Atlantidos vaikai ir futurizmų ilgesys. Jūratės Kluonės paroda „Vienos šeimos istorija“ galerijoje „101“

2012 m. lapkričio 3 d., Šeštadienis
Straipsnio autorius: Justina Zubaitė


Markus Miessen: Ką manai esant reikšminga šiuo metu? Kas galėtų tapti reikšminga ateityje?

Hans Ulrich Obrist: Atmintis. Atmintis yra labai reikšminga dabar.

Atminties tema yra  tarsi it mergina šiuolaikinio meno kontekste: aktuali ir geidžiama, patraukli ir rizikinga. Jos reikšmingumą liudija ne tik Hanso Ulricho Obristo, vėl gi, sutikime, it  kuratoriaus, cituota pastaba epigrafe, bet ir kritiko bei rašytojo Dieterio Roelstraete‘s indikuotas istoriografinis posūkis, pasireiškiantis menininkų manija, susijusia su archyvais, užmarštimi, memuarais ir memorialais, nostalgija, praeities kūrinių re-atlikimais, prisiminimais, reminiscencijomis, retrospekcija – trumpai tariant – su praeitimi. Derėtų pridurti, jog istoriografinio posūkio akivaizdoje vykstanti mažųjų pasakojimų vs. didžiojo pasakojimo kova, neabejotinai laimima pirmųjų. Pergalės dėka menininkai vis dažniau atsigręžia į mažuosius pasakojimus, vieną žmogų bei jo tragediją arba, kaip daro tai Jūratė Kluonė (Vienos šeimos istorija“, VDU menų galerija „101“), į savo (šeimos) istoriją.

Jeigu įsivaizduotume aukščiau įvardytas subjektyvios atminties artikuliacijas kaip jau minėtą it (girl), deja, dažniausiai tai būtų itin tragiško likimo mergina. Juk atsigręžimas į praeitį ar/ir atmintis, analizuojama šiuolaikinio meno kontekste, niekam ne paslaptis, dažniausiai susijusi su trauminėmis patirtimis. Neatsitiktinai žvelgiant į anapus parodos, interneto platybėse atrastą Kluonės video darbą „Ji buvo 21-erių“ (She was 21, 2011) ir regint dvidešimtmetes Ievą, Eglę, Justę, Ainę bei Moniką, besimatuojančias tragiško likimo istoriją – skaitančias Kluonės mamos prisiminimus iš lagerio, norom nenorom kyla klausimas apie postatminties (antrosios kartos po trauminės patirties narių atminties) realias ir fikcines potencijas. Kiek, inscenizuodamos svetimas patirtis, merginos priartėja prie praeities ir kiek nuo tų autentiškų patyrimų atitolsta ar/ ir juos fikcionalizuoja? Būtent šis klausimas, apie jaunųjų ir nepatyrusiųjų gebėjimą at(si)minti, apie postatminties variacijas, drauge su Ievos, Eglės, Justės, Ainės bei Monikos vienos šeimos istorijos perskaitymais ir kt. antrinės atminties (ne)gebėjimais teprovokuoja šį tekstą plėstis toliau. Tuo tarpu tai, kas yra vienos šeimos istorijos, tai kas yra išviešinama, bet vis dar jautru ir intymu, telieka, bent trumpam, anapus.

Aš noriu papasakoti jums truputį daugiau apie KGB – prasideda jaunųjų pasakojimas Kluonės darbe „Ji buvo 21-erių“ ir yra tęsiamas apie tragišką buitį ir būtį lageryje, lydimą smurto ir grėsusių, bet, laimei, išvengtų žaginimų. Šis potyrio simuliavimas ar memuarų inscenizavimas, kaip jau buvo užsiminta, yra komplikuotas dėl galimybės įgauti fikcionalizuotus ar kiek siurrealius pavidalus, regint šiandieninį jaunimą kalbant ir, regis, praėjusio laiko beieškant.

Prustiškasis atsisukimas, viso diskurso atgręžtis į praeitį, kaip, vėl gi, pažymi Roelstraete (pats būdamas istorijos maniakas, veikiau pasitikintis praeitimi nei dabartimi), yra visaapimanti šiandieninės visuomenės būsena, neabejotinai trukdanti jai plėtoti savus futurizmus. Ten, kur galėtų rastis minėtasis –izmas, vis dar svarbus Boltanskis, savo Holokaustą permąstančius darbus komentuojantis taip: mano darbai yra ne apie xxxxxxx, jie yra po xxxxxxx ir tuo pat metu priverčiantis prisiminti žymųjį Adorno postulatą, jog rašyti poeziją po Aušvico yra tiesiog barbariška. Tiek Boltanskis, tiek Adorno čia pabrėžia po po (po trauminės patirties) atsiradusią bejėgystę ar/ ir neįmanomybę kalbėti kitaip.

Po po, greta bejėgystės ar/ ir neįmanomybės kalbėti kitaip, galėtų reikšti ir postatminties neišvengiamybę bei jau minėtų jaunųjų – kaip Atlantidos vaikų (Children of Atlantis) – praradusių ir paklydusių, bet neišvengiamai (?) menančių, būseną.  „Žinau, visų mūsų istorijos bus tokios pačios. Mes visi taip pat pasimetę“ – teigia vienas iš jaunuolių jau minėtoje Atlantidos vaikų knygoje, prakalbinusioje post-socialistinės Jugoslavijos bei Bosnijos-Serbijos pokario jaunimą, apie jų būsenas bei atmintis. Tuo tarpu Kluonė jaunųjų nekalbina, čia jai, akivaizdu, svarbesnė vienos (savos) šeimos istorija, kita vertus, drauge galimai (nors ir labai sąlyginai) panaši į kitų šeimų, patyrusių sovietų represijas ir pasirinkusių rezistenciją, patirtis. Ir vis dėlto, nepaisant pirminio menininkės siekio kalbėti apie savo šeimos patirtis, tuo pat metu video kūrinyje kuriamas ir antrinis, savotiškas metatekstas, apie jaunuosius ir jųjų postatmintį, apie gebėjimą (tik) skaityti istoriją bei apie menamo lyno kuriamus pavojus nuslysti ir viską užmiršti. Ar tokie ir yra  Atlantidos vaikai?

Apie lyno pavojus jauniesiems galbūt ir nebūtų prabilta jei nebūtų prisiminta David Maljkoviciaus video fikcija „Scena naujam paveldui (1)“, kurioje pasakojama apie visuotinę istorinės atminties amneziją, anonsuojamą taip: 2045-aisias grupės jaunuolių aplankomas sovietmečiu statytas monumentas antrojo pasaulinio karo aukoms (1970-1981, skulptorius Vojinas Bakičius), kurio funkcija, kaip žinia,  seniausiai pamiršta, o jis tebestovi. Monumentas čia transformuojamas į mįslingą artefaktą ir Kroatijos televizijos bei T-mobile bangų siųstuvą. Niekas jau nebežino kam/ kaip/ kada/ kodėl jis čia atsirado. Nebūtų sunku patikėti, jog Maljkovicius minėtu kūriniu būtent ir komentuoja po po situaciją, fikcionalizuodamas amnezijos pergalę arba tūkstantį kartų minėto, lyno kuriamą galimybę (o gal grėsmę?) nebeatsiminti. Itin panašiai aidi ir Kluonės kūrinyje „Ji buvo 21-erių“ jaunųjų – Eglės, Justės, Ainės bei Monikos – performatyvumu kuriamas savotiškas kūrinio metatekstas, klausiantis apie postatminties variacijas bei galimybę priartėti ar/ir nutolti prie praeities, o gal ir mėginti patirti jau patirtą. Ir vis dėlto, „Scenas naujam paveldui (1,2,3)“ bei jų siūloma fikcionalizavimo galimybė, veikiausiai galėtų nuraminti Roelstraete‘s sielą ir tapti šiandien taip trūkstamais ir tik tokiais šiandien – po po situacijoje – įmanomais futurizmais, potencialiais it šiuolaikiniame mene. O taip pat – mūsų atspirtimis ir galimybėmis kurti fikcijas apie praeitį ir, žinoma, ateitį.

Iliustracijoje: Jūratė Kluonė, Ji buvo 21-erių, 2011 (kadras iš filmo).

Straipsnio autorius:
Justina Zubaitė šiuo metu studijuoja menotyrą Vytauto Didžiojo universitete, Kaune.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *