Stalkerio žemėlapis. Jaunųjų menininkų paroda buvusioje „Tauro“ alaus gamykloje

2010 m. birželio 22 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Tauro gamykla

Words don’t come easy – prisipažino F.R. David ir visiems laikams šitą išpažintį pavertė nekintančia melodija galvoje. O gal juos ištarė Dieter Roelstraete F.R. DAVID žurnale? Gal tai visai nesvarbu, bet tiesiog šį kartą žodžiai tikrai don‘t come easy. Dar keisčiau, jog jie nesidėlioja apie jaunų – bakalauro studijas baigiančių – menininkų parodą. Galbūt todėl, kad ji nebuvo šiuolaikiniame mene įprasta tam tikros vieningos koncepcijos vienijama paroda? Ar tokia, kuri „prasitęsia žiūrovų atmintyje“, o jos objektais tampa kuratorės/iaus tekstai?
Iš tiesų savo struktūra ji labiau priminė sovietmečiu vykusias dailininkų parodas, kuomet išeksponuoti darbai tarpusavyje netikėtai (ar numatytai) imdavo „megzti“ savus prasminius ar vizualius ryšius. Jaunųjų menininkų kūriniai, nors ir išeksponuoti gana individualiai, visomis kryptimis horizontaliai ėmė skleisti savo idėjines tieses, kurios susijungdavo tarpusavyje ir vėl atsiskirdavo, vis iš naujo sudarydamos naujus prasmių darinius.

Michelio Foucault ištarta frazė „Galbūt vieną dieną šis amžius bus žinomas Deleuze’o vardu“ buvo pranašiška: „ši paroda – Rizomos vizualizacija“, nepaleidžia mintis. Ji neturi hierarchijos ir nėra ribojama jokios vertikalios vienos koncepcijos ašies: koncepcijos joje nuolat kuriasi, keičiasi ir atsinaujina. Visi šie ((nu)mąstomi) procesai vyksta erdvėje, kuri tarsi visus šiuos procesus „generuoja“, stipriai veikdama kiekvieną iš jų. Zona – žodis šviečia galvoje, neužgesdamas net naktį. „Stalkerio“ Zona: niekur plytinti erdvė, uždrausta ir veikianti pagal nepaaiškinamus dėsnius.

Tada vienas po kito iš horizonto ėmė rastis žodžių kontūrai, kurie, vietoj taisyklingos, nuoseklios recenzijos, dėliojosi į vaizdus, lekiančius 24 kadrų per sekundę greičiu.

Stalkerio žemėlapis1

Patekti į Zoną reikia laiko. Reikia šešių dienų.
Prie jos vartų pirmas pasitinka sargybinis.
Pasitinka?

– Jie senokai nebesislapsto, – paaiškina Stalkeris, – atvirai mus stebi, norėdami save apsaugoti. Dabar mes stebime juos lygiai taip pat kaip jie mus. Nežinia, kas ką stebi. Stebėjimas nebėra kontrolė. Tiesiog nebėra kontrolės sistemos ir aparato, valdančio šią sistemą. Atrodo, kad mums tiesiog patogiau galvoti, kad mus slapčia valdo kažkokie mechanizmai.

Sargybinis smalsiai seka kiekvieną atėjusiųjų judesį, tačiau atrodo, jog galią išreiškianti jo uniforma verčia jį jaustis nepatogiai. Jis įsėda į automobilį, tačiau dureles palieka atviras.* Neužsidaro į savo panoptikumo bokštą tamsintais langais. Nebemoka taip stebėti.

–    Jūs tikriausiai žinote, kad tokią, na neaiškią, atvirą sistemą filosofai pavadino Rizoma? Pagal šakniagumbio savybes – ne centruota, nehierarchiška, be pagrindinio automato, – įsiterpia rašytojas.
–    Nesidomiu filosofija, – nutraukia jį Stalkeris.
–      Postfilosofija, leiskite pataisyti.
–     Vis tiek.

Zonoje drėgna ir žemė šalta. Primena bet kurią uždarytą gamyklą. Kad patektum giliau į Zoną, tenka šokti į atvirą vagoną. Iš Stalkerio kišenės kyšo sulankstytas žemėlapis ir radijo siųstuvo antenos galas.

–     Gal galima būtų? – į žemėlapį pirštu parodo mokslininkas.

Stalkeris išlanksto žemėlapį. Jis suklijuotas iš skutelių, sudarydamas abstraktų paveikslą. Teritorijų žymėjimai beviltiškai klojasi vienas ant kito, dingsta ir vėl išnyra kitame paveikslo gale. Mokslininkas susiraukia.

–    Jūs tikriausiai žinote, kad Rizoma filosofijoje tapatinama su žemėlapiu, o ne brėžiniu. Tai natūralu, kadangi Žemėlapis yra atviras ir kontaktuojantis visomis savo dimensijomis; jis yra atskiriamas, grįžtamasis, linkęs į nuolatines modifikacijas. Jis gali būti suplėšytas, pakeistas, pritaikytas bet kokioms montavimo rūšims, gali būti perdirbtas bet kokios individualios, grupinės ar socialinės struktūros. Jis gali būti nupieštas ant sienos, suvokiamas kaip meno kūrinys, sukonstruotas kaip politinis veiksmas ar apmąstymas.2  – nesusitvardo rašytojas.
–    Man rodos aš išsakiau savo požiūrį į filosofiją. Ypač į ją cituojančius asmenis.
–    Ar šis imtuvas pritaikytas specialiai Zonai? – įsiterpė mokslininkas.
–    Tai ne imtuvas – tai radijo stotelės dalis. Ji siunčia, o ne priima signalus. Bet Zonoje signalai dingsta. Kaip ir teritorijos.*

Zonoje visuomet tas pats paros laikas – tarp nakties ir aušros. Arba tarp dienos ir vakaro. Joks laikas. Reikia spėti įšokti į pravažiuojantį atvirą prekinį vagoną. Kitas pasirodys tik kitą kartą jokiame laike.

–    Atrodo, kad kažkas mus nuolat vejasi, – prisipažįsta mokslininkas, – tik kai nuleidžiu akis ir  nukreipiu žvilgsnį į priekį atrodo, kad mes vejamės kažką. Kaip kilpa. Nepaleidžianti  nuojauta.
–    O Jums neatrodo, kad kažkas mus stebi iš viršaus, profesoriau?
–    Be šunų Zonoje nieko nėra, – nuobodžiaudamas taria Stalkeris. – Gal su Jumis žaidžia Jūsų atmintis. Zonoje dažnai taip būna. Šita nepaleidžianti nuojauta, kaip  ją vadinate, kyla dėl labai žemų dažnio garso, kurio Jūs praktiškai negirdite, tik jaučiate jos vibracijas. Jis kyla iš vamzdžių, jungiančių Zoną su mūsų pasauliu.* Juos įvedė dar tuomet, kai egzistavo Totalinė sistema, o ne toji, kaip Jūs ten ją vadinate…
–    Rizoma.
–    Vis tiek.

Stalkeris atsistoja ir iššoka iš vagono, priversdamas gerokai paprakaituoti rašytoją ir mokslininką, mėginančius jį pasivyti.

–     Viskas. Štai čia, – į apdriskusio celofano kubą pamoja ranka Stalkeris. Jo viduryje stūkso cementinis stulpas, prilaikomas apdegusių lazdų. – Čia viskas ir vyksta. Visos vidinės dramos, kylančios iš pačio įvairiausio pertekliaus. Galit čia kapstytis po savo „vidinius labirintus“. Tik pasisaugokit pasekmių – jos skraido į šalis kaip akmenys.*
Nors abejoju, ar ką rasit. Zona atsiveria ne visiems.

1.  Gegužės 26 d. buvusios „Tauro“ alaus gamyklos erdvėse (Pakalnės 2/1 Aludarių) vyko septynių jaunų menininkų paroda. Jos dalyviai – Gediminas G. Akstinas , Aurelija Čiukšaitė , Kipras Dubauskas, Jurgis Paškevičius , Kazimieras Sližys , Justė Venclovaitė ir Vytautas Viržbickas – surengė savarankišką ekspoziciją-parodą Vilniaus dailės akademijos bakalaurinių darbų gynimų rėmuose ir už jų. Neakivaizdžiai kritikuodama „konvejerinį“ darbų gynimo principą, ši paroda savaime tapo sėkmingu savęs kaip menininkų įsisteigimo meno lauke momentu.
Paroda vyko šešias dienas, per kurias be ekspozicijos menininkai rengė filmų peržiūras (tarp jų ir A. Tarkovskio „Stalkerį“), pasivaikščiojimą po XIX a.pab. požemius ir pietus su parodos autoriais. Šis tekstas tapo Stalkerio pasivaikščiojimu po parodą – pasivaikščiojimu žmogaus, kuris be žemėlapio žino parodos „teritoriją“ ir joje esančius objektus. Paroda tampa Zona, parodos dalyviai – nujaučiamais personažais, jų kūriniai sudaro Zoną, į ją įvestas mokslininkas (teoretikas) ir rašytojas (menininkas) virsta parodos žiūrovais.

2.Lechte J. Penkiasdešimt pagrindinių šiuolaikinių mąstytojų, Vilnius, Charibdė, 2001, p. 12.

Jurgis Paskevicius. Kolaboracija

*Jurgis Paškevičius. Kolaboracija, 2010.

Kazimieras Slizys. Teritorija1

*Kazimieras Sližys. Teritorija. Ekspozicijos vaidas „Tauro“ alaus gamykloje, 2010.

Kipras Dubauskas. Atminties stebejimas

*Kipras Dubauskas. Atminties stebėjimas. Ekspozicijos vaidas „Tauro“ alaus gamykloje, 2010.

Gediminas.G. Akstinas. Balsas, pastatas, dangus

Gediminas G. Akstinas. „Balsas Pastatas Dangus“.

Vytautas Virzbickas. Per

*Vytautas Viržbickas. Per-. Ekspozicijos vaidas „Tauro“ alaus gamykloje, 2010.

Vytautas Virzbickas. Per2

*Vytautas Viržbickas. Per-. Ekspozicijos vaidas „Tauro“ alaus gamykloje, 2010.

Tauro gamykla2

Komentarai

  1. duobe

    geras ,gera erdve, man patikusi mintele……”Reikia spėti įšokti į pravažiuojantį atvirą prekinį vagoną. Kitas pasirodys tik kitą kartą jokiame laike.” i Rizoma .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *