Narkotikai. Paroda “Kintančios tapatybės” Šiuolaikinio meno centre

2009 m. gegužės 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Eglė Mikalajūnė

Viskas prasidėjo taip: prieš mėnesį patekau į ŠMC parodos „Kintančios tapatybės“ atidarymą. („Kintančios taptybės“ – šveicarų kuratorės Mirjam Varadinis kuruota tarptautinė paroda, pirmą  kartą rodyta Ciuricho Kunsthause, šiuo metu rodoma ŠMC). Dar prieš atidarymą, tingėdama kalbėti su alaus ir bendravimo malonumų išsiilgusios publikos atstovais, nuėjau į rūsį ir jame aptikau lenkų menininkų Paweło Althamerio ir Arturo Żmijewskio video ciklą „Vadinamosios bangos ir kiti sąmonės reiškiniai “; pataikiau į dalį pavadinimu „Tiesos serumas”. Filme buvo rodomas ligoninės aplinkoje gulintis tiesos serumo paveiktas Pawełas, pasakojantis teoriškai – tiesą, praktiškai – įvairius dalykus: nuo CV pobūdžio informacijos iki kasdieniuose pokalbiuose retai į paviršių išeinančių „mistiškų“ istorijų. (Keletas filme išaiškėjusių faktų: Pawełas Althameris yra kelių vaikų tėvas, gyvena Varšuvoje, taip pat jis yra ateivis, Meksikos dykumose šnekėjo su Dievu, o meną kuria tam, kad pradžiugintų žmones.) Po „Tiesos serumo“ sekė filmas, pavadinimu „LSD“, kuris buvo skirtas LSD poveikiui.
Vėliau peržiūrėjau likusią parodos dalį, bet pirmojo kūrinio įspūdžio (paviršutinišku parodos atidarymuose naudojamu žvilgsniu) neperspjovė nė vienas kitas kūrinys, todėl likusį parodos atidarymo laiką paskyriau tam pačiam video ciklui. Sugrįžus į rūsį rodė filmą „Weronika“, kuriame Pawełas Althameris vaikščiojo po parką su savo septynerių metų dukra ir bandė pažvelgti į pasaulį vaiko akimis.

„Vadinamųjų bangų ir kitų sąmonės reiškinių“ autoriai – Paweł Althamer ir Artur Żmijewski – yra vieni vieni žymiausių šiuolaikinių Lenkijos menininkų: rengia parodas svarbiausiose galerijose ir muziejuose, jų kūryba pristatoma stambiausių leidyklų leidiniuose, kūriniai – brangūs. Menininkai priklauso tai pačiai kartai, bendrauja nuo studijų laikų, tačiau tik 2003-2004 m. sukūrė pirmą kolaboracinį projektą, būtent parodoje „Kintančios taptybės“ rodomą ciklą „Taip vadinamosios bangos ir kiti sąmonės reiškiniai“ (2003-2004). Ciklą sudaro aštuonios dalys: „Hašišas“, „LSD“, „Stebulkingi grybai“, „Peyote“, „Tiesos serumas“, „Hipnozė I“, „Hipnozė II“ ir „Weronika“.
Kaip individualių menininkų, Paweło Althamerio ir Arturo Żmijewskio kūryba nėra labai panaši. Arturo Żmijewskio kūriniai lengviausiai identifikuojami per nuolatos pasikartojantį fiziškai ir psichiškai neįgalių žmonių motyvą: neįgaliuosius Żmijewskis reprezentuoja vyraujančias normas laužančiais būdais: berankius ir bekojus žmones rodo su humoru demonstruojančius savo nuogą kūną, kurčiuosius – susirinkusius dainuoti chore, Parkinsono liga sergančius senukus – drebančiais kūnais rodančius vienas kitam meilę, ir t. t. Kartais šaiposi iš egzistuojančių galios sistemų kitokiais būdais, pavyzdžiui: sustato kareivius vykdyti įprastas komandas nuogus, išlikusią holokausto auką įkalba išsitatuiruoti ant rankos konclagerio numerį arba bando iš naujo pakartoti 1971 m. realybės šou pobūdžio eksperimentą, kurio metu vieni žmonės tapo kalėjimo prižiūrėtojais, kiti – kaliniais. Arturas Żmijewskis preparuoja ligotą visuomenės kūną, eksponuoja nemalonius esančios sistemos darinius, ir, panaudojęs kreivoką didinamąjį stiklą, priverčia su žavesiu šlykštėtis žmonių sukurtų taisyklių nežmogiškumu.

Apie Pawełą Althamerį: Pawełas Althameris nėra nuo socialinio konteksto atsiribojęs menininkas. Tačiau, kitaip nei Arturo Żmijewskio, jo strategija nėra savipakankama sistemos kritika ir dekonstrukcija, jis vadovaujasi principu į egzistuojančius visuomenės mechanizmus įterpti savas konstrukcijas. Pavyzdžiui, Liublianoje sukurtame projekte dešimt žmonių kiekvieną dieną gatvėje kartojo tuos pačius veiksmus: kažkas skaitė laikraštį, kažkas bučiavosi, kažkas prašė išmaldos; tie patys veiksmai toje pačioje vietoje kartojosi kiekvieną dieną. Kitas pavyzdys – Zachęta galerijoje vykdyto projekto metu Althameris leido salės budėtojai naudotis tais malonumais, kurių paprastai trūkdavo darbo vietoje. Foksal galerijai skirtam projekte nemažas šalia galerijos esantis parko plotas pusmečiui buvo apdengtas tentu, taip sutrikdant natūralią parko ekosistemą bei žmonių įpročius.
Pawełas Althameris yra dalyvaujantis ir save rodantis menininkas, ne vieną kūrinį įgyvendinęs savu kūnu (po Kasselio gatves vaikščiojo apsirengęs astronautu, į savo parodos atidarymą Sony centre atėjo apsirengęs verslininku, iš tikrų žarnų sukūrė savo ir savo šeimos skulptūrinius portretus ir t .t.). Tuo tarpu Arturas Żmijewskis, atvirkščiai, yra stebėtojas, kuris, net ir transformuodamas įsitvirtinusias žvilgsnio perspektyvas ir įjungdamas tam tikrą žmogišką santykį ten, kur jo paprastai nebūna, išlaiko tam tikrą etnografo-antropologo žvilgsnio perspektyvą.
Reziumuojant ir papildant: Arturas Żmijewskis yra racionalus, naivumo atsikratęs, jansišku draivu ir santiago sierrišku cinizmu kūrybą paskaninantis analitikas. Pawełas Althameris, dažnai vadinamas šamanu ir lyginamas su Josephu Beuysu, – intuityvus, iracionalus, kartais  naiviu nuoširdumu „kaltinamas“ menininkas (pokalbis su Sven Spieker). „Vadinamosiose bangose ir kituose sąmonės reiškiniuose“ abu menininkai užima sau įprastas pozicijas: apsinešęs ar užhipnotizuotas Pawełas Althameris per savo asmenį demonstruoja alternatyvius komunikavimo su aplinka būdus, tuo tarpu Arturas Żmijewskis prisiima sau būdingą operatoriaus  vaidmenį. Vienintelį kartą įeidamas į kadrą filme „Tiesos serumas“ Żmijewskis užima tardytojo rolę ir vis tiek lieka stebėtoju.

Tai kuo tas filmas ypatingas? Tam tikra prasme Althameris ir Żmijewskis nesiūlo nieko naujo: mene su narkotikais eksperimentuojama jau nuo XX a. pradžios (nekalbant apie tūkstantmetes tradicijas, kuriose susiliejo svaigalai, menas ir religinė ekstazė) – pradedant kultiniu Althamerio ir Żmijewskio tautiečiu tarpukariu gyvenusiu Stanisławu Ignacu Witkiewicziumi, eksperimentavusiu narkotikų poveikiu autoportretų tapymui (tarp jų – taip pat A&Ż naudotu peyote), tęsiant  6-7-to dešimtmečių „psichodelikais“ (dieviškam meskalino poveikiui skirta Aldous Huxley knyga „The Doors of Perception“ skirta, David Bowie LSD dedikuotas albumas„Space Oddity“), XX a. pabaigos  menininkais (projektas „Narcoturism“, kurio metu Francis Alÿs savaitę vaikščiojo po Kopenhagą kasdien paveiktas vis kito narkotiko) ir baigiant kiekvieno paauglio į youtube dedamomis asmeninėmis narkotinėmis patirtimis.

Interviu su Geraldu Mattu Arturas Żmijewskis kalba apie tai, kad „Vadinamosiose bangose ir kituose sąmonės reiškiniuose“ menininkai, pasinaudodami savo statusu, laisvai demonstruoja oficialiai nelegalius veiksmus, t. y. vartoja narkotikus. Kitaip tariant, daro tą patį, ką darė broliai Vaitiekūnai, ŠMC varydami naminę, ir Evaldas Jansas, toje pačioje institucijoje auginęs kanapes.
Bet man labiau į akis krenta kitas su legalumu-nelegalumu susijęs aspektas.

Visuomenėje egzistuoja keli legalumo-nelegalumo laipsniai. Vienas yra oficialusis, apibrėžtas įstatymų. Kitas – apibrėžtas neformalių visuomenėje egzistuojančių taisyklių. Jei pirmuoju atveju narkotikai yra nelegalus dalykas, antruoju – bent kai kuriose visuomenės grupėse – jie gali būti visiškai legaliu, pateisinamu ir netgi adoruojamu dalyku. Čia legalumo-nelegalumo problema atsiranda visai kitame lygmenyje.
Viena vertus, įvairaus tipo narkotikų ir kitų psichiką veikiančių priemonių padariniais dažnai žavimasi, kita vertus, tik narkotikų pavadinimas leidžia žavėtis tais padariniais. Trumpai tariant: jei pamatau haliucinaciją paveiktas grybų, galiu šį įvykį išdidžiai papasakoti savo klasės draugams ir tikėtis pozityvios reakcijos, tačiau jei pasakyčiau, kad tą patį patyriau prieš tai nepavartojęs nieko, būčiau pasmerktas kaip nenormalus arba nelegalus, esantis už visuomenės ribų.
Paradoksaliai Paweło Althamerio ir Arturo Żmijewskio filmų cikle šis aspektas iškyla itin aštriai būtent todėl, kad jų filmuose narkotikų poveikis neatrodo labai ekstremalus, bet tik švelniai išeinantis iš kasdienybėje įteisinto normalumo ribų. Turint omeny, kad narkotikų ir kito apsisvaiginimo metu į paviršių iškyla tai, kas glūdi mūsų pasąmonėje, arba, kitaip tariant, tai, kas yra užslopinta gyvenant tam tikroje visuomenėje, galima net nusistebėti, kad Pawelo Althamerio elgesys neatrodo laukinis ar pavojingas, greičiau pernelyg normalus ir suprantamas. Nelegalaus elgesio sveikumą dar labiau išryškina paralelės su filmais „Weronika“ ir „Tiesos serumas“: pasivaikščiojimas su vaiku kartais nedaug skiriasi nuo grybais paveikto žmogaus užsiėmimų; o medicininio tiesos serumo atpalaiduotos smegenys kaip „tiesą“ atkuria peyote  sukeltus vaizdinius.
Ir vis dėlto, be narkotikų pavadinimo (netgi ir su menininko statusu) toks elgesys negalėtų būti įteisintas, legalus.
Keletas kritikų „Vadinamąsias bangas ir kitus sąmonės reiškinius“ yra lyginę su 1974 m. Marinos Abramowicz performansu „Rythm 2“, kurio metu menininkė, išgėrusi keleto tipų psichiniams ligoniams skirtų vaistų, savo kūnu demonstravo paralyžiuojantį/konvulsijas sukeliantį jų poveikį. Tam tikra prasme tai buvo atvirkštinis procesas – jei Althamerio ir Żmijewskio filmuose rodomi pusiau įteisinti alternatyvūs pasaulio suvokimai, Marinos Abramowicz kūrinyje – atvirkščiai, atgrasiai reprezentuotas prievartinis bandymas sugrąžinti į legalią realybę.
A&Ż kūrinyje grubiai smogiančios kritikos nėra. Kaip paprastai, Althameris veikia perfomatyviai: legalizuodamasis per narkotikų pavadinimus, hipnozės terminą ir menininko statusą, jis įkalbinėja žiūrovą neatmesti nelegalaus mąstymo būdo. Tačiau, prieš kiekvieną filmą parodant narkotiko pavadinimą, sugrįžta Żmijewskis, negailestingai liudydamas ambivalentišką alternatyvių mąstymo būdų padėtį šiuolaikinėje liberaliojoje visuomenėje.

Althamer. LSD. 2003
Paweł Althamer. LSD. 2003, video

Straipsnio autorius:
Eglė Mikalajūnė yra meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Komentarai

  1. Lina Mi

    Egle, labai patiko man tavoji recenzija, o gal prie to prisidėjo ir tai, kad šitie darbai mane parodoje irgi tiesiog prikaustė ir nurungė likusią parodą. Šiaip parodoje pernelyg mosuojamasi vėliavų kotais, per daug kalbama apie bankus – ištisai bandoma dekonstruoti jau ir taip išmėsinėtus stereotipus.
    Ir labai gera ta marginali vieta prie WC.

  2. EM

    beje, neseniai suzijonau tokia legenda apie Witkiewicziu: budamas tusovkese jis visu akivaizdoje gerdavo “narkotikus” ir po to psichuodavo, bet legenda sako, kad realiai tos tabletes budavo tik gliukoze. vienzo visiskai i straipsnio tema

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *