Avangardiškumo konkursas arba šventasis naivume... Konkursas ir paroda „Naujojo avangardo“ objektas“ galerijoje „(AV17)“

Man visad įdomiai skambėjo sąvoka „klasikinis avangardas“. Diskursyviai. Mat avangardas yra tikras tik tol, kol nėra apibrėžtas kaip avangardas. Avangardą pavadinti klasikiniu – tai jau visai kaip leisgyviui avangardui pagaliu per galvą vožti, kad galutinai nusibaigtų.

Nūnai jau daug metų apie avangardą menuose nešnekama kaip apie dabartį, vis kaip apie kažką praeito, išaugto. Tai normalu. Šiandien tą žodį kartais girdžiu pavartojant su šiokia tokia ironija, esą jokio avangardo mūsų amžiuj negali būt, nes viskas jau yra kažkada sugalvota ir sukurta, o apie tuos, kurie jaučiasi einantys žingsniuku priekyje (avangardiški), tegalima pasakyti: „O šventasis naivume…“.

Lygiai tą patį norėjosi ištarti ir sužinojus apie galerijos (AV17) organizuotą konkursą „Naujojo avangardo“ objektas“. O šventasis naivume, kaip gali tarpusavyje derėti avangardas ir komisijos sprendimai, premijos ir visa ta konkursinė retorika?  Aš ne prieš konkursus, lai būna, nes visokio tipo renginiai turi prasmę. Tačiau konkursas avangardui privertė suklusti, nes tikrai įvykis neeilinio kentauriškumo.

Apžiūrėjau parodą, nustebau pamačiusi, kad yra įdomių darbų. Irgi gana kentauriškų, pretenzingų, keistų, sukurtų žinomų ir ne tokių žinomų menininkų. Erdvės, aišku, visai nedėkingos eksponavimui, nors, kai pati parodos atsiradimo priežastis ir esmė tokia keista, erdvių problemos prapuola antrame plane. Priekin šoka palyginimas su kunstkameromis, kas šios parodos atveju gana taiklu. Žemos, skliautinės plytinės lubos, siauri laipčiukai, nišos ir t.t. bei 24 (iš tiesų 23, nes vienas, buvęs pagamintas iš tapytojos prakaito, ištirpo) šen bei ten sudėlioti kūriniai. Visi jie – ištraukti iš menininkų kūrybos konteksto regisi kaip atvejai, kokius kartu su kolege Danute Gambickaite vadiname latentinės būsenos kūriniais. Dažniausiai tapimo tikru kūriniu (pripažintu,  savipakankamu) kaina yra latentinės būsenos praradimas. Latentiškumas – tai fazė, kai turinys, forma ar kažkas kita dar nelabai aišku, kai svyruojama tarp buvimo kūriniu ir buvimo klaida. (Su ta pačia kolege net turime užvedę sąrašą šioje fazėje užsilikusių artefaktų, kuriuos mėgstame) Dėl asmeninės obsesijos neišsivystymo fazei ši paroda atrodė mažesnis nonsensas, negu iš tiesų yra.

Tikriausiai bent dalis parodoje eksponuojamų darbų menininkų kūrybos procesuose gimė kaip šalutiniai produktai, „netyčiukai“, kurie neatspindi bendros visumos. Tik vieni vis vien bandė kaip nors stropiai atsiliepti į konkursinio avangardo šauksmą, bandydami prie jo pritempti tuos „netyčiukus“ (pvz., Jolantos Kyzikaitės „Menininkų peizažai“ iš skalbimo mašinų suveltų pūkų). Kiti stengėsi pritempti jau senokai sukurtus ir nesyk rodytus darbus (pvz., Astos Šimkevičienės „Papuošalų instrukcijos“).  Treti apie atsitiktinę kilmę prisipažindavo. Vienas tokių sąžiningumo atvejų – Mindaugo Šnipo „Niekis“, kurį sudaro daug metų menininko dirbtuvėje gulėjusi plyta ir ant jos padėta ankstesnio darbo nuolauža. „Niekio“ latentiškumui pateisinti nieko nereikia, ir taip jau tobulai išsitenka mūsų sąraše, o čia dar frazė iš filosofiškiausia vadinamos Biblijos dalies – Ekleziasto knygos : „Berankis bandė primušti vėją“!

Ir visgi, kas avangardiško gali būti latentiškuose kūriniuose? Pats avangardas yra latentiškas, tačiau tik ne tuo atveju, kai jis užsakomas, iškeliant jį kaip jungiantį konceptą. Ir ne tuo atveju, kai kalbame apie atvejus pavienių menininkų kūryboje, o ne neformalias menininkų grupuotes, kuriose paprastai avangardas linkęs atsirasti (na, bent jau tas, kurį dabar vadiname klasikiniu). Tikriausiai konkurso organizatoriams būtų buvę neprošal pasiaiškinti patiems avangardo prigimtį, o ne ieškoti jo apraiškų kūriniuose, kurie nėra joks avangardas, o tiesiog arba latentinėj fazėj užstrigę keistumynai  arba savipakankami, konceptualūs sprendimai. Abu galėtų krypt link avangardo, jei tai turėtų reiškinio, o ne atvejo jėgos, Beje, pinigines vietas užėmusių Timo Kliukoit „Some new toys“ ir Lauros Guokės „Nestabilūs kūnai“ ir paskatinamuosius prizus pelniusių Algio Beržiūno „Įsivaizduok ką matai“ pastariesiems (konceptualiems sprendimams) ir priklauso. Tačiau, kodėl staiga konceptualūs darbai pelno premijas už avangardiškumą, sunku pasakyti. Kažkada, savo egzistavimo pradžioj, konceptualizmas ir visokie post pabuvo avangardu, bet šiandien, o ypač konkurso sąlygomis ir parodos kontekste – tai jau tikrų tikriausios, sumuziejinto, institucionalizuoto pseudoavangardo šermenys. Bet pas įdomiausias dalykas man visgi tokio konkurso motyvas, kuris tikriausiai yra tiesiog nuoširdus arba iš… šventojo naivumo. Gal net truputį „valdiškas“, nes dabar visi kažkodėl pradėjo rengti konkursus menui. Matyt, tam (o tiksliau piniginiams prizams) yra poreikis, juk šis sulaukė net 62-ų dalyvių paraiškų, iš kurių daugumos pavardžių sprendžiant tikrai būtų sunku patikėti, jog jie tiki darantys „naująjį avangardą“.  Laimei, kad „Naujasis avangardas“ parašytas kabutėse, kas teikia vilties, kad konkurso retorikoje esama ir (savi)ironijos.

Fotopasakojimas iš parodos „Naujojo avangardo“ objektas“ galerijos (AV17) erdvėse:

Nuotraukos: Evgenia Levin.