PUNK IS (not) DEAD (anymore) Lietuvos meno scenoje. Martos Vosyliūtės paroda „Sekta“ Vilniaus geležinkelio stotyje

Gegužės 8 d. Vilniaus geležinkelio stotyje buvo atidaryta žymios Lietuvos scenografės ir mažai žinomos Lietuvos menininkės Martos Vosyliūtės personalinė paroda pavadinimu„Sekta“. Straipsnį pradedu atidarymo metu įvykusio performanso aprašymu ir vienos iš girdėtų nuomonių perpasakojimu.

Performansą-šokį grojant grupei „Left | Right“ atliko du nežinomi ir, beveik užtikrintai galiu teigti, niekada nebūsiantys žinomi menininkai: mergina ir vaikinas, vietinio rajono gyventojai, iš tų, kurie smirda ir kurių rankos yra juosvos spalvos. Mergina supjaustytomis venomis ir švogždžiančiu balsu, vaikinas – sulaužyta koja. Šokio metu mergina tai atimdavo, tai atiduodavo partneriui ramentą –  be ramento jis likdavo visiškai bejėgis. Šokyje  nebuvo jokios agresijos; vieną iš „Left | Right“ dainų netgi pabaigė viešas šokėjos meilės prisipažinimas neįgaliam partneriui. Kai kurie iš žiūrovų negalėjo patikėti, kad šokis buvo atsitiktinė parodos lankytojų improvizacija, o ne organizatorių parengtas šou.

Antras atidarymo momentas – nuomonė apie parodą. Viena iš pašnekovių išsakė  nuomonę, kad parodą persmelkiantis negatyvumas yra nemalonus savo destruktyvumu, t. y. suabejojo nihilistinės strategijos prasmingumu.

(Nemačiusiems parodos: dauguma parodos kūrinių tiesiogiai varo ant Lietuvos kultūros (ir ne tik) sferose vykstančių procesų: pradedant kultūros vadyba, naująja architektūra ir viešųjų erdvių politika, baigiant Lietuvos kaimo problemomis ir bajoriškų šaknų paieškų fenomenu. Pavyzdžiui, instaliacija „KULTŪROS VADYBA LIETUVOJE arba JEI KĄ NORS ĮŽIŪRITE, TAI TIKRAI SERGATE“ atrodo kaip nedidelė tuščia erdvė, apšviesta baltomis šviesdėžėmis; ant sienų matyti violetiniais dažais uždažyti popieriniai žmonių siluetai (pasak menininkės, nenukrapštomi prieš tai buvusios parodos likučiai). Kitas pavyzdys – tapybos serija, kurioje paauglišku stiliumi tyčiojamasi iš Gitenio Umbraso kūrinio „Meilės krantai“.  Paveikslų krantinių užrašai skelbia: „MAN NEĮDOMU KĄ TU ♥“, „NET GOOGLE NEŽINO KAS YRA ♥“ „DINK IŠ AKIŲ SU VISOM ♥“ ir t. t. )

Suprantu pašnekovės nuomonę – ir man pačiai yra įgrisusi ne ti(e)k Lietuvos mene, bet ir apskritai visuomenėje gaji pragaištinga neigimo, priešiškumo, visokio „dekonstravimo“ tradicija. Bet Martos Vosyliūtės paroda man neužlipo ant nuospaudos ir aš nepasakiau sau „ir vėl“. Netgi iš pradžių visai blogai nuskambėjęs pavadinimas, pamačius parodą, mano akyse pakeitė atspalvį ir tapo šiek tiek mielesnis.

Buvo labai sunku įvardyti sau pačiai, kas padaro parodą patrauklia, tuo labiau, kad girdėtos kitų (nekvailų) žmonių nuomonės svyravo nuo atviro „tau patiko??!! (rimtai??!!)“ iki atsargaus „galima ir tokia nuomonė“.

Tiesa, kad paroda neatrodo išieškota, daugiasluoksnė ir subtili (jei nekalbant apie itin atidų kūrinių išdėliojimą erdvėje), o greičiau spontaniškai sviesta, nežiūrint į dešinę ir į kairę. Tačiau (taip pat ir) tai ją padaro išskirtine dabartinių Lietuvos menininkų/parodų tarpe; (taip pat ir) todėl ji mane užkabino ir sujudino kelias užrūdijusias smegenų ląsteles. Ją padaro išskirtine…“ – labai įtartina frazė, retai apskritai ką nors reiškianti, bet Martos Vosyliūtės projektas (panašesnis į projektą, nei į parodą)  iš tikrųjų neprimena nei vieno ŠMC, „Vartuose“, „Tulips&Roses“, „Kairėj-Dešinėj“, Fotografų sąjungos galerijose, „Artcore“, … savo darbus eksponuojančių menininkų kūrybos. Aišku, Vosyliūtės kūryba nekabo išretėjusiame ore, bet Lietuvos kontekste ji labiau siejasi su sakytinio-rašytinio teksto sferos figūromis – Kriticzeski-sabotaž, Kastor&Pollux, Algiu Greitai, gal net, iš toli, Juozu Erlicku. Artimiausia kūryba iš vizualininkų sferos galėtų būti nebent oficialiajai meno scenai tolima Vilniaus stencil graffiti praktika.

„Sekta“ tarsi bedė pirštu Lietuvos vizualiajame mene žiojinčią skylę, ir, svarbiausia, visai ne tą, apie kurią paprastai kalbama. Lietuvos vizualiojo meno lauke dažniausiai skundžiamasi periferijos problema: silpni ryšiai su pasaulio šiuolaikinio meno centrais, siaura bendruomenė; terpė, kurioje sudėtinga atsirasti ir gyvuoti šiuolaikiniam  (t. y. šiuolaikiškam) menui (štai kodėl išsikėlė „Tulips & Roses“).

Tačiau Martos Vosyliūtės projektas parodė pirštu į visai ką kita – net jaunų menininkų tarpe nesimato tų (bent jau aš nemačiau), kurie (kad ir neišieškotai, nedaugiasluoksniškai, ne…) kurtų protestuojantį, už akademinių rėmų išeinantį punk meną, „varantį“ ant kitų ir ant savęs, smogiantį savo (kokia ji bebūtų) tiesą. (Menas, kuris nepatinka 80% dėstytojų, bet tinka Artūrui Railai arba Henrikui Andersenui, nėra tai).

Aišku, apskritai meno kuris ironizuotų, šaipytųsi, dekonstruotų, yra. Artimiausias toks pavyzdys yra ką tik užsidariusi ŠMC eksponuota Kęstučio Šapokos ir Benignos Kasparavičiūtės paroda „Meno sparnai“. Kitas geras pavyzdys – Lietuvoje primirštas bet užsienyje kartais vis dar parodomas Rudolfas Levulis. Tačiau tai irgi yra ne tai.

Kęstutis Šapoka ir Benigna Kasparavičiūtė šaiposi iš tradicijos ir isteblišmento, bet naudojasi (ne itin grabiai) to paties isteblišmento Lietuvos meno scenoje pripažįstamomis strategijomis – tradiciškai konceptualiai įteisintais videoperformansais ir kt. X-oje Baltijos trienalėje eksponuodamas neįdomią tapybą, Kęstutis Šapoka iš karto nuo jos deklaratyviai distancijavosi pristatydamas ją kaip „chaltūrą” ir socialinį fenomeną. Galų gale, ir tematiškai jis retai išeina iš siauro meno lauko problemų (meno lauko veikėjai, institucijos, tradicijos) ir todėl jo kūryba labiau nuobodi, nei kritiškai aktyvi. Įsimintiniausias (mano akimis – geriausias) parodos „Meno sparnai“ kūrinys buvo videoperformansas, kuriame Šapoka, skaitydamas psichoanalitikų konferencijai skirtą pranešimą, šlapinosi ant grindų. Kūrinys  padarė įspūdį ne šlapinimusi kaip tokiu, bet faktu, kad originaliai  jis buvo skirtas ne meno publikai, bet mokslininkų (ne meno lauko profesionalų) konferencijai.

Rudolfo Levulio kritika visuomet yra nutaikyta į už meno lauko ribų esančią liaudį, tačiau jis iš banalios ir kvailos minios šaiposi žvelgdamas į ją iš anapus esančio taško, išlaikydamas distanciją, užimdamas besijuokiančio ir kartu žmogiškai abejingo stebėtojo poziciją (kas, beje, tinka ne visiems, bet daugeliui Kęstučio Šapokos kuruotos parodos „Laisvalaikis, sportas, kultūra“ autorių).

Marta Vosyliūtė nelaiko distancijos ir paaugliškai rimtu veidu neria į šūdą, apgailėtinus plačiajai visuomenei svarbius procesus komentuodama nesubrendėliškus protesto žodžių lydima vidutiniškos estetikos tapyba ir fotografija. Tam tikra prasme, nors materiali išraiška yra visiškai kitokia, ji primena Andy Warholą, kuris sugebėjo naudodamasis populiariajai kultūrai beveik visiškai identiška forma (ir, be to, kiek galėdamas vengdamas bet kokios ironijos jos atžvilgiu)  pasakyti kažką daugiau. Jo, kaip ir Martos, kūryboje riba tarp banalaus ir prasmingo buvo beveik nepastebima – negaliu užmiršti, kaip visai neseniai viena šiuolaikinio meno lauke neblogai žinoma persona išreiškė abejonę, ar tikrai Andy Warhol buvo kažkas daugiau nei paprastas masinis menas.

„NE BALTA NE ŠKĖMOS NE DROBULĖ“ – pavadinimas smogia, ir smogia daugiau savam nihilizmui, nei Škėmai. Ir vis dėlto tai nesumažina Martos Vosyliūtės energijos kuriant tiesmukų humoristinių šūkių ir komentarų lydimą tapybą ir fotografiją. Vežikiškai kritikuodama liguistą visuomenę, ji tampa purvinoje visuomenėje vaikštančiu purvinu panku.

Tiesą sakant, nenorėčiau būti suprasta kaip tokio meno apologetė, kaip akademiškesnius menininkus nuvertinanti ir maištinguosius iškelianti kritikė. Greičiau, prisijungdama prie išsakytos drungnos nuomonės, sakau, „galimas ir toks požiūris“.

Tačiau taip pat sakau, kad Martos Vosyliūtės paroda pakankamai aiškiai matomame, siaurame Lietuvos ar Vilniaus kontekste yra labai svarbi: ji padarė tai, ko per pastaruosius dešimtmečius (bijau teigti, bet turbūt ir anksčiau) nedarė jokie kiti menininkai, ir kartu atskleidė ko trūksta ir ko vengiama Lietuvos dabartinėje meno scenoje. Kas neturėtų užimti 100% ploto, bet ko norėtųsi, kad būtų iš viso kažkiek.

Pabaigoje linkiu dar kartą prisiminti dviejų padugnių šokį, kurio metu jie vykusiai pasišaipė iš savęs ir visuomenės kurioje gyvena, bet labiausiai padarė įspūdį savo spontaniškumu ir absoliučiu realumu.

Paroda geležinkelio stotyje veiks iki gegužės 31 d.

Marta Vosyliūtė. Kalendorius (kovą-balandį – būti draugišku aplinkai). Skaitmeninė manipuliacija, 65 x 42.

Marta Vosyliūtė. Kalendorius (lapkritį-gruodį – keisti lytį arba identitetą). Skaitmeninė manipuliacija, 65 x 42.