Pokalbis apie kriminalinę poetiką su Indre Šerpytyte

Indrė Šerpytytė-Roberts (g.1983) atstovauja jaunųjų Lietuvos fotomenininkų išeivių kartą, tačiau šiame kontekste autorė išsiskiria savitu požiūriu į fotografinę estetiką bei nagrinėjamas temas. Mirties istorijos, kurios yra tapusios Londone gyvenančios autorės fotografijų serijų „Tylos būvis”, „1944 1991”, „Miško broliai” kūrybos ašimi, režisuotose fotografijose kalba švaria estetika ir stingdančiai prikaustančiomis kompozicijomis.  Asmenines patirtis jungdama su bendrais Lietuvos istorijos vardikliais fotomenininkė Indrė Šerpytytė kuria serijas sklidinas politinių represijų kritikos. Biurokratų įsigalėjimas, partizaninių karų aukos, represininkų būstinės – tai šalyje vykę įvykiai ir apie juos liudijantys objektai.

Per pastaruosius kelerius metus pristatėte serijas „Tylos būvis“, „1944-1991“, „Miško broliai“. Ar visuomet kūrėte politinių represijų temomis ir kuri iš šių serijų Jums tapo artimiausia, labiausiai išgyventa ir išgryninta?

Negalėčiau pasakyti, jog viena serija yra sėkmingesnė nei kita, tačiau daugiausiai emocijų išgyventa buvo kuriant „Tylos būvį“, kadangi tema man buvo labai artima. Būtent ši istorija ir yra arčiausiai širdies, nes joje kalbu apie savo tėčio mirtį ir išgyvenimus, sekusius po jos. Iki tol fotografijoje analizavau feminizmo temas, kalbėjau apie savo kūną. „Tylos būvis“ buvo pirmoji fotografijų serija, kurią kurdama rėmiausi politiniu kontekstu ir būtent ši serija pakeitė mano kūrybinį kelią.

Serija „1944-1991“ buvo sukurta tyrinėjant istorinius archyvus. Pradėjusi domėtis represijomis, kurios buvo vykdomos Lietuvoje, supratau, jog čia vis dar stovi daugybė namų (NKVD-NKGB-MVD-MGB priklausę pastatai – S. Drūlytė), kuriuose kadaise vyko kankinimai, politinės represijos ir apie kuriuos daug kas vis dar nieko nežino. Dauguma jų buvo paprasti gyvenamieji pastatai, todėl pasirodė labai įdomu, kaip šiurpius įvykius liudijanti architektūra apsivalo, kraupūs įvykiai tarsi užsimiršta, o namuose toliau gyvena naujos žmonių kartos. „Miško broliai“- buvo serija pratęsusi „1944-1991” vystytą temą, tačiau čia jau kalbu nebe apie realius pastatus, o apie Lietuvos miškus, partizanams tapusius namais, tam tikromis šventovėmis, kuriose jie rasdavo prieglobstį.

Kiek trunka jūsų kūrybinis procesas – tiek idėjinis, tiek techninis?

Vienos koncepcijos ateina greičiau, kitų formulavimas trunka labai ilgai. Pavyzdžiui, serijos „1944 -1991” formą brandinau tikrai ilgai. Projektas vis dar yra eigoje, nes minėtų pastatų Lietuvoje yra per 100, taigi suarchyvuoti norisi juos visus. Dirbdama dokumentavau pastatus iš visų pusių, tada šešis mėnesius gaminau popierinius jų modelius, bet tai vis dar nebuvo mano galutinis sprendimas. Tačiau galutinė forma tapo aiški, kai buvau meno rezidencijoje Paryžiuje: ten nusprendžiau, jog maketai turi būti mediniai.

Šiuo metu dirbu su trimis projektais ir galiu pasakyti tik tiek, kad tam tikrais etapais vienas einasi greičiau, o kitas lėčiau, kinta jų formuluotės ir viskas auga pamažu.

Nors serijose  vyrauja  studijinis natiurmortas, kompozicijos kelia įtampą, stingdo.  Ar režisuotos fotografijos žanras,  uždara studijos erdvė geriausiai padeda išgryninti mintis?

Taip, režisuota fotografija ir vizualinė švara padeda man konstruoti sudėtingus pasakojimus. Estetika padeda pritraukti žiūrovą, o tada idėja lengviau suvokiama, lengviau atskleidžia pati save. Nors mane ir neretai kritikuoja dėl perdėto estetiškumo, man atrodo, jog tai tinkamiausias būdas kalbėti sudėtingomis temomis. Tai mano vizualinė kalba ir kitaip dirbti aš negalėčiau.

Stebint fotografijas susidaro įspūdis, jog dirbate lėtai ir apsvarstydama kiekvieną žingsnį, detalę. Turbūt naudojate ne skaitmeninę įrangą…

Taip, dirbu su analogine fotografija. „Tylos būvis“  fotografuotas su didelio formato Mamiya (5×4). Neseniai pradėjau dirbti ir su skaitmenine fotografija, bet viskas dar yra bandymų lygmenyje, nes tai visai kitoks procesas.Analoginė fotografija yra daug lėtesnė, šitaip dirbdama daugiau laiko skiriu sau, o tai padeda kryptingai vystyti ir auginti kūrinį, nes fotografavimas tampa aktu, ceremonija.

Pastebėjau, jog dirbdama su skaitmenine fotografija padarau žymiai daugiau kadrų, kas savaime suprantama, apsunkina atrankos procesą. Tai visai kitoks darbo procesas ir aš dar nežinau ar moku taip dirbti.

Kas daro įtaką Jūsų kūrybai? Gal yra kokie nors fotografijos teoretikai, autoritetai ar galbūt Jūsų dėstytojas, kurio idėjomis domitės ir žavitės?

Kai mokiausi bakalauro studijose, turėjau vieną dėstytoją, kuri manęs labai daug klausinėjo, siekė išsiaiškinti – iš kokios aplinkos esu kilusi, kokia yra mano asmenybė. Tai man labai padėjo save pažinti, manau, jog būtent jos pastūmėta ėmiau gilintis į istorinius įvykius, analizuoti praeitį.

Taip pat, domiuosi skulptūra, architektūra, patinka moterų menininkių kūryba. Bet apibendrinant, savo kūrybą greičiau apibrėžčiau kaip vidinės patirties ir būsenos išraišką, nei kaip įtakų visumą.

 „Tylos būvis” – asmeninės istorijos pagrindu sukurta fotografijų serija, kaip ir minėjote, vidinės būsenos išraiška. Ar kurti šia seriją paskatino noras atsakyti į kilusius klausimus?

Iš tiesų, ši serija man tapo savianalizės procesu, kuriuo nuosekliai tyrinėjau savo emocinę patirtį ir jausmus. Serijoje daug nerimo nuojautos, metaforų ir simbolių: pavyzdžiui, vaizduojamas telefonas surištas laidu – tai ryšio praradimo su tėvu parafrazė, nutylėjimo motyvas. Kadras su naikinamais dokumentais – tai nuoroda į tapatybės praradimą, juk formaliai egzistuojame tik ant popieriaus. Ši serija yra tarsi fotografinis paminklas, tam tikra terapija, kurios metu bandžiau suvokti tai, kas įvyko.

Šioje serijoje panaudotas ryškus kontrastas, tamsa ir vizualinė įtampa žiūrovą skatiną būti aktyviu, ieškoti nutylėjimo priežasčių. Fotografijos reikalauja autoriaus komentaro, o prasmę įgauna tik jį žinant. Kokios reakcijos tikitės sulaukti pateikdama savo komentarą?

Aš manau, kad tekstai su kūrinio koncepcija turi eiti greta fotografijos. Mano nuotraukos yra vizualiai lakoniškos, jos išlieka paslaptingos, neatsako į klausimus ir neprisileidžia žiūrovo žvilgsnio per arti. Todėl tekstas tarsi atskleidžia, atrakina istoriją. Nors ne visi mėgsta gilintis į kūrinių koncepciją, mano serijose tekstas yra labai svarbus.

Fotografijos su tekstu arba be jo yra labai plačiai interpretuotinos, galima jas išjausti labai skirtingai, tiesa?

Taip, emociškai žmogus gali priimti fotografijas labai skirtingai. Kriminologinis informacijos pateikimas, derinamas su raiškos poetika – mano būdas kalbėtis su žiūrovu, paliekantis jam nepaprastai daug vietos interpretacijoms. Natiurmortas (still-life) – kaip raiškos forma taip pat praplečia interpretacijų lauko  galimybes.

Tuo tarpu prie serijos „Miško broliai” žiūrovas gali prieiti kiek kitaip: dideliu masteliu ir realistišku vaizdu pateikdama miško fotografijas siekiau, kad žiūrovas jaustųsi tarsi miške. Interpretacijoms galimybių čia kiek mažiau, tačiau emocinė percepcija gali būti labai įvairi.

Serijoje „1944-1991“ Jūs taip pat nagrinėjate atminties, traumų ir praradimų klausimus. Jaučiami pasikartojantys vizualių sprendimų motyvai, taip pat, jaučiamas istorinių temų aktualumas. Ar galima teigti, jog tai jūsų kūrybinė strategija?

Kalbant apie vizualumą, taip, still-life yra mano kūrybinė strategija. Man svarbu sukurti monumento vaizdą. Šioje serijoje fotografuoju pastatus, kurie realybėje neatrodo kuo nors išsiskiriantys, o monumentais jie tampa tik tada, kai juos pateikiu naujai, pasinaudodama tam tikrais estetiniais sprendimais ir koncepcija.

Šiuo metu mintys sukasi apie architektūros ryšį su konfliktais karuose, tačiau tai nėra vienintelė tema, kuri man įdomi. Kūryboje stengiuosi neapsibrėžti vienintelės krypties.

Visgi paminėtose serijose politinių represijų kritika ir nagrinėjimas – pagrindiniai  kūrybos akcentai. Ar esate politiška ir ar manote, kad menas yra geras būdas rezonuoti politinius vyksmus?

Nesu politiška. Aš manau, kad kare nieko nėra tik juodo ir balto, viskas yra pilka. Istorijoje – taip pat,  ji gali būti interpretuojama įvairiai, o kas įvyko iš tikrųjų, mes galbūt nežinome ir nesužinosime. Būtent tokia yra mano pozicija. Kūryboje balansuoju tarp žinojimo ir nežinojimo, tiesos ir iškreiptų faktų.

Daug metų gyvenate ir kuriate Londone, esate pasaulio pilietė, kokias emocijas kelia tėvynė?

Lietuviškas identitetas labai gerai atsispindi mano kūryboje. Nors gyvenu svetur, mano šalies istorija ir mano pačios šaknys man labai svarbios. Tai juk ne tik mano praeitis, tai mano tėvų, senelių ir prosenelių istorija.

Tačiau, žvelgiant iš kitos pusės, gyvendama išeivijoje turiu galimybę į įvykius ir istorinius faktus reaguoti labiau logiškai ir mažiau emociškai, galiu į įvykius pažiūrėti iš šalies.

 Kokie projektai ir kūrybiniai planai šiuo metu atima daugiausiai Jūsų laiko ir dėmesio?

Kaip ir minėjau, šiuo metu analizuoju architektūros ir konfliktų santykį. Kalbėti apie rezultatus dar anksti: turiu pereiti per visą kūrybinį procesą, patirti visus tokiam darbui būdingus nuopuolius ir pakilimus.

Londone pradėjau studijuoti fotografijos doktorantūrą, todėl vėl intensyviai rašau, gilinuosi į temas, o rezultatai dar turi subręsti.

Iliustracija viršuje: Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Užrašų knygelė“, 2007.

Indrės Šerpytytės kūrybos pristatymas ir paroda  Ffotogallery galerijoje, Velse. © Mandy Thomas

Indrės Šerpytytės kūrybos pristatymas ir paroda  Ffotogallery galerijoje, Velse. © Mandy Thomas

Indrės Šerpytytės kūrybos pristatymas ir paroda  Ffotogallery galerijoje, Velse. © Mandy Thomas

Indrės Šerpytytės kūrybos pristatymas ir paroda  Ffotogallery galerijoje, Velse. © Mandy Thomas

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Tylos būvis“, 2007.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Tylos būvis“, 2007.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Užrašų knygelė“, 2007.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“, Vytauto gatvė, Prienai, 2008.

Indrė Šerpytytė, iš ciklo „Buvę NKVD-NKGB-MVD-MGB pastatai“, Gėlių gatvė, Rūdiškės, 2008.