Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

2015 m. rugsėjo 10 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas
aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-11

Pasąmonė niekada nesupras realybės. Ji siunčia tau laiškus, skambina tiesiai į ausis, kalbasi su tavimi apsireiškimais, o jei kas nors rašytų chaoso meteorologiją, tai jam pirmiausia reikėtų naujų, realybėje nepanaudojamų prietaisų. Dangus, tiksliau, ne dangus, o dangūs, tokiu atveju mums pasirodo kaip apversta žemė, kuri krinta juodu škvalu, sniegu arba lietumi, liečiasi tamsiais ir nežinomos prigimties augalais, be paliovos koreguoja mūsų gyvenimą ir grasina, lyg mes būtume neišsiritę iš savo kiaušinių ateiviai ar homunkulai. Teisingai, jei mes atrandame save po tokiu, juodu mums nežinomos planetos dangumi, tai mūsų tikslas yra nedaugiau kaip įsikurti ir pagerinti savo gyvenimą ant šio visais jausmais kalbančio dievo planetos paviršiaus. Tuo tarpu, kai ŠMC atsidarė Baltijos trienalė, kai kiaurai Rusų dramos teatro stogą varva Audriaus Pociaus kuruojamo įvykio „Krano vanduo“ lašai, kai nuo Kartenos dar vis kyla naujų patafizinių praktikų sukelti žemės dulkių debesys, galerijoje „Akademija“ atsidarė Vilniaus tapytojo Justino Vaitiekūno tapybos paroda.

Pasąmonė niekada nesupras realybės, bet galima ją suprasti ir sutvarkyti bent jau pagal tai, ką ji tau praneša. Vaitiekūno parodoje eksponuojami darbai neleidžia užsisvajoti, net jei kiekvienas atskirai ir vilioja tokia galimybe. Kiekvienas darbas yra sujungtas su savo užuomazga ir kaip mat išsiskleidžia panašiai taip, kaip vienu ir tuo pačiu metu tai padaro nužydėjusios pienės žiedas. Labiausiai šį praėjusio laiko ir dabarties kaip savarankiško išlikimo pasakojimą palaiko Autoportretas su kultūros centru ir lavonine bei kiti tos serijos paveikslai. Gyvenimo ir mirties kontradikcija čia yra aiški. Tiesiog prisiminkime, kad visa mus supanti stacionari realybė, iš tiesų, kaip moko religijos ir radikalesni pasaulėvaizdžiai, yra ne daugiau kaip Majos skraistės uždanga (pavadinkime tai – kultūra), o mes patys esame mūsų pačių niekada nepažinusios, įvairiai ją atakuojančios, kandžiojančios, gręžiančios ir kitaip veikiančios būtybės. Tokiu būdu, žinoma, mes esame savo paties priešai, o tai, kas pasirodo susipriešinimo viduryje, haidegeriškai kalbant, galėtų būti būties prošvaistė. Vaitiekūno parodoje ta šviesa sukoreliuoja tikrovę tokiu būdu, kad apie tapytojo poziciją galima pasakyti taip kaip apie save kalbėjo Jacques Derrida: gimiau, mąstau, mirsiu. Taigi, gimiau, tapau, mirsiu.

Ir tai nėra sutapimas. Dažniausiai kiekvienas suranda savo kelią, kaip susieti gyvenimą ir egzistenciją, daugeliu atveju tai reiškia visiškai skirtingus dalykus. Tarkime, egzistencija gali funkcionuoti kaip industrija, o gyvenimas įvairiai judėti per jos locus solus. Štai todėl tapyba ir menas gali būti gražesni už gyvenimą, mirtis iš ten niekad nepasitraukia, bet visa, kas atstumia nuo brutalaus ir ryškaus pasipriešinimo mirčiai, virsta forma, nugali kartotes ir palieka pirmenybę abstrakcijai. Tikriausiai galima teigti, kad tapytojo Justino Vaitiekūno namai yra Vilnius ir abstrakcija. Tik pastaroji tiesiog praduria visa redukuojančios tapatumo tezės A=A prasmę tarsi baltą debesį, paleisdama mūsų mintijimą vertikaliai parduotuvių maišelių, džinų, ir jau gerokai nuo Kandinskio laikų modifikuotų debesų raštais.

Retai kada mėginimas gimti iš naujo, jau kai žmogus yra su-augęs, pakliūna į tokią betarpišką, visą jo egzistencijos pagrįstumo klausimą palydinčią ironiją. Tarkime, mes suprantame, kad už Bunuelio akies ilsisi nuostabi siurrealistų destrukcija, dėl to jos įpjovime nebėra cinizmo, bet tik ironija ir visai kas kita, kai abstrakčią tapatybę paveikia parko medžio šaka. Pastaroji neturi valios nei formaliai nei realiai, taigi, susidūrimas su pasauliu iš kart yra visumos keitimo stebuklas.

Vaitiekūno parodoje mes visąlaik turime reikalą su debesimis, vėjais ir pasivaikščiojimais, o tapytojo paletės koncepcija yra akivaizdžiai ištraukta iš minimalizmo ir kolorizmo tradicijų bei transformuota į blanknotinį spalvų spektro langą. Spalvos jame reiškiasi impulsyviai, bet nesusilieja, todėl sudaro savarankiškas gamų kombinacijas. Tapytojo paletės koncepcija vadinu konkretų darbą, pavadintą „Pater noster I“, 2014-2015 m. bei kitus du serijos darbus. Kaip ir jau rastas, ir netikėtai ištikęs, nežymiai dėl to pasikeitęs ir pakeitęs pasaulis, spalvos ateina paskiausiai, vėliausiai ir dėl to jų reikšmiškumas bei svarba taip pat išsigrynina vėliausiai, leisdamos ir tuo pačiu reikšdamos pradžios ir pabaigos jungtį. Kitaip tariant, „Pater noster“ pagal Vaitiekūną pasirodo kaip daiktas – racionali, kintanti sistema, su kuria suspėti reiškia visiškai ką kita negu apie ją žinoti. Lygiai kaip ir pirmosios scholastikos laikais, kai malda buvo adekvačiausias laiko skaičiavimo instrumentas, atstumas nuo vieno suvokimo iki kito Vaitiekūno konceptualioje paletėje yra apibrėžtas spalvinės dieviškojo Summum Ens interpretacijos.

Tyla ir ramybė, kurią pastebėsite „Bandymuose“ yra tokia pati apgaulinga kaip ir kituose jo kaiminystėje kabančiuose mažojo formato darbuose. Tarsi horizontas būtų tik prielaida, o tikrovėje būtų tik kalbą, vaizdą ir sąmonę perpjaunantis prieštaravimas, kuris akimirkos dėsnyje iškreipia vaizdą į be galo besidalinančią ir įvairiais greičiais save atspindinčią abstrakcijos tvarką. Kai kuriais atvejais šitokia patirtis reiškia grubų demaskavimą (kaip matome paveikslėlyje su sala), o kai kuriais, kaip pastebime darbuose, liečiančiuose 1945 m. įvykius, horizontas yra ir istorinis, ir geografinis laiko upės horizontas, kuriame susiduria ir viena kitą sustiprina žmogaus bei gamtos stichijos. Šiame susidūrime sąvokos kaip geografija (tapoma tam tikra Nemuno upės vieta) arba istorija praranda savo mokslinį perspektyvizmą ir jis įsilieja į peizažą iš naujo aktualizuodamas subjektyvios perspektyvos idėją.

Baigdamas šią trumpą recenziją, kurioje nebuvo apžvelgta daugybė kitų parodoje esančių dalykų, pridursiu, jog kai kurie Vaitiekūno darbai kalbasi. Tarkime, paveikslėlį, kuriame pavaizduota sala ir fosilija, „aplanko miškas“. Šiame kontekste siūlau prisiminti Audronės Petrašiūnaitės pavasarį galerijoje „Meno niša“ įvykusią parodą „Iš toli sugrįžta miškas“. Turint omenyje, kad jos paveiksluose iš tiesų, tarsi arbatėlės, ateina ir įsikuria miškas su visu jo išskaidytu horizontu, Vaitiekūno paveikslų susitikimą siūlau įsivaizduoti kaip tokio apsilankymo apibendrinimą, arba tiesiog kviečiu Petrašiūnaitės parodą prisiminti kaip Justino Vaitiekūno paveikslų pokalbio įrašą.

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-2

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-3

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-4

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-5

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-6

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-7

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-8

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-9 aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-10

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-11

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-12

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-13

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

aitiekuno paroda Akademijos galerijoje-15

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

vaitiekunas_1

Justino Vaitiekūno tapybos paroda galerijoje „Akademija“

Nuotraukos: Marta Ivanova

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Minimi menininkai:

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *