidrodinė – mobijaus lapo pusė, suvejanti į save bent kelis interpretacijos sluoksnius.

“And I’ll tell you the secret – I can read
words of one letter“.

„Aš noriu išduoti tau
Paslaptį – galiu skaityti žodžius iš vienos raidės“.
*

Susan Sontag, kalbėdama apie tam tikrą estetinį jautrumą (būtent jautrumą, netapusį estetine sistema ar idėja), pažymi tai, kad norint jį tinkamai išreikšti, reikia tam tikro eksperimentiškumo ir lankstumo. Rašydama garsiąją esė „Notes on Camp“, ji pasirenka formą, artimesnę pastaboms užrašų knygelėje nei aiškią struktūrą savyje talpinančią esė. „Užrašų knygelė pagal apibrėžimą yra geriau nei knyga“, ištariama ir  „Vilnius Is Burning“ parodos kataloge. Rolando Bartheso „Įsimylėjėlių diskursas: fragmentai“ turinį sudaro raktažodžiai – pavieniai žodžiai – apimantys daugybę amorfiško ir itin subjektyvaus „įsimylėjėlių diskurso“ teminių zonų. Jie visi sudėlioti abėcėlės tvarka. Toks knygos struktūros pasirinkimas seka iš Rolando Bartheso bandymo perteikti įsimylėjėlio portretą ne „aprašant“ simptomus, iliustruojant ar pasitelkiant metakalbą, o simuliuojant diskursą, ir sukuriant struktūrišką portretą. Tai, ko neįmanoma redukuoti į paprastas struktūras, dažnai įgauna fragmentiškumo logiką. Galbūt netgi galime skaityti šios knygos turinį daugybę kartų, galbūt netgi neatsiversdami paties už jo slypinčio teksto, ir kiekvieną kartą šios „diskursyvios runos“ įgaus vis kitą prasmę. Panašiu principu, varijuojančiu tarp fragmentiškos užuominos ir visaapimančios žymėjimo totalizacijos, egzistuoja ir sąrašo logika – kitas hiperteksto ekspertas Umberto Eco, tos logikos žavesio bei jos apraiškų įvairovės vedinas, sumanė sąrašų parodą Luvrui. Idealūs, ko gero, yra tie tekstai, kuriuose tiesiogiai nesupančiotos dalys galiausiai intuityviai sukimba į vientisą visumą. Tačiau ar įmanoma universali intuicija? O galbūt įmanomi tik intuicijų spiečiai?

“L walks like a lady
D is so detached
P’s practicing her perfection
F is effective only after
T is time for a break?“

„M žengia kaip moteris
A tokia abejinga
T vis dar tobulina savo tobulybę
V naudinga tik vėliau
P pati prašo pertraukos.“
*

Abėcėlė yra pirminis žymėjimo būdas, labiausiai hipertekstinė sistema, iki pat begalybės išsidriekiantis koliažas. Ją išmokti – reiškia patekti į naują, potencialiai begalinį reikšmių pasaulį. Besimokant gimtosios kalbos į jį patenkama nesąmoningai, lyg savaime. Tuo tarpu naujos, kitos kalbos abėcėlės pamokų prisiminimai dar nuo pradinių klasių laikų paprastai aidi melodinga dainele „abcdefg hijklmnop qrstuvw x y z – now you know your abc’s“. Išorinis savaime suprantamybės paprastumas dažnai slepia faktą, kad būtent čia pirmą kartą įvyksta daugybę kartų atsikartojantis modelis, įkūnijantis iniciaciją į naujas – visuotines, uždaras, specifines, kalbines, gestų, pauzių ir t.t. – abėcėles ir sąrašus, o per juos – naujus reikšmių pasaulius ar jų perrašymo aktus. Dažnai šis perrašymo aktas yra labiau gestas nei žodis ar netgi skiemuo.

Sugestija (ar tik bendra šaknis su žodžiu „gestas“ nenurodo jų sinonimiškumo?) ir hipnozė tam, kad pažadintų siekiamam efektui būtiną savihipnozę, taip pat niekada  nėra iki galo artikuliuota ir skaidri. Jai, kaip ir magiško ritualo aktui, būtinas pažadas. Ji privalo gundyti kažkuo, kas peržengtų to(-s), į kurį (-ią) yra nukreipta, kasdieniško sąmoningumo ribas. Tonas, kuriuo archetipiškai sugestyviai, liepiamąja nuosaka (į)teigiamas hipnotinis balsas, lydintis už širmos, į paslėptą (ir neįtikėtiną, neįtikimą) pasaulį, į naują egzistencijos būdą (išbristi iš užburto rato, mesti rūkyti, uždirbti milijoną, įgauti galios, ar, klipo „Raidyno pamoka“ atveju, tarti žodžius iš vienos raidės, įsikūnyti į raidę, suvokti žodyną ir, galbūt, netgi jame įsikurti) visada yra masinantis, neperprantamas, suvedžiojantis ir pavergiantis.

“This is not a dance lesson
This is a hypnotic horror session.“

„Tai ne šokių pamoka
Tai hipnotizuojantis siaubo seansas.“
*

08_vocabulary lesson

„Coro Collective“ klipe sugestija ir hipnozė „įveda“ į vaidmenis, kuriuos performatyviai atlieka šokėjos-aktorės (šiuo atveju – pačios menininkės). Tarsi naratoriaus balso „scenarijus“ visada kaip skėtis dengtų po juo įsikūnijančią regimybę – su vaidmenis prisiimančiais personažais, su jų choreografija, beveik suasmeninta scenografija ir netgi architektūra. Būtent personifikacija iš esmės leidžia teigti, kad taip šokama architektūra, o šitaip raidė tampa kūnu. Taip tarsi patenkama į uždarą, sąlygišką sugestyvaus balso įtakos zonoje esantį ir jos logikoje galiojantį pasaulį. Galima prisiminti kitus vienos iš „Coro Collective“ narių – Eglės Budvytytės – videodarbus „Sekta“ ir „Technomitologijos“. Pirmajame pinasi „populiariai borgesiška“, vėlgi – numanomą, tačiau neįvardinamą Susan Sontag „Camp“ tam tikrą estetinio jautrumo vienijamą išvietintą „stovyklą“ primenanti istorija apie slaptą bendruomenę, „sektą“, kurios bruožai – skirtingai nei „ortodoksiškai borgesiškose“ istorijose –  nusakomi iracionaliomis jos numanomų narių savybėmis, užuominomis, nomadiškomis trajektorijomis, anarchistinės laisvės pojūčiu, kasdienybės psichodelika ir produktyviai autsaideriška laikysena. Čia galioja ta pati „uždaro žodyno“, savarankiškos kalbos, autonominės zonos logika, kuri yra papasakojama (ne įteigiama) utopinius pasakojimus pranokstančios elegancijos kupinu balsu. „Technomitologijos“ vėlgi pasitelkia sugestyvų, įtikinantį pasakojimą, technofuturistiniu moksliniu žargonu mums atskleidžiantį fiktyvias žmogaus ir žuvies sąmonės paraleles. Realiausio iš realiųjų realumo pažadas ir įprotis (patikrintas, pamatuotas, objektyvus), kuriuo retai kada suabejojama ten, kur kalba mokslas, pasirodo kaip hipnotinis sapnas – ir šiame prieštaravime glūdi viena ryškiausių haliucinacijų.

“No drama, no tragedy, no suspense
Just words, letters and movements.“

„Nei dramos, nei tragedijos, nei įtampos.
Tik žodžiai, raidės ir judesiai.“*

Vogue 9-ojo dešimtmečio Niujorke reiškė ne tik madą, bet ir šokį, o vogue šokis – ne tik šokį, bet ir šansą tapti bet kuo. „Tai tik poza, už jos nieko nėra“ – dainuoja klasikinio vogue judesių kaleidoskopą lydintis vokalas. Jeigu sapnas gali įgauti fizinę formą ir įsikūnyti į stilizuotas judesių sekas, lydimas ritualo dalyvius apimančios bendros persikūnijimo ekstazės, vogue buvo vienas iš būdų tai padaryti Niujorko bendruomenėse, kuriose to persikūnijimo momentu visos lyties ir seksualumo, socialinio tapatumo, įvaizdžio ribos tapdavo nesvarbios. Kūno plastika, judesio inercija ir precizika, virtuoziškumas, ritmas ir melodija, realiai išgyvenama sceninio spindesio ekstazė, regimybės karnavališkumas – tai momentinė ir nuolat pasikartojanti hipnozė, kurią jos dalyviai susikurdavo pasitelkdami savo kūnus ir apipindami juos tik šiai autonominei salai priklausančiais karnavališkais fantazmais.

“Alphabet languague is a form of
glamourized miscommunication…“

„Abėcėlinė kalba – tai
pagražinta nesusikalbėjimo forma…“
*

07_vocabulary lesson

Jeigu vogue yra būdas įsikūnyti, persikūnyti ir sutapti su vaidmeniu, ir tuo pačiu jį stilizuotai įkrauti mimetišką pamėgdžiojimą panaudojančios, tačiau jį gerokai pranokstančios įspūdžio jėgos, galbūt galima įsivaizduoti ir scenarijų, kur vogue siluetus praktikuojantys herojai, šokantys savąjį žodyną sunkių klaustrofobiškų simbolinių tūrių ir anonimiškos auditorijos akistatoje, neišvengiamai papuola į keblią situaciją. Willi Ninja  ar Luis Xtravaganza iš vieno Niujorko vogue klubų, įrėminti į Bauhaus mokyklos teatro kostiumą, praktikuoja iniciacijos ritualus dar iki-kalbiniame abėcėlės lygmenyje, o susispaudusiame „šešėlių teatre“ visa tai teįgauna pastišinę, dekonstrukcinę formą su ironišku šypsniu už kadro. Priedainis „Tai ne šokio pamoka, tai hipnotiška siaubo sesija“ gali įgauti prasmę ir būtent tokioje interpretacijoje.

Kita  vertus, „Raidyno pamoka“ yra persmelkta tobulai performatyvios poetikos. Distancija, ironija,  pastišas atsiranda būtent iš įtaigaus susitapatinimo. „Glamūriškas nesusikalbėjimas“ vyksta šešėliais ištįsusiose erdvėse, stebint kvadratais, apskritimais ir trikampiais veidus prisidengusiai auditorijai, į kurią „atsargiai“ ir iš nuotolio nukreiptas kameros objektyvas. Jeigu „B bangs“, tai vyksta ryškiai prožektoriaus apšviestoje erdvėje ir sutampa su išraiškingu koviniu judesiu. Kiekviena iš fragmentiškai nusakomų numanomų būsenų ar raidyną sudarančių metaforų (taip, čia galime kalbėti būtent apie metaforų raidyną) turi savo įtaigią, „studijinę“ mizansceną, apšvietimo kampą, kūno pozą, veido mimiką, interjerą ir netgi architektūrą. Vogue čia nėra šokio plastika, kokios galėtume tikėtis iš autentiškų šio šokio virtuoziškumą įvaldžiusių atlikėjų. Veikiau tai yra netiesioginė sugestyvią „Raidyno pamokos“ poetiką ir itin rafinuotą stilistiką lydinti meta-nuoroda. Galų gale, ko verta vien pauzė, vienoje iš paskutinių scenų paliekanti menininkių siluetus gigantiško už jų besidriekiančio žalio fono dykumoje, o jas pačias paverčianti kažkokio fantastinio vesterno herojėmis, tampančiomis sunkiai nusakomos nostalgijos įkūnijimu ir tuo pačiu – vėlgi – sugrąžinančiomis mums žvilgsnį iš distancijos, kokiu įpratome žiūrėti videomeno darbus ir MTV videoklipus.


04_vocabulary lesson

Tačiau užrašų knygutėse pinasi intuicijų spiečiai, o juose įmanomi įvairūs scenarijai. Galima tikėtis, kad po to, kai išgirdome, „ką dainuoja mano balsės“ (citata iš „Raidyno pamokos“ teksto), jų yra bent vienu daugiau.

*Tekstas iš videoklipo „Raidyno pamoka“.

Iliustracijos: Coro Collective. Raidyno pamoka. 2009, video.

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *