Sociologinis urbanizmas? Pokalbis su Akvile Anglickaite

2011 m. gegužės 9 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

[22:29:48] Egle: Papasakok, kur dabar esi ir ką veiki?
[22:32:46] akvile: Esu Copenhagen Air rezidencijoje ir darau darbą projektui/parodai „Local-global plan“, kuri įvyks gegužės pabaigoje.
[22:34:32] Egle: Ar gali išduoti, apie ką maždaug projektas? Ir darbas?
[22:39:09] akvile: Tai viešosios erdvės (public space) projektas skirtas vienai Kopenhagos gatvei (Alekistevej), kuri yra pakankamai nutolusi nuo centro ir joje nieko nevyksta, išskyrus gana intensyvų automobilių eismą. Šio projekto iniciatoriai, du menininkai gyvenę/gyvenantys šioje gatvėje, sumanė apmąstyti vietą, kurioje gyvena. Sukvietė nemažai menininkų iš įvairių šalių, taip pat ir vietinių, kad jie kažką sukurtų specialiai šiai vietai
[22:47:30] akvile: Mano darbas bus vieno kadro video, kurio vaizdas – sustabdyta einančio žmogaus figūra, kuri nei juda, nei stovi vietoje (toks jau „senovinės“ VHS kasetės efektas) ir vibruojantis elektroninis garsas.
[22:54:53] akvile: Tokia refleksija apie tos gatvės būseną, kur visi lyg ir eina, bet ir būna vienoje vietoje. Garso takas – vibracija, kuri pagal apibrėžimą yra judėjimas ties pusiausvyros ašimi ir yra dažniausiai nepageidaujamas efektas, eikvojantis energiją ir sukuriantis nepageidaujamą garsą – triukšmą.
[22:57:09] Egle: O ta gatvė – toks modernistinis greitkelis? Na toks, kur projektuojant apie pėsčiąjį nelabai galvota?
[23:08:20] akvile: Na nevisai. Tai Kopenhagos rajono Venlose viena iš pagrindinių gatvių, kuri kažkada buvo visai socialiai gyvenama (kultūros namai, parduotuvės, lankomos kavinės, parkelis), bet pastačius netoli metro stotelę ir sujungus šią gatvę su miesto aplinkkeliais, ji tapo pravažiuojama gatvė, kurioje, kad ir gyvena žmonės, jų nelabai matyti. Visi ten gyvenantys po darbo, mokslų ar dar iš kur nors grįžtantys skuba pas save į namus, užsidaro ten ir daugiau nesirodo.
[23:11:36] Egle: Aha… Jane Jacobs pagrūmotų ir danams pirštu. Žinai ją ir jos „Death and Life of Great American Cities“?
[23:12:57] akvile: Nelabai… O kas ten trumpai?…
[23:18:35] Egle: Turėtu gal visai įdomu būt. Ji buvo paprasta moteriškaitė, žurnalistė berods. Gyveno Niujorke ir 6 deš. pradžioj nutarė Niujorko valdžia išgriauti žemutiniame Manhattane visas „lūšnas“, ir pastatyti ten viaduką ir daugiaaukščių, sanitarišką erdvę padaryti. Ji iš pradžių aktyviai kovojo prieš tai, buvo net suimta, o 1961 m. išleido šitą knygą, kur labai paprastai išaiškino, kad tik ta gatvė, kurioje yra daug žmonių, yra saugi, o tam, kad joje būtų daug žmonių, turi būti dėl ko išeiti į ta gatvę: parduotuvėlės, kavinukės, pažįstami kaimynai. Akivaizdu, bet ji labai gerai išaiškino, kodėl tas modernistinis planavimas gyvenimo kokybę atima, o ne jos prideda.
[23:21:13] akvile: Aišku, na taip panašu, kad čia šita situacija. Nors danai šiaip labai jautrūs tokiems dalykam.
[23:23:45] Egle: Taip, „danas“ visad kelia tokio itin teisingai gyvenančio žmogaus įspūdį. Turėjai kažkokių stereotipų prieš kelionę, kurie jau sugriuvo? Ar ne pirmą kartą ten būni ir nekultivuoji stereotipų?
[23:25:20] akvile: Ne pirmą kartą Kopenhagoj. Bet ir nekultivuoju stereotipų. Juk viskas priklauso tik nuo žmonių kuriuos asmeniškai sutinki ir kurie gali būt labai skirtingi.
[23:26:44] Egle: Kategorizuojant, atrodai vienišė lietuviškame Chebriarchate. Tiek darbais, tiek parodom. Interviu su Monika Krikštopaityte žurnalui „Fotografija“ minėjai, kad neskubi daryti grynai menininkės karjeros, nes tam reiktų daryti kompromisus, o meninė kūryba Tau yra ta teritorija, kur turi būti visiška laisvė. Taip pat minėjai, kad visada turėjai norą padaryti parodą kaip visumą (ką įgyvendinai „Ji arba yra“, ar ne?). Man kilo įspūdis, kad meninis bendradarbiavimas, dalyvavimas projektuose Tavęs nežavi, Tau įdomiau būti autore nuo pradžios iki pabaigos. Klystu? Ką tau duoda darbas rezidencijose?
[23:35:22] akvile: Na, bendradarbiauti man labai patinka, tik gal kitose, ne asmeninės kūrybos srityse. Nemažai esu dirbus tiek su klasikinės, tiek su šiuolaikinės ir net su pop muzikos kūrėjais/atlikėjais. Bet tu turbūt teisi, man svarbu išlikti autore nuo pradžios iki pabaigos. Nebent bendradarbiavimu laikytume kitų menininkų, teoretikų įtakas.
[23:45:33] Egle: Tai rezidencijas naudoji kaip būdą išeiti iš kasdienės rutinos, kad labiau išsiaiškintum, kas tau tuo metu įdomu? Ar yra konkreti priežastis, kodėl dabar esi būtent Kopenhagoj? Manau, dalis menininkų rezidencijas supranta kaip pažinčių mezgimo ir suneštinio meninio tūso vietą, kas, aišku, nėra blogai. Ko Tu ten važiavai?
[2011.04.19 23:52:30] akvile: Ši rezidencija yra skirta „Local-global plan“ projekto įgyvendinimui. Bet taip pat labai gera vieta megzti pažintis ir pažinti vietinę meno sceną. Jei liks laiko po visų smulkių detalių derinimo, Kopenhaga bus ir tas taškas kuriame galėsiu šiek tiek atsiplėšti kasdieninių darbų ir pagalvot apie naujus savo projektus…
[2011.04.19 23:55:33] Egle: O jau jauti, į kuria pusę krypsta interesai?
[2011.04.19 23:57:30] akvile: Nesenai sukurto artcasto tema ir kitos, kurias užsirašiau, tik neturėjau laiko apmąstyt.
[2011.04.19 23:59:36] Egle: Aišku. Dar turiu keletą klausimų apie stiliaus problemą tavo kūryboje. Tau taip nesinori vieningos stilistikos savo pačios kūryboje, kad kiekvienas atskiras kūrinys, ciklas, struktūra paklūsta vis kitokiai stilistikai, ir taip atrodo, kad stilingumas, atitikimas tam tikram įvaizdžiui tampa viena iš tavo temų. Turiu omeny, žinoma, „Namus“, „Seriją“, „Ji arba yra“. Teisingai galvoju?
[00:08:24] akvile: Hmm… Nežinau, turbūt ir taip galima pasakyti. Idėja padiktuoja tam tikrą atlikimo būdą, stilių. Apie abstrakciją kalba „Serija“, apie namų jaukumo ir niveliuotos namų architektūros priešpriešą „Namai“… Gal…
[00:13:12] Egle: O ką galvoji apie „Ji arba yra“ stilistikos vientisumą? Turiu omeny, ar turėjai galvoje bendrą šios parodos įvaizdį ir kaip jį apibūdintum?
[00:20:44] akvile: Šią parodą norėjau padaryti vientisą, niekaip nedalomą, nors ji susidarė ir iš labai skirtingų ir chaotiškų fotografijų sudėliotų tam tikra tvarka, kad pasakytų tai, ką norėjau pasakyti. Atskirai apie parodos įvaizdį negalvojau. Idėja atsinešė ir savo įvaizdį (gal labiau sakyčiau vaizdą).
[00:22:35 | Edited 00:23:03] Egle: O ar „Ji arba yra“ yra apie suvaldytą, žmogaus pagal save koreguojamą gamtą?
[00:26:14] akvile: Apie nesuvaldomą gamtą moters atžvilgiu.
[00:27:46] Egle: Parodos „Pierre Leguillon pristato Diane’os Arbus: retrospektyva spaudoje, 1960-1971“, kuri dabar vyksta ŠMC, kuratorius  Pierre Leguillon ekskursijoje prieš porą dienų pastebėjo, kad tam tikros Arbus nuotraukos, darytos žurnalo užsakymu, žurnale pateikiamos su metrikomis, turiu omeny, kas nufotografuotas, kada ir kodėl, sukelia visai kitą jausmą, nei tos pačios nuotraukos, jau po to tapusios ikoninėmis meninėmis fotografijomis, nusikračiusios dokumentalumo. Pagalvojau, kad šitas socialinės fotografijos „meniškumo“ aspektas labai išryškėjo Laimos Kreivytės blitzparodoje „Už žmogaus teises – be cenzūros“, kur šalia buvo išeksponuoti Tavo ciklas „XXXX“ ir Ugniaus Gelgudos „Gyvenimas kartu“. Atrodė, kad Gelgudai ne toks svarbus jo ir mūsų asmeninis santykis su portretuotomis poromis, kiek vaizdo ženkliškumas, o Tau įdomiau portretuotųjų istorijos, o tik po to – jų įvaizdinimas. Lyginant su Arbus, kiek režisavai tas fotografijas, kad išgautum tai, ko norėjai? Ar sąmoningai „nemeninai“, nemetaforinai, neabstrahavai? Ar tai buvo „dokumentinė stilistika“?
[00:31:22] akvile: Tai buvo sąmoningas „nemenininmas“. Tas „menas“ būtų buvęs kaip triukšmas, užkimšęs suvokimo, supratimo kanalus.
[00:34:20] akvile: Galima sakyti „dokumentinė“ stilistika, nors ji aprėpia labai daug vaizdavimo galimybių.
[00:34:48] Egle: O kiek režisavai jų pozas? Ir aplinkas?
[00:37:33] akvile: Nė kiek. Tiesiog gerą pusdienį, dieną praleisdavau su jais, ten kur jie gyvena, eina pasivaikščioti. Kalbėdavom, šalia to fotografuodavau.
[00:38:55] Egle: Ar dar kada nors kilo noras užsiimti tokia dokumentika?
[00:39:23] akvile: Nelabai.
[00:42:33] akvile: Dokumentika reikalauja labai daug žmogiškų resursų, jei galima taip pasakyti. Pavyzdžiui kai dariau diplominį bakalauro darbą filmą „Graži moteris“, visas filmavimas ir bendravimas su pagrindine heroje taip išsunkė, kad po filmo premjeros aš jos daugiau nebenorėjau sutikti. Tik paklausiu aplinkinių kaip jai sekasi ir to man užtenka.
[00:44:06] akvile: Negaliu pasakyti, kad ir tie vaikai išsekino, bet tema buvo pakankamai sudėtinga, ir kad grįžčiau prie kažko panašaus, reiktų vėl labai susikaupti.
[00:48:37] Egle: Tad kaip įvardintum tai, kuo domies dabar? Ar tai galėtų būti tam tikras sociologinis urbanizmas (turiu omeny artcastą ir ką darai rezidencijos projektui)? Žiūri į žmogų ne asmeniškai, o kaip į sociologinį vienetą?
[00:52:01] akvile: Geras terminas sociologinis urbanizmas. Taip, dabar ne taip asmeniškai lendu į žmogaus gyvenimus. Padidinau atstumą.
[00:56:29] Egle: Bent kažką pataikiau! Ačiū labai Tau už pokalbį ir sėkmės!

Iliustracijoje viršuje – menininkės studija Copenhagen Air rezidencijoje, Kopenhagoje.

Alekistevej gatvė, Kopenhaga.
Alekistevej gatvės fragmentas, Kopenhaga.
Bendra erdvė Copenhagen Air rezidencijoje.

 

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *