Tikrovė yra melagių išradimas

Erwin Wurm „Würstelstand“ ir Žilvino Landzbergo „Sniego eksportas“ yra dvi atskiros parodos vienoje „Vartų“ galerijoje. Tačiau gana akivaizdu, jog po vienu stogu jos atsidūrė neatsitiktinai – abu menininkai skulptūrą traktuoja tik kaip pradinį atspirties tašką, talpinantį savyje apimtį, masę, paviršių ir tam tikrą formą. Iš pirmo žvilgsnio įprastais ir lengvai atpažįstamais objektais, menininkai sugeba nagrinėti ir iškelti kur kas gilesnius ir aktualesnius klausimus, nei apgaulingai gali atrodyti. Apie tai kalba jau ir patys parodų pavadinimai –  „Würstelstand“ atspindi grynai austrišką tradiciją, kur „dešrainių kioskai“ tapo ne tik neatskiriama didmiesčio gyvenimo dalimi, tačiau ir ne vieno šiuolaikinio meno ir literatūros objektu, tuo tarpu „Sniego eksportas“ apima tiek lietuvių, tiek Rytų Europos kontekstą apskritai, nagrinėjant nenutrūkstamą fizinių ir mentalinių produktų migravimą.

Nors Erwin Wurm pasaulyje labiausiai išgarsėjo „vienos minutės skulptūromis“ bei įvairiais objektais, vis dėlto, menininko kūrybos suvokimo gairės bene labiausiai atsiskleidžia jo video darbuose, ypač Vilniuje rodomame darbe „Tell“ (parodoje pavadinimas neišverstas).  Čia taip pat pasitelkdamas humorą ir nerūpestingą atmosferą, autorius nagrinėja ne tik skysto būvio, bet ir pačios sąlyginės realybės galimybes ir spąstus: netikėtai mašina riedančios porelės pokalbis nuo suvalgyto sumuštinio pasisuka tikrovės ribų tyrinėjimo link ir mergina ima samprotauti apie esamų daiktų tikrumą ir fikciją. Jos ištartos frazės – „realybė yra melagių išradimas. Tiesos realybė yra kolektyvinė kvailystė – nes tiesa neegzistuoja – mes ją sukuriame“ bei „Viskas, kas nutinka, nutinka tik dėl absoliučios būtinybės“ gali tapti raktu, mėginant suprasti likusius parodoje pateiktus Erwin Wurm kūrinius.

Kas sako, jog agurkai tėra valgoma daržovė? O gal, kaip minėtame filme sumuštinis gali būti visai ne sumuštinis, agurkas gali būti tiesiog įvairiausių formų plastikinis objektas, tačiau žmogus, remdamasis išankstinėmis nuostatomis, bet kurį tokį žalią objektą identifikuos kaip agurką. Ir visai nesvarbu, jog kiekvienas iš parodoje pateiktų ir ant atskirų postamentų pateiktų objektų skiriasi savo forma, spalva, dydžiu – žiūrovui tai yra agurkas – raugintas, konservuotas, žalias, pernokęs – bet agurkas, kurį visi lengvai atpažįsta. Tačiau šis lengvumas yra tik sąmoningai autoriaus pasirinktas tiesiausias kelias į žiūrovo sąmonę – priėmus objektą turėtų sekti tolimesnis jo įsisąmoninimas ir permąstymas. Tai įvyksta ne visuomet, tačiau jau vien susidūrus su „agurku“ šiuolaikinėje meno galerijoje turėtų kilti klausimas, kodėl jis čia atsirado. To paties tiesiogiai klausia ir nutukęs namas kitame E. Wurm video darbe „Ar aš esu namas?“: praradęs konkrečią formą ir patalpintas parodoje šis objektas natūraliai susidomėjo savo paties identifikavimu. „Ar aš esu namas? Namas turėtų būti išorėje, o aš esu viduje.“ Kaip ir agurkai šis „namas“ praradęs visas savo funkcijas – saugojimo, tvirtumo, globojimo – tampa ( Jurgio Mačiūno siaubui) jokios utilitarinės naudos neturinčiu meno kūriniu. Taigi, šis objektas, turintis daikto (namo) savybių, įgijęs ne tik architektūrines bei skulptūrines savybes, tačiau balansuoja tarp dirbtinio sukūrimo (technologijos) ir natūralaus atsiradimo (biologijos). Pradinė šio objekto forma – gretasienis, dengtas stogu,  išreiškia architektūrinį pradą, tačiau jo „nutukimas“ būdingas tik biologiniam organizmui. Riebalai, kaip tarpinė būsena tarp kieto ir skysto būvio, tampa priemone balansuoti tarp medijų – tiek skulptūros, tiek objekto, tiek video, tiek animacijos ir net architektūros meno. Jų savybė, stingstant įgauti asimetrines formas, tarsi suminkština griežtas pačios tikrovės ribas. Taigi, stori Erwin Wurm objektai toli gražu nėra tik perdėto vartojimo visuomenės kritika, tačiau apima platų meno ir architektūros kontekstą bei pamatinių savęs identifikavimo principų kvestionavimą.

Žilvino Landzbergo kūryboje identifikavimas yra vienas sudėtingiausių ir slidžiausių klausimų. Čia ne tik išorinė forma, bet ir medžiagos iš kurių ši forma buvo sukurta turi neša savus lygiaverčius pranešimus. „Sniego eksporte“ gulintys rąstai ir kelmai tarsi pirmapradės Pinochio (Lietuvoje pažįstamas Buratino vardu) formos, galimo produkto potencialas. Žydra jų spalva ir lengvas Poliuretano putų pagrindas pabrėžia jų pigumą ir nepatvarumą, tarsi šaipantis iš neva Rytams būdingo produktų trapumo: forma lyg ir ta pati, tačiau vidus tėra oru užpildyta ertmė. Tiesa, pasak autoriaus, ši Pinochio istorija turi dar ir skaudžių asmeninių išgyvenimų lygmenį, tačiau mums tenka apie tai tik spėlioti arba mėginti pritaikyti savo patirtis, susijusias su Buratino, kaip buvusios malkos, ir nelaimingo medinuko likimu. Taip, kaip Buratinas, nors ir be galo sielodamasis, niekada netaps tikru vaiku ir liks kampuotu mediniu personažu, taip, galbūt mes, rytų europiečiai, visuomet liksime grubiais rąstais akistatoje su Vakarų kultūra. Toks pat puikus sovietinio „folkloro“ palikimo pavyzdys – languotos grindys, kuriomis išklotos Ž. Landzbergo ekspozicijos grindys. Ironiškai, Olandijoje jau nuo XVI a. paplitusios juodai baltos šachmatinės grindys, lietuvių menininko atkuriamos kiek pakitusiu pavidalu – iš presuoto kartono ir kreivomis rudai baltomis (?) „plytelėmis“. Apimančios visą ekspozicinę erdvę, šios grindys nejučia sukuria kito laiko ir kitos erdvės nuojautą. Atsiduriama tarsi vidinio mentalinio lūžio situacijoje, kurioje mėginama suvokti savo paties priklausymą vienai ar kitai kultūrai ir neįvardijamą tų kultūrų įtaką kasdienybėje ir paties formavimesi. Ši situacija galėtų vykti pasakos „tikrovėje“, kur tiesiogiai jaučiamas laiko  reliatyvumas , o herojai gali transformuotis ir įgauti pačius įvairiausius pavidalus, neprarasdami tapatybės. Į pasakos situaciją nukelia (ar tiksliau ją inicijuoja) ir Landzbergo kūrinys „Vieną kartą“  – vaškiniai pieštukai, su dagčiu vietoj grafito. Žvakė tapusi neatskiriama įvairių ritualų dalimi, turi savyje laiko dimensiją (nuo uždegimo iki susinaikinimo) taip pat prarado pradinę  utilitarinę apšvietimo funkciją. Pieštuko formos žvakės tartum sukuria kūrybinio ritualo metaforą, kurio metu kūrėjas kuria (ir vėl J. Mačiūno siaubui) nefunkcionalius produktus. Taigi, Žilvinas Landzbergas tarsi sukuria naujojo homo (post) sovieticus-capitalisticus personažo pasaką, į kurią betarpiškai įtraukiami žiūrovai, pasiryžę arba neketinantys susitapatinti su šiuo nujaučiamu personažu.
Žilvinas Landzbergas bei Erwin Wurm surengė atskiras parodas, tačiau jų kuriami objektai, klaidinantys savo lengvai identifikuojama išore, gali tapti kuo tik panorėję, priklausant nuo kiekvieno žiūrovo sąmonės ir patirčių. Kaip sako Wurm filmuko „Tell“ herojė Steph, besileidžianti namo siena, – „Realybė yra tokia graži. Jeigu tik gali ją sau leisti“ – Reality is so beautiful. If you can afford it.

Žilvinas Landzbergas. Sniego eksportas. Instaliacijos vaizdas galerijoje „Vartai”, 2009

Erwin Wurm. Ar aš esu namas? 2005, video, 9 min.