Šiek tiek apie akademistinę manierą Lietuvos dailėje ir R. ir A. Gataveckų parodą „Situacija“ galerijoje „Meno niša“

2010 m. balandžio 6 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė
Gataveckai

Vos pamačiusi brolių  Remigijaus ir Algirdo Gataveckų darbą „Situacija“ galerijoje „Meno niša“, mintyse pradėjau klaidžioti po senuosius, sovietinius Lietuvos tapybos albumus.  Sakau „senuosius“, nes iš tiesų jie yra vieni pirmųjų (gal ir vieninteliai) tokio tipo leidiniai. O klaidžioju, nes išgirdusi žodį „akademizmas“ (gėda prisipažinti) prieš akis regiu Stalino portretą. Tokia jau esu – visiškai sugadinta postpostmodernistinio diskurso arba bent jau naiviai manausi esanti sugadinta.

Įdomu, kad akademistinė maniera Lietuvos dailėje, kaip mini menotyrininkė Jolanta Marcišauskytė-Jurašienė „7 meno dienose“, rašydama apie brolių R. ir A. Gataveckų parodą,vis kyšteli galvą bene kiekvieną dešimtmetį. Tiesa, vis kita forma. Galima būtų sudaryti ir savotišką akademistinės manieros pasažų, manevrų chronologiją, tipologiją: pirmoji – tikrasis, klasikinis akademizmas, antroji – stalinistinis, trečioji – šaltojo karo, ketvirtoji – magiškasis, metafiziškasis ir stimuliuojantysis, ketvirtoji – (hyper) stimuliuojantis, penktoji – (?). Galbūt šią penktąją vietą ir galėtų pretenduoti broliai R. ir A. Gataveckai?!

Tikrojo, klasikinio ir stalinistinio akademizmo aptarimą praleidžiu sąmoningai. Jie savo laikotarpiai buvo vyraujanti tendencija, savotiška „klasė“, oficiozo peršamas etalonas, todėl bene visi kūrėjai privalėjo tai tendencijai ir paklusti. Nuo 7 ar 8 dešimtmečių, kai Lietuvoje pradėjo tvirtėti ir vėliau įsigalėti ekspresionistinės tapybos batalionas, natūralistai, realistai ir kiti akademistinės manieros propaguotojai tapo savotiškais „Pilypais kanapėse“. Jie kanapių lauke dėl vienokių ar kitokių priežasčių neliko, o ėmė ir išėjo.  Jokiu būdu nesišaipau, kaip tik  manau, kad jie ir įdomūs, ir svarbūs  – tarsi atgaiva, nuo vyraujančių tendencijų, madų ir t.t. Ši lietuvių liaudies patarlė (išlindo kaip Pilypas iš kanapių) gali turėti ir kitokią prasmę: kanapės – ekspresijos, haliucinacijų, iracionalumo ir t.t. simbolis (ekpresionistinė lietuvių dailės tradicija), o Pilypo išėjimas – metafora žyminti kiek marginalios ir žymiai mažesnės dalies atsiskyrimą, išėjimą, tapimą kitonišku (visi neekspresionistai).

Pasitelkime pavyzdžius. Na, kad ir kurį nors katalogą „Lietuvos tapyba“. Seniai visi žino, kad akademistinė maniera, tikslus piešinys tuo metu buvo visai nepopuliari, „nemadinga“, kvepianti stalinizmu ir dar kažin kuo. Verčiant lapą po lapo regi tik ekspresyvius potėpius, tamsias spalvų dėmes į kurias karts nuo karto įsirėžia koks rėksmingas raudonos spalvos šuoras. Regis, ne tiek matai, kiek jauti ir užuodi suplėkusius medžių lapus, dirvą, kraują, dūmus, geležį, tik kartais nei iš šio, nei iš to šmėsteli koks Igoris Piekuras su savo daktarais ir kosmonautais, geru, akademistiniu piešiniu, šaltu, nežemišku koloritu, švaria ir keista, tarsi paranormalia erdve. Kur tik akys užmato pilka. Gera pasidaro. Kiek pailsi, atvėsti ir vėl į kovą su jausmais, ironija, sarkazmu, maištu. Aišku, labai lengva poetiškai smagintis su istorija albumuose, ją aprengti kokiu tik nori drabužiu ir būti švelniai glostomam žinojimo, kad  tai visgi istorija ir joks „piktas dėdė ar teta“ tau ausies neužsuks.

Vėliau, 9-10 dešimtmečiuose, savo akademistiniu piešiniu keri Šarūnas Sauka ir Audrius Puipa. Tiesa Š. Sauka šalia savo amžininkų „kaip Pilypas iš kanapių“  neatrodo, mat jam gelbsti įvairiausi mistiški, metafiziški pasažai, niuansai, kurių gausu ir pas, pavyzdžiui, Henriką Natalevičių. Akademistinė maniera padėjo Š. Saukai ne tik kuo paveikiau išsakyti tai, ko jis siekė, bet ir išskyrė iš to meto tapybos konteksto. Su akademistiniu kruopštumu ištapytos žarnos, žarnelės tiesiosios ir  plonosios, ilgosios ir trumposios pritrenkia savo natūralumu, kuris, tik stiprina žymiąją Š. Saukos metafiziką. Akademistinė maniera gelbsti ir kitam Lietuvos dailės mistikui, realistui – A. Puipai. Neverta nei ginčytis, kad daugeliu atvejų dailės istorijoje kokia nors maniera, braižas menininkui padėjo sukurti idealaus balanso tarp vienokių ar kitokių kriterijų terpę.

Dar vėliau, maždaug 10 dešimtmečio viduryje, į šiuolaikinio meno sceną akademizmas (Žygimanto Augustino pavidalu) vėl gana drąsiai kyšteli ne tik galvą, bet ir visą kūną. Jeigu naudosimės šio teksto pradžioje suformuota akademistinės manieros Lietuvos dailėje tipologija, šiam laikotarpiui apibūdinti labiausiai tiktų – (hyper)stimuliuojančiosios akademistinės manieros terminas. Minėtoji menotyrininkė R. Rachlevičiūtė kalbėdama apie Ž. Augustino kūrybą pamini, kad jam akademistinė maniera, tikslus piešinys, tapo ne tikslu, o stimulu. Sutinku su šia nuomone ir manau, kad Ž. Augustinui akademistinė maniera buvo stimulas labiau nei kam nors kitam, pavyzdžiui, A. Puipai. Ji buvo stimulas vaikščioti simboliniais peilio ašmenimis, balansuoti ant ištempto lyno, ribos tarp „realu” ir „nerealu” arba „gražu” – „bjauru” ir pan. Šiuo atveju Ž. Augustinas labai panašus į kino režisierių Quentiną Tarantiną ar tapytoją Johną Curriną. Jų kūrybinė veikla taip pat paremta savotišku balansavimu ir tas balansavimas pavergia. Norint išlaikyti pusiausvyrą, reikia ilgų treniruočių ir stulbinančios meistrystės. Q. Tarantinas peržiūrėjo tūkstančius vaizdajuosčių, o J. Currinas greičiausiai sunaudojo ne vieną pieštuką.

Kaip ir žadėjau, šioje pastraipoje grįžtu prie brolių Gataveckų, kurie šiuolaikinio meno scenoje kaip ir Ž. Augustinas ar A. Puipa pasirodė gana netikėtai. Kaip jau minėjau esu kiek pagadinta arba manausi esanti pagadinta postpostmodernistinio diskurso, bet geras piešinys, akademistinė meistrystė mane visada veikia. Norom nenorom mintyse šmėsteli Jeanas Baudrillardas su visais savo hyperrealybės pasažais. Žvelgiant į hypertiksliai „iškrapštytus” brolių Gataveckų ir jo tėvo kūnus tarsi kiek sutrinki – kur visgi ta tikroji realybė? Nes toji, kurią regi dvimačiame formate kartais atrodo tikresnė arba tiksliau pretenduoja būti tikresne, todėl esti kiek hiperbolizuota (bet čia – komplimentas). Aišku, tas pasimetimas, sutrikimas išvydus hyperrealistinį darbą yra labai epizodiškas, bet visgi egzistuoja. Jis susijęs su kažkokia vidine baime, kad kažkas ėmė ir pabandė  (kad ir fizine prasme) pažinti ir pažino labiau nei tau galėjo atrodyti. Hiperbolizavo visus trūkumus, o kadangi neišvengiamai turime kažkokį kolektyvinį polinkį tapatintis su regimais atvaizdais, tai kas žmogiška, bijome, kad kažkas gali imti ir pažinti mus. Visa tai galime atrasti ir pas Ž. Augustiną, ir pas R. ir A. Gataveckus, pas visus hiperrealistus. Šmėsteli mintyse dar ir A. Šliogeris su savo tiesioginės patirties, kaip tinkamiausio ir vienintelio pažinimo kelio idėja. Akademistinė maniera, hiperrealizmas man visada siejosi su A. Šliogerio idėjomis. Kūrėjai „krapštukai”, kaip antai A. Švėgžda, turbūt iš tiesų labiau tiesiogiai negu kiti, jeigu tik neužsižaidžia ties paviršiumi, patiria daiktą, užčiuopia jo esmę. Nenuostabu, juk A. Šliogeris savo knygoje „Niekis ir Esmas” (2005) tiesiogiai išpažįsta begalinę meilę ir pagarbą graikams. Todėl ryšys tarp akademizmo, A. Šliogerio ir kūrėjų pasitelkiančių akademistinę manierą kaip stimulą yra gana akivaizdus.

Apie platesnes R. ir A. Gataveckų darbo interpretacijas galima paskaityti jau minėtame J. Marcišauskytės – Jurašienės tekste. Rasite čia ir nuorodų į kitų autoritetingų ir įžvalgių menotyrininkų, kaip Alfonso Andriuškevičiaus tekstus. Sutinku ir su J. M. Jurašienės nė kiek ne pretenzinga „autobiografinio realizmo” sąvoka bei kitomis interpretacijomis, todėl nematau reikalo kartotis. Paminėsiu, tik kad autobiografiškumas ir asmeninės patirtys, kurias R. ir A. Gataveckai bando konceptualizuoti stimuliuojami akademistinės manieros dar neatrodo taip stipriai kaip kokios nors ankščiau minėtųjų kūrėjų, pavyzdžiui, Ž. Augustino „citatinio realizmo“ idėjos, kurios taip pat esti stimuliuojamos tos pačios akademistinės manieros. Bet rankose R. ir A. Gataveckai turi gana stiprų ginklą ir, manau, kad eina teisinga linkme. Tik susidaro įspūdis, kad tas autobiografiškumas tarsi kokia žaltvykslė grasina R. ir A. Gataveckus paklaidinti klampioje ir negailestingoje meno pasaulio pelkėje, kur viskas turi būti konkretu, stipru, atkaklu. Tą šiokį tokį klaidžiojimo įspūdį sukelia labai jau skirtingos „Situacijos” dalys, kurios atveria gana skirtingas, įvairias ir įdomias temas – tai ir asmeninės patirtys, ir meninio vyksmo, proceso aktualizavimas (pėdų įspaudai), ir realybės bei hyper realybės santykio kvestionavimas, ir šviežio požiūrio į freskos-mozaikos specialybę specifiškumas, ir kolektyvinio veikimo analizavimas. Čia ir atsiranda grėsmė ir pavojus jų nesujungti į vieną, kuri smūgiuotų taip, kad išvirtum iš kojų. Norint pavergti ir įvaldyti ir apjungti tokią plačią temų paletę galėtų pagelbėti tekstas arba galbūt ateityje būtų galima tas temas atskirti ir atidžiau, giliau panarplioti kiekvieną atskirai.

Pabaigai  norėčiau palinkėti R. ir A. Gataveckams užimti tą penktąją akademistinės manieros tipologijos vietą, kurios dar imsiu ir neįvardinsiu.

Paroda „Situacija“  galerijoje „Meno niša“ veiks iki balandžio 10 d.

Vaizdai iš parodos ekspozicijos:

R.A. Gataveckai. Situacija R.A. Gataveckai. Situacija5 R.A. Gataveckai. Situacija4 R.A. Gataveckai. Situacija3 R.A. Gataveckai. Situacija2

Komentarai

  1. Arunas Kulikauskas

    Dailininkas buvo Audrius Puipa, ne Algimantas. Šalia Š. Saukos tuo metu dar pasirodė ir dar vienas stiprus realistas Pranas Griušys

  2. Danutė Gambickaitė

    Atsiprašau, tikrai susipainiojau iš tiesų Audrius Puipa, net nesuprantu kodėl tą Algimantą prirašiau, kazkaip automatiskai. Pasistengsiu, kad klaida butų pataisyta.

  3. skaitytoja 2

    Man rodos, autore nuzymejo visai idomu realizmu punktyra ir vykusiai ipaise i ji broliu Gatavecku mena. Ar geriau tiesiog rasyt apie ta paroda, neuzgriebiant jokiu kontekstu? Juolab, kai apie tuos senus realizmus si paroda prasyte prasesi prabilti is istorines distancijos. Ta autore ir padare. Komentatoriu fenomenas labai idomus reiskinys, tik i ji reikia kuo maziau kreipti demesio ir ziuret i visokius Jozhikus is antropologines puses :)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *