Išjausta mintis ir išmąstytas jausmas. Pokalbis su menininku Arnu Anskaičiu

Arnas Anskaitis (g. 1988) tik šiemet baigė fotografijos ir medijos meno bakalauro studijas, tačiau  jau kurį laiką buvo pastebimas įvairiose parodose ir projektuose (tiek vaizduojamojo, tiek garso meno) kaip savarankišku mąstymu pasižymintis, tarpdalykinius kontekstus sulydyti gebantis konceptualus menininkas.

Pokalbį pradėkim nuo pradžios, nuo Kauno. Ar tu lankei kokią meno mokyklą?

Mokiausi jėzuitų gimnazijoje, tačiau ten su menu turbūt buvo mažiausiai reikalų. Kurį laiką lankiau A. Martinaičio dailės mokyklą, bet Kaune apskritai labiau orientuojamasi į ekspresyvią raišką. Dailės mokyklose daug nekalbėta apie tai, ką darai. Rodos, ten daug svarbiau  kaip. Manau, kad didžiausią įtaką man padarė kalbų, literatūros pamokos. Geriau susivokti padėjo judesys į Vilnių.

O iš literatūros ką mėgai?

Ką mėgau? Negaliu atsakyti taip tiesiai. Nenoriu turėti kažkokių hierarchijų, ką labiau, ką mažiau. Mane veikė pats interpretavimo principas, įsižiūrėjimas į tekstą. Bet aš visada jaučiausi truputį maištaujantis, nes pateikiamoje literatūros analizėje man kažko trūko.

Kada atsirado muzika?

Muzika… tiesiog turėjau tokį interesą garsui labai seniai… Aš neturiu formalaus muzikinio išsilavinimo, viskas prasidėjo nuo pasiūlymo Patriui Židelevičiui, violončele grojančiam draugui, kaip galėtume kažką bendro nuveikt. Tiesiog pasiūlėm savo projektą „PA“ Kauno festivaliui „Centras6“, buvom priimti, ir tai buvo pirmas pasirodymas. Bet tas mūsų skambesys buvo labai eklektiškas. Nesiorientavom ką kurti konkrečiai, kažkokį stilių, koncepciją, pagal kurią vėliau viską dėlioti, vykdyti kaip įprasta tokiuose renginiuose. Tai buvo daugiau iš jausmo.

Ar tikslinga, kalbant apie tolesnę tavo veiklą ir kūrybą, ieškoti domėjimosi garsu sąsajos su kalbos apmąstymais?

Be abejo, turbūt yra įtakos. Per laiką atsirado labai daug technologinių galimybių manipuliuoti garsu, bet kažkaip pajutau, kad per daug yra pasirinkimų, ir norėjosi pirma pačiu garsu pasidomėti, ne technologijomis. Ir natūraliai taip gaunasi, kad jei jau mąstai apie kalbą, tai iškyla ir garsas kaip svarbus aspektas.

O filosofijos įtaka?

Buvo literatūros studijos, šalia prasidėjo filosofijos skaitymai, elektroninė muzika. Susidūriau su Frankfurto įrašų kompanija, kuri vadinosi „Mille Plateaux“, ir aš kažkaip žavėjausi jų veikla. O  jos pavadinimas – tai Deleuze‘o knygos „Tūkstantis plokštikalnių“ pavadinimas. Turbūt iš pradžių visiškai ne taip viską supratau, bet po kiek laiko į rankas papuolė „Baltų lankų“ knyga, skirta Deleuze‘ui. Pradėjau skaityti ir irgi nieko nesupratau, bet palaipsniui kažkoks žinojimas kaupėsi, atsirado kiti autoriai ir taip išsiplėtė tas laukas. Irgi rizomiškai – jokios hierarchijos ar tvarkos, kaip kas turi būti. Muzikoje irgi viskas buvo paremta rizomine logika ir pats komponavimas inicijuojamas daugiau realiam įvykių laike. Tas mūsų projektas ir buvo iš įvairiai perkonstruojamų garso kilpų, priklausomai nuo konteksto, į kurį papuldavom.

Vienas man svarbus aspektas buvo kaip šiuolaikinis filosofinis mąstymas svarsto veikėjo/veikiančiojo klausimą. Tradicinė, klasikinė filosofija numato, kad veikėjas yra racionalus ir sau skaidrus. Bent jau aš sau toks nesijaučiu… Tai natūraliai atsirado potraukis minčiai „o kas iš to?“, „kas už to?“. Ir visi šitie mąstytojai, toks sutapimas, kad jie dažniausiai priskiriami poststruktūralizmui, buvo studijų metais akademijoje apmąstomi, apie juos kalbėta paskaitose.

Kas tave stipriau veikia – intuicija ar racionalumas?

Galbūt išjausta mintis ir išmąstytas jausmas?

Ar galėtum apibrėžti savo ieškojimų studijų metais slinktį (problemos, temos, raiška)?

Nemanau, kad labai nuoseklu viskas buvo, bent jau man taip neatrodo. Priklausė nuo to, kaip formuluotas uždavinys arba tikslas. Pradžioje vistiek daugiau norėjosi apmąstyti mediją, (fotografiją, video), tai iš to ir kūrinių atsirado. Po to, kai supranti, kad medžiaga ne taip jau svarbu, pradedi labiau galvoti apie temas, problemas kurios rūpi asmeniškai.

Sukūrei ciklą fotografijų, kuriose užfiksavai galerijų sienų fragmentus, o tas fotografijas vėlgi eksponavai galerijose.

Svarbiausias dalykas tuo metu buvo fotografijos kaip medijos apmąstymas, užklausiant, kas ta fotografija. Svarbus veiksnys – fotografija kaip reikšminis (significant) paviršius. Klausimas, koks paviršius yra savaime reikšmingas, iškilo perskaičius vieną tai lietusį medijų teoretiko Vilém Flusser’io esė sakinį (toliau, tiesą sakant, ir neskaičiau, bet ta eilutė užkabino). Ko tikimės iš fotografijos – kad ji būtų kažkoks langas į vaizdą, į tikrovę. Taigi aš parodau šias galerijų sienas kaip tam tikrą savaime reikšmingą tikrovę vieno kvardratinio metro formatu, kuris daugiau yra architektūrinis arba statybinis vienetas, sample‘as. Man norėjosi susirinkti tų sienų archyvą, nes įdomus tas momentas, jog jos teigia, kad pristato šiuolaikinį meną Vilniuje. Kūrinio vertę neretai simboliškai kuria tai, kur tas kūrinys eksponuojamas. Norėjosi užčiuopti „sienos aurą“. Siekta, kad fotografija turėtų reprodukcijos kokybę. Kad priėjęs galėtum atpažinti sieną. Fotografavimo sąlygos buvo numatytosų kuo vienodesnės, kad jas būtų galima ir palyginti (pavyzdžiui, geriau gyvenančios galerijos turėjo švaresnes sienas, prasčiau – purvinesnes).

Arnas Anskaitis, Fotografija kaip reikšminis paviršius / 1 m² ŠMC

Tai čia kartu ir socialinis tyrimas?

Iš to išplaukia šitas pastebėjimas, bet netikslingai, tai galėjo likti ir nepastebėta.

O video kūrinys „Kairos“ irgi susijęs su pastato ar patalpos aura?

Sąvoka kairos yra šalia termino chronos. Chronos – tai laikas, kurį skaičiuojame, matuojame ir dalome (para, valanda). O kairos yra religinis, mitologinis galimybės laikas. Čia iš tokio asmeninio patyrimo, kai gimnazijoje turėjome rekolekcijas, vadinamas kairos. Dalyvaujant jose buvo atiduodami laikrodžiai, komunikacijos priemonės, ir tu negalėjai  žinoti, kiek dabar laiko. Visoms patirtims skiriama tiek laiko, kiek reikia. Taigi tame video sugretintos dvi erdvės: maldos namai ir viešas baseino dušas. Galvojau, kokie būna interjerai, kuriuose paprastai laikas neskaičiuojamas, į kuriuos užėjus būnama tiek, kiek reikia. Tai dušo ir maldos namai yra tokie perkeliantys į visai kitą laiko supratimą. Ir tas momentas įdomus, kad viena patalpa nurodo į kūnišką apsinuoginimą, o kita į dvasinį. Tačiau abi videofilme yra tuščios ir niekas jose neatsitinka, nepasirodo joks žmogus. Tik garso takelis kuria naratyvą. O trukmė yra nustatyta tokia, kiek man reikėjo ten pabūti. Taigi tai yra negatyvus kairos būtent dėl to, jog niekas neatsitinka, galimybė neišsipildo.

Arnas Anskaitis, Kairos, video 2:30 min.

Buvai išvykęs studijuoti į Suomiją. Ar šis trumpas etapas tapo tau, kaip iš vienos terpės į kitą perėjusiam žmogui, nauju savistabos punktu, žymi kokias nors permainas?

Man iš pradžių viskas buvo panašu į Lietuvą. Ypač gamta, ten kur buvau. Atsidūriau rudenį, tai atrodė, jog esi kaip namie. Nebuvo kultūrinio šoko ar kažko, bet, be abejo, ten viskas yra kitaip. Pas mus menuose gal didesnis poreikis artikuliuoti, motyvuoti, apie ką ten net nėra keliamas klausimas, nes arba jie jau yra atsakę sau į visus klausimus, arba nepastebi kažkokių dalykų, trinčių. Toks įspūdis, kad streso nėra visuomenėje, nors gal tai tiesiog laiko klausimas – aš nesu jų nuolatinis gyventojas. Bet nepajutau streso, ir tie jų kūriniai pasirodė tokie ramumos sąlygomis kurti.

Papasakok apie savo diplominį darbą „Yra“. Nors jis vietos prasme lokalus – iškaltas ant vieno iš granitinių „Titaniko“ balkonėlių bortelio, bet jau įgavo tam tikrą atgarsį. Kad ir, pavyzdžiui, Remigijaus Pačėsos fotografijų parodos anotocijoje Agnė Narušytė, kalbėdama apie būtį ir laiką, mini tavo darbą.

Šito aš nežinojau. Tai tu nori sužinoti apie pradžią? Aš irgi norėjau sužinoti apie pradžią. Dėl to galbūt ir radosi šis darbas. Man rūpėjo sužinoti apie žodžio kilmę, apie tai, kodėl žodžiai yra tokie, kokie yra, kodėl jie taip skamba. Domėtis tuo lietuvių kalbos kontekste arba turint lietuvių kalbą omenyje, yra labai paranku, nes kalbotyrininkai daugiau mažiau sutaria, kad lietuvių kalba viena archaiškiausių iš indoeuropiečių kalbų šeimos. O šios yra vadinamos gramatinėmis, nes bandoma užrašyti taip, kaip girdima, nekuriant kiekvienam atskiram žodžiui ar sąvokai simbolio. Tuo pačiu atsiminiau diskusiją apie lingvistinį ženklą, kuri vyksta nuo pat XX a. pradžios. Visada kaip atskaitos taškas nurodomas Ferdinandas de Soussure‘as, šveicarų lingvistas, padaręs radikalų posūkį, kalbėjime apie kalbą ir reikšmę, kaip ji kuriama ir konstruojama. Pasak Saussure’o, nėra jokio natūralaus ryšio, motyvacijos tarp ženklinančiojo ir ženklinamojo – kalba yra bendruomeninio susitarimo reikalas. Kilo klausimas, ar galima šia kryptimi eiti toliau? Koks tai galėjo būti bendruomeninis susitarimas? Sutapo, kad į rankas papuolė lietuvių kalbos tyrėjų-mėgėjų Aleksandro Žarskaus ir Algirdo Patacko straipsnis „Apie lietuvių kalbos paparčio žiedą“, kuriame svarstoma garso ir prasmės atminties lietuvių kalboje galimybė. Pastarieji klausia, gal iš tikro lietuvių kalboje garsas dar turi prasmę, o prasmė savo garsą? Bandydamas įsivaizduoti kaip tai galėtų būti, iškilo tokia schema, kad jeigu tu kažko dar nemoki užrašyti, neturi grafinio ženklo, tai tą garsą pirmiausia užsirašai į savo ausį. Tuomet neatsitiktinumas, kad tam tikri žodžiai apibūdinantys reiškinius dažnai panašiai skamba, pavyzdžiui, būtis ir buitis, nokti ir nykti, myluoti ir meluoti, drįsti ir drausti, tvarka ir tvirka… Tokie dalykai pirmiausia pasirodo kaip kalbos žaismė, tačiau tuo pačiu metu kyla klausimas, ar tai nėra mūsų archaiškos kalbos vidinė tvarka, tam tikra jos logika?

Iš pavydžių, kuriuos aptikau skaitydama tavo aiškimraštį, tikrai susidaro įspūdis, jog žodžio užrašyme ir jo tarime yra užslėpta logiška prasmė. Dvišakis modelis – sacrum ir profanum.

Taip, bet tas jų pasiūlytas lietuvių kalbos slėpinys neįtikina profesionalių kalbotyrininkų. Galbūt dėl šios teorijos beprecedentiškumo ir tam tikro ezoteriškumo. Šiaip ar taip jie pasiūlo naują supratimą apie kalbą. Nebandau jų legitimuoti, tiesiog man atrodo, kad ir vienas ir kitas požiūris „pakimba“, įsikrauna kažkokio krūvio. Man buvo įdomiausia užklausti apie kalbos galimybes.

O kaip ir kodėl tavo apmąstymai susikloja į vieną žodį „yra“?

Pradžios tašku pasirinkau abstraktų dalyką – sąvoką niekas. Nieką, kaip ko nors stoką aptinkame kalboje, o ji tiesiog persmelkta negatyvumo. Kita vertus, filosofinėje tradicijoje jis visada yra kaip priešprieša būčiai. O lietuviškasis „yra“ buvo parankus, kaip teigiantis būtį, bet kartu nurodantis į jos niekėjimą [jei kirtį dėsime ant „y“, žodis nurodys į kažko irimą, – J. M.-J.]. Tada kyla klausimas, ar čia yra kalbos žaismė, atsitiktinumas, ar visgi seka iš kalbos logikos.

Arnas Anskaitis, Yra dokumentacija, 2011.

Iš karto žinojai, kad „yra“ bus tavo įsisąmonintas idėjas monumentalizuojančioje plokštėje?

Monumentalumo nesiekiau. Vieta pasirinkta ne fasadinė, o atokesnė. Netgi rinkdamasis šriftą stengiausi nenaudot romėniško, kuris iš karto nurodytų į monumentalumą. Siekiau numonumentalizuojančių sąlygų, tačiau man buvo įdomus akmuo kaip ilgaamžė medija, o kartu ir inskripcijų tradicija. Tarkim Rozetės akmuo, kurį atradus, pagaliau buvo galima iššifruoti senovės egiptiečių tekstus. Tekstas, įrašytas akmenyje yra numatytas labai ilgam, jis netgi turi pretenzijų į amžinumą. Bet pats įrašymo akmenyje būdas labiau veda į tą „niekėjimo“ pusę, nes akmuo yra išėsdinamas, pagreitinamas jo irimo procesas. Kažkas iš jo išimama ir lieka negatyvas, bet tą išėsdintą žodį perskaitome pirmiausia kaip pozytyvų dalyką – „yra“. O turėklas, esantis toje vietoje, įgauna žaismę žinantiems užbrauktos būties – sous rature judesį.

Ačiū už pokalbį.