Įeiti į tėvų kambarį. Aurelijos Maknytės paroda „Tėvų kambarys“ galerijoje „Artifex“

2015 m. balandžio 8 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė
maknyte_1

Aurelijos Maknytės „Tėvų kambarys“ – viena tų persmelkiančių parodų, kurias sunku pamiršti. Todėl ir iš tekstas išeis, nepaisant jos fizinio egzistavimo pabaigos. Kas joje tokio persmelkiančio? Bandydama atsakyti visų pirma pati sau, priėjau tik vieną, be galo paprastą išvadą. Paradoksalu, kad kuo istorija yra asmeniškesnė, tuo labiau universali. Ši idėja persisunkusi kiaurai per visus parodos sluoksnius. Kaip geroje, pačioje geriausioje klasikoje. Juolab, kai kalba pasisuka apie amžinus žmonijos egzistavimo elementus – gyvenimą ir mirtį, eros ir thanatos.

Aurelija Maknytė man visada atrodė viena tų fenomenalių menininkų, kurią sudėtinga kažkam priskirti, su kažkuo susieti. Matyt, ne vien man, nes apie jos kūrybą iki šiol nerasi jokios išsamesnės refleksijos. Menininkė savo noru lieka nepriklausoma nuo jokių sąjungų ir bendruomenių, bet visoms joms yra žinoma ir vertinama tiek kaip menininkė, tiek kaip gana universalus žmogus. Į ją pagalbos kreiptis gali, kai reikia suskaitmeninti seną juostą, surengti VJšou, dokumentuoti renginius ar gauti patarimų, kaip padėti išgyventi netyčia į namus priklydusiam šikšnosparniui ar kokiam nors šliužui. Jos portfolio pilnas įdomių kūrinių, kurių dalis rodyti ribotam lankytojų ratui, šis tas matyta grupinėse parodose, bet menininkė, matyt, užtruko, kol susidraugavo su mintim apie personalinę parodą. Todėl ši paroda atrodo „išnešiota“ ir subrandinta. Jungtys tarp atskirų objektų sukabintos be galo subtiliai, paliekant erdvės tylai, susimąstymui, bet tuo pačiu ir aiškiai artikuliuojamos. Viskas čia groja savo partiją, kaip gero dirigento darbas.

Kad būtų paprasčiau reikėtų bent kiek aptarti, kas yra tame „tėvų kambaryje“. Iš tikro tai jie yra trys, atitinkantys tris galerijos erdves. Pirmasis kambarys – tai tipinės tarybinių laikų profesijos atstovės – siuvėjos, kurios autorė asmeniškai nepažinojo, bet „susipažino“ per daiktus, atrastus blusų turguje. Tai dalinai fiktyvus jos paveikslas, nes ne visi siuvėjos atributai priklausė tai pačiai siuvėjai. Jis sudurstytas iš kelių siuvėjų asmeninių daiktų, bet to visiškai nesijaučia ir tai net nėra labai svarbu (kadangi visos siuvėjos sovietmečiu dirbo tokiomis pačiomis mašinomis, siuvo to paties ar panašaus modelio rūbus, naudodamos panašius lekalus).  Taigi čia stovi keletas demontuotų tarybinių laikų stalinių (rankinių) siuvimo mašinų stalų, primenančių rašomuosius stalus. Virš jų eksponuojami drabužių modelių lekalai, iškirpti iš svarbiausio tarybinių laikų naujienų laikraščio „Tiesa“. Nieko keisto, nes popieriaus deficito laikais laikraščiai buvo dažnai sunaudojami įvairiausiais buitiniais tikslais. Juos autorė irgi atrado blusų turguje. Įdomu, jog ta pati siuvėja turėjo gana intelektualų pomėgį – kolekcionavo laikraščių iškarpas su įvairių kompozitorių nekrologais. Bet svarbiausia „siuvėjos“ paveikslo dalis susikuria perskaičius ant vieno iš „rašomųjų stalų“ padėtą sąsiuvinį. Tai dar vienas Maknytės radinys – kelis dešimtmečius dukteriai rašyti motinos, pagal profesiją – siuvėjos, laiškai. Paroda gal nėra tinkamiausia vieta perskaityti juos visus nuo pradžios iki galo. Bet kas tam ryžosi, tam ant galvos užsirioglino tirštas ir klampus, beviltiškai sunkus emocijos debesis. Skaitant svetimus laiškus kutena smalsumas, bet kai rankose – kelių dešimtmečių trukmės motinos, trijų dukterų, girtaujančio patėvio, ne ką geresnių žentų, kaimynų, pažįstamų gyvenimų nuotrupos ir stipriai, be pagražinimų, kaip gyvenime paštrichuoti charakteriai, toks koncentratas smogia daug labiau už bet kokią prozą, parašytą sovietmečio gyvenimo temomis.  Per vienos eilinės siuvėjos gyvenimą, atsispindintį jos laiškuose, rekonstruojasi daugelio sovietmečio žmonių gyvenimų realijos, pradedant produktų kombinavimu, „išsinešimu“, baigiant iš kartos į kartą perduodamu girtavimo genu, kietasprandiškumu, nuovargiu, bet ir inertišku kabinimusi į gyvenimą – kas kaip moka. Po didelių pastangų iškišti apsunkusią galvą pro tą emocijos debesį, pavyksta reziumuoti – visatos mastu žmonių gyvenimai yra labai panašūs, sudaryti iš tų pačių ingridientų, tik sumaišyti jie skirtingomis proporcijomis. Todėl ir skaityti tuos laiškus taip sunku – nejučiomis nukrypsti į savo paties prisiminimus, surandi daug sąsajų su savo nuosavu gyvenimu bei artimųjų gyvenimais. Įdomus momentas, kad visa nepažįstamos siuvėjos šeimos gyvenimo rekonstrukcija sukuriama vien iš jos laiškų, ką į juos atsakydavo dukra, galima tik nujausti. Skaitytojas yra priverstas įsijausti į situaciją tik per motinos prizmę, nors ir nujausdamas jos kreivumą. Aurelija pakeitė „veikėjų“ vardus ir vietovardžius, bet sakėsi, jog pagal tikrąją dukters pavardę (tiksliau tris, nes ji dukart buvo ištekėjusi ir priėmusi vyro pavardę) galima ją surasti Google. Tuomet istorija prasitęstų dar įdomesne linkme, atradus, jog Danguole pervadinta dukra yra parašiusi siaubo novelių knygą, kurioje vien visokios istorijos apie prievartautojus, o vieno tokio personažo vardas – toks kaip jos patėvio, su kuriuo ji taip nesutarė.

Antrajame kambaryje – dar sunkesnė istorija, tikra iki kraujavimo. Tai Aurelijos tėvų atminimo įamžinimas, tarsi pomirtinė epitafija. Autorei buvo nelengva apsispręsti, ar dera išeksponuoti labai jautrų ir asmeninį tėvų prisiminimą. Ant sienos ketureiliais užrašytas autentiškas jos tėvo mirties aktas. Sielos apleisto kūno fiziologinės išvaizdos ir būklės įvertinimas, netikėta, bet susiskaito kaip poezija, o joje aprašomas konkretus artimo žmogaus kūnas galėtų priklausyti bet kam – taip galėtų būti apibūdinamas bet kuris kitas vyras. Tai lyg dar vienas taškas, kuriame išryškėja nepasotinamas asmeniškumo universalumas. Ant kitos sienos – dvi suglamžyto laikraščio gniūžtės, ištrauktos iš menininkės mamos pakasynoms pasiruoštų juodų batelių su sagtimis. Niekad nepagalvotum, kad batų kamšalas gali atrodyti sakraliai. Laikraščio kamšalų, skirtų formai palaikyti, ištraukimas iš batelių  – galėtų būti tarsi simbolinis aktas, kuriuo menininkė „apauna“ savo jau seniai išėjusią motiną, apgobdama ją prisiminimu, ir išleidžia. Mirties leitmotyvas visai atsitiktinai įsigėręs ir į du sulankstomus stalus, pasiskolintus ir menininko Juliaus Balčikonio. Tokie stalai sovietmečiu stovėjo beveik kiekvienuose namuose, suskliausti kur nors į kampą laukdavo didelių giminės švenčių. Mūsų namuose stovėjęs toks stalas kvepėdavo rūkytomis dešromis ir man iki šiol asocijuodavosi tik su jomis. O Aurelijai tokie stalai priminė užverstas knygas. Mirusių tėvų kambaryje jie metaforiškai užsimena apie gyvenimo pabaigą arba memento mori. Grynas atsitiktinumas, kad pasiskolintieji stalai kadaise yra tarnavę kaip karstų pakyla Juliaus senelių šermenyse. Šis kambarys atmosferiškumu priminė buvimą bažnyčioje. Galbūt panašiai atrodytų stovėjimas priešais Matthias Grünewaldo tapytas nukryžiavimo scenas.

Mirties leitmotyvas persisunkęs ir trečiajame kambaryje, tiksliau jo tarpduryje įstrigusią lovą. Komplikuotos ir kai kurioms parodoms netinkamos galerijos erdvės šįkart pasitarnavo, kuriant įtaigų simbolių naratyvą. Lova – toks baldas, kuris ir išmestas prie konteinerio užkliudo žvilgsnį, o įsižiūrėjus į visus tuos įplyšimus ir išlindusias spyruokles, nejučiom imi svarstyti apie jos šeimininkus, kaip jie joje kažkada mylėdavosi, kaip ant jos šokinėdavo vaikai, kaip kraštą nuėdė buldogas. Tas pats, kai lovą pamatau galerijoje. Sudėtinga atsispirti jos intymumui, bet visada pagalvoju ir apie lovą, kaip ligonio guolį. Gal toje lovoje kažkas buvo nukaršintas ir galiausiai mirė didelėse kančiose? Parodos kontekste irgi regiu šią lovos dviprasmybę – joje ir pradžia, ir pabaiga. Nežinai, ar ji įnešama į kambarį, ar išnešama, nes ji lyg koks Gedimino Akstino „Vežimas“, kuriuo žmogus atvežamas į šį pasaulį, ir išvežamas. Greta lovos rodomas kelių minučių trukmės mėgėjiškas pažįstamos režisierės filmas, kuriame pasakojama istorija, apie tai, kaip miršta mažo berniuko motina, ir tėvas, ilgai nelaukęs parsiveda namo ilgaplaukę pamotę, pas kurią pirko gėlių mirusiosios kapui. Pamotę suvaidino jaunutė Aurelija, kuriai tas vaidmuo išpuolė visiškai atsitiktinai. Juodai baltas filmas ir atskirai įrašyti, gerai pažįstami „mikimauziški“ sovietinio kino aktorių balsai nukelia į tuos laikus, kuriuose, gyveno ir „rekonstruotoji“ siuvėja, ir Aurelijos tėvai bei ji pati. Ir ta pati lova, stalai, ir siuvimo mašinos rėkia apie tą juodai baltą praeitį, kurią vis tiek dar daug kas, labai daug kas atsimena. Filmas gana pretenzingas, bet puikiai atliko savo vaidmenį. Ne tik išblaškė įtampą, sukurtą labai asmeniškų daiktų ir prisiminimų, bet ir skaniu filmo pavidalu atvaizdavo eros ir thanatos šokį, tarsi pasufleravo apie visose žmogaus gyvenimo ciklo fazėse glūdintį trapumą ir iliuziškumą. Ant kapo žydi rožės. Vaikai kuria ir perkuria savo tėvus, o juos pačius perkurs jų vaikai. Aurelijos Maknytės sūnus, skaitydamas savo senelio pomirtinį kūną apibūdinančias eilutes pastebėjo, jo ir senelio ūgis sutampa. Toje pačioje lovoje mylimasi ir mirštama, ant to paties stalo pjaustomos dešros ir šarvojami brangių žmonių kūnai. Siuvimo mašinos burzgia siūdamos sukneles mylimai dukrai, kuri vis neranda laiko atvažiuoti, o paskui transformuojasi į rašomuosius stalus, ant kurių liejasi atsiminimų rašalas.

Nėra nieko autentiško, kad menininkas imasi svetimų daiktų, rastų daiktų ir klausosi jų istorijų, palikdamas erdvės žiūrovo gebėjimui atpažinti ir kurti tolesnes reikšmes. Yra daug menininkų, dirbančių su savo ar svetimais archyvais ar archyvų tema. Sunkiausias uždavinys einant šiuo keliu yra darniai sustyguoti ir susaistyti jau savaime labai intensyvias žinutes ir nenuklysti į sentimentalumo arba primityvumo kraštutinumus. Aurelijos Maknytės „Tėvų kambarys“ galėtų būti idealus tokios parodos pavyzdys. Bet sunku įsivaizduoti, ar galėtų pavyzdiniškume smelktis toks aitrus tikrumo skausmas?

Fotoreportažą iš Aurelijos Maknytės projekto galima peržiūrėti čia.

Straipsnio autorius:
Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė yra menotyrininkė, meno kritikė. Gyvena ir dirba Vilniuje. 

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *