Trumpas pokalbis su Antanu Gerliku

2011 m. vasario 25 d., Penktadienis
Straipsnio autorius: Justina Zubaitė

Rašytojas, kuris nuvyko į lenktynes, kad patirtų lenktynių aistrą. Grįžęs iš lenktynių aprašytų įspūdžius teksto finišas atrodė taip: c, t, s, kd      c,t,s,kd,,,s,k,t,dct,  ct,,s,k,     d,   k,,, .  t,c, t

(Antanas Gerlikas)
**
Antanas Gerlikas (g.1978) –  jaunas šiuolaikinis menininkas, VDA baigęs skulptūros studijas, šiuo metu gyvenantis ir kuriantis Vilniuje.

Su Liudviku Bukliu (2008) galerijoje „Tulips&Roses“ surengė parodą „Ir tada atėjo Džonis“, dalyvavo grupinėse parodose, tokiose kaip: „Krentant į triušio olą: susitikimai su žinomybe“ (Tartu „Rael Artel“ galerija), „Jei tu žinai, kad čia yra ranka…“ (ŠMC, 2010), „I want to say straight away that my name is Robert Duncan just in case any of you entered the wrong hall“ (Reikjavikas, su galerija „Tulips&Roses“, 2010).

Klausimu apie paskutinę parodą, vykusią ŠMC vitrinoje šių metų pradžioje ir norėčiau pradėti pokalbį.

Vasario 13 d. baigėsi tavo paroda „Adatos akis“  ŠMC  vitrinoje. Gal pirmiausia norėtųsi kelių komentarų apie ją. Parodoje buvo matomi keturi sustabdyti filmų kadrai: krintanti knyga, balansuojanti su rutuliu gimnastė, Molėtų observatorijos patalpose ore pakibusi dėžutė bei iš dangaus krintančios snaigės. Kiek sąmoningas (kiek atsitiktinis) buvo šių objektų pasirinkimas?

Parodoje „Adatos akis“  kadrai yra erdvės, laiko, judesio indeksai, kurie veikia kaip padidinimo stiklas. Molėtų observatorijoje, prie teleskopo, kvapą išreiškiau ore pakibusia dėžute, kuri sujungė mane, padidinimo stiklą ir tai, į ką jis nutaikytas. Mano nuomone, kūriniai neturi galutinio tikslo. Keičiant jų vietą, keičiasi erdvė, sąlyčio taškai, plečiasi dialogas.

Šie keturi objektai parodoje, tai sustabdyto veiksmo (vyksmo) kadrai, vienokiu ar kitokiu būdu intriguojantys nejundančio-judesio, objekto buvimo mums nepastebimoje pozicijoje mums nepastebimą momentą, išviešinimu. Kuo Tau įdomus šis nematomo pamatymas?

Per parodą ar atskirą kūrinį žiūrovui yra sukurta sąlyga patirti meno kūrinį ir suteikta galimybė sužinoti, kas autoriui įdomu, svarbu, kuo jis domisi ir kaip jis kuria kažką naujo. Dėl to yra kuriamos meno kūrinių gyvenamosios vietos, kurios rūpinasi, kad kūriniai būtų tiksliai išreikšti. Gali būti ir taip, kad viskas vyksta tik sąmonės lygmenyje, kad parodos vyksta nuolat.

Prisimenant parodoje „Ir tada atėjo Džonis“ (drauge su Liudviku Bukliu, galerijoje „Tulips&Roses”, 2008) Tavo kurtas mokslinės-fantastikos istorijas, kuriose veikė Tavo išgalvoti personažai: Vaškis, Beniošis, norėtųsi klausti apie literatūrinės fikcijos reikšmę Tavo kūryboje ir jos vizualizaciją. Kokiu būdu fikcija, pasakojimas teksto pavidalu tapo (gali tapti) centrine kūrinio ašimi?

Su fikcijom susidūriau tiesiogiai. Turiu omenyje tai, jog 1996-2008 m. rašiau laiškus, kuriuose taisyklių neturintis žaidimas atverdavo vis naujas erdves, veikėjai peržengdavo skirtingas ribas; sunku būdavo padėti tašką. Tai buvo šaltinis, kuris man kėlė klausimus ir su kuriuo reikėjo išsiaiškinti. Studijų metu jas perrašiau, ieškojau svarbiausių sąlyčio taškų, kūriau naujas, pritaikydamas klausimo kaip tai atsitiko metodą. Negalėjau jų mesti dėl jų atsiradimo priežasties, tuo metu tai buvo svarbu. Dėl to mano kūryba buvo susijusi su fikcijomis.

Ar ir skaitai mokslinės-fantastikos literatūrą? Ką skaitai apskritai?

Iki šiol vengiu pastarojo žanro knygų. Kitas knygas  skaityti man  būtina.

Galbūt  šių laiškų pagrindu ir buvo sukurtos istorijos, vėliau eksponuotos „Tulips&Roses“?

Kartą kolega, kuris gyvena mieste, manęs paklausė: ką veikdavai vaikystėje? Pasakojimą pradėdavau nuo pelkės, kur buvo ginamos varlių teisės, kad jos galėtų gyventi. Turėjau tokį pasaulėvaizdį, suvokimą, kad aplinka – sujungta ir persipinusi – kaip geras teksto audinys suręstas iš daugelio kultūrų, įvairių sudėtingų dalykų. Aš jo neakcentuoju, tai yra tam tikri suvokimo virpuliukai.

Vėliau kibau į savo archyvą; laiškus, rašytus istorijų pavidalu, kurie (kaip jau buvo minėta) buvo siunčiami draugui nuo 1996 m. Šių istorijų rašymo metodas, o gal kartu ir siekis buvo aprašyti, kaip kuriamos naujos sąlygos, kaip perženginėjamos ribos; tai buvo nuolatinis kažko naujo ieškojimas,  nuolatinis kažko naujo fiksavimas. Kūryba buvo kaip inkstinktas. Ir taip, du tūkstančiai aštuntaisiais, istorijos, kilusios iš minėtų laiškų, buvo eksponuotos  Tulips&Roses parodoje  „Ir tada atėjo Džonis“.

Prisimenant Tavo vykdytus projektus, vienas smulkesnių, tačiau savitai įdomių buvo naktinė video-instaliacijos paroda „Arba-Arba“ Plungėje (2009), programos „Plungė – Lietuvos kultūros sostinė 2009” metu. Šiandien būtų įdomu sužinoti, ar galėtų būti dar netikėtų parodų provincijoje. Kodėl galėtų nebūti. (?) Kokie galėtų būti išskirti simptomatiniai ženklai, leidžiantys kiek šamaniškai maketuoti ne-Vilnius/ne-centro meninės veiklos ateitį?

Neatsižvelgiant atstumo nuo pilies, veikia tie patys įstatymai. 2009 m. Plungėje kilo aistros dėl meno kūrinio sąvokos, buvo nuspręsta kiekvienais metais Plungės centrinėje aikštėje puošti eglę, nepaisant „kūrinio“ vertės.

Gal pabaikime pokalbį netikėtai greitai, tačiau pasitelkdami tradicinį klausimą: o kokie artimiausi planai?

Dabar žiūriu į reprodukciją, XVI a. vyras pozuoja užsidėjes ant veido afrikietišką kaukę. Noriu tau, Justina, padėkoti už šį pokalbį. Tiesa, šį vyrą pakviesčiau į naują kūrinį.

Iliustracija: Antanas Gerlikas, kadrai iš filmo „Sekant skirtingo kvapo takus“ (Following the track of a different smell), 2010.

Antano Gerliko paroda „Adatos akis“ ŠMC vitrinoje, 2011.

Straipsnio autorius:
Justina Zubaitė šiuo metu studijuoja menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *