Rygos arsenalas pristato: Lietuvos menininkų TOP 20

Vilniaus meno scena po 2000.

Praeitą penktadienį vienoje svarbiausių Rygos meno erdvių – Arsenale – buvo atidaryta viena didžiausių per pastarąjį dešimtmetį lietuvių meno parodų už Lietuvos ribų: Ramintos Jurėnaitės kuruota „Vilniaus meno scena po 2000 m“, kurioje dalyvauja virš dvidešimties įvairių kartų menininkų – nuo Petro Mazūro iki Agnės Bagdžiūnaitės.

Idėja

Parodos idėja (koncepcija šiuo atveju nebūtų tinkamas žodis) yra ambivalentiška: sykiu ir ambicinga, ir kukli.
Ambicingumas iškyla siekyje apibendrinti pastarųjų aštuonių metų Vilniaus meno sceną. Skamba gana pakiliai, bet ne kaip mission impossible – Vilnius – ne New Yorkas, ne Londonas ir ne Berlynas, jis teturi keletą stipresnių galerijų ir su šiuolaikiniu menu dirbančių institucijų, ant pirštų suskaičiuojami įdomesni per pastaruosius metus vykę viešųjų/netradicinių erdvių meno projektai. Kitaip tariant, jei “Vilniaus meno sceną po 2000” įsivaizduotume kaip nuo 2000 m. vykusių vilniečių parodų ir projektų visuma, neaprėpiamos platybės neatsivertų. Net ir pridėjus Vilniaus mieste nerodytus vilniečių projektus situacija nedaug pasikeistų. Bet tam nėra reikalo – jau pačiais žodžiais „Vilniaus meno scena“ yra atsiribojama nuo Vilniaus meno užkulisių.

Kuklumas iškyla pačioje koncepcijoje. Šiuolaikiniame kontekste, kuratoriams rezgant vis sudėtingesnes parodų koncepcijas, siekis pristatyti tiesiog Vilniaus meno sceną, koncepcijos atžvilgiu skamba kukliai. Na, bet geriau žvirblis rankoje, nei briedis girioje. Jei tik tas žvirblis rankoje iš tikrųjų yra.

Idėja ir realybė

Esminis projekto trūkumas iškyla parodos pavadinimo-idėjos ir realios parodos santykyje.
Realiai eksponuojamos parodos, griežtai žvelgiant, nesinori vadinti „Vilniaus meno scena po 2000“.
Viena, beveik visi kūriniai yra sukurti pastaraisiais 2007-2008 metais, tarp kurių įmesta keletas 2003-2004 m, kas niekaip nesudaro retrospektyvos 2000-2008 įspūdžio. Antra, iš pirmo žvilgsnio patraukli idėja išvengti dažno nesusipratimo vadinant Vilniaus meno sceną Lietuvos menu, įgyvendinta nenuosekliai: į parodą įtraukiant keletą ne Vilniuje gyvenančių menininkų (Andrius Petkus, Paulius ir Svajonė Stanikai, Martynas Martišius) sukuriamas tradicinis rezultatas – lietuvių paroda, kurios 90 procentų sudaro vilniečiai – kitu pavadinimu. Trečia, tai nėra „scena“ – turint omenyje, kad žodis „scena“ suponuoja viešai rodomą meną – kadangi bent pusė kūrinių niekados nebuvo rodyti Vilniuje.

Parodos santykis su ją lydinčiu reprezentaciniu tekstu ne ką geresnis, nei su pavadinimu. Trys išskiriamos kryptys – socialiai angažuotas menas, naujasis realizmas ir naujasis abstrakcionizmas – kertasi jau pačios savaime tarpusavyje (ar realizmas negali būti socialinis? Net ir abstrakcija gali būti suvokiama kaip socialinės sistemos kritika (pvz., devintojo dešimtmečio Niujorko Neo-geo tapyba)). Tuo labiau abejotinas krypčių pritaikymas realiems kūriniams: iš tiesų kūriniai suskirstomi tiesiog į tapybą+Rimantas Milkintas, skulptūrą+Andrius Zakarauskas ir videomeną/fotografiją. Kitokį ryšį tarp eksponuojamų, tarkime, Mindaugo Tendziagolskio ir Martyno Martišiaus, arba Eglės Rakauskaitės ir Deimanto Narkevičiaus kūrinių pamatyti sunku.

Realybė

Galima bandyti ignoruoti apgaulingus pavadinimą ir reprezentacinį tekstą, ir pažvelgti į parodą tiesiog kaip į kūrinių visumą. Teoriškai įmanoma įsivaizduoti tokį variantą: netinkamas pavadinimas, prastas reprezentacinis tekstas, bet gera paroda.
Kaip realiai įvardyčiau Rygos Arsenale rodomą parodą? „Šiuolaikinių Lietuvos menininkų TOP20“, Ramintos Jurėnaitės perspektyva. Na, ne taip jau labai skiriasi nuo „Vilniaus meno scena po 2000“ Ramintos Jurėnaitės akimis, jei nesismulkiname.

Neabejotinas šio TOP 20-tuko privalumas yra tai, kad jis pristatomas pastaruoju metu Vilniaus galerinėse erdvėse retai atsiskleidžiančios, bet kadaise Lietuvos meno scenoje itin svarbios kuratorės požiūriu, iš tiesų savitu ir besiskiriančiu nuo tųjų pagrindinių šiuo metu Lietuvoje dirbančių kuratorių. Žvelgiant iš vilniečio perspektyvos (beje, parodos atidaryme vilniečiai sudarė nemažą dalį žiūrovų) didelis pliusas yra tai, kad bent pusė meno kūrinių yra iki šiol nerodyti Vilniuje; tiesa, šis faktas ir neatitinka pavadinime nuskambėjusios idėjos, bet iš principo anksčiau nematyti kūriniai suteikia „naujai atrasto“ malonumą.
Teigiamą įspūdį palieka vizualus parodos vientisumas – kuratorė pasirinko daugiausiai didelius, impozantiškus formatus, tiek atspindinčius pačios kuratorės požiūrį, tiek atliepiančius arsenalo erdvės reikalavimus. Kita vertus, turinio atžvilgiu ryšys tarp kūrinių yra menkesnis (tiksliau jo beveik nėra).
Trumpai peržvelgsiu patį TOP20 sudarymo principą. Mano akyse principas suskyla į dvi dalis: pristatinėdama vyresniąją kartą, kuratorė išsirenka visus “šimtaprocentinius”, dešimtajame dešimtmetyje įsitvirtinusius ir į ateities Lietuvos dailės istoriją neabejotinai įrašysimus vardus (iš jų išsiskirtų nebent Ričardas Nemeikšis). Kita vertus, įdomu, kad pristatinėdama šiuos vardus kuratorė įtraukia nemažai dešimtajame dešimtmetyje svarbių, bet dabar mažiau aktyvių, ar tiesiog Lietuvoje nebedirbančių menininkų (Svajonė ir Paulius Stanikai), tačiau ignoruoja kai kuriuos pastaraisiais metais aktyvesniais buvusius vidurinės-vyresnės kartos menininkus (Gediminas ir Nomeda Urbonai, Mindaugas Navakas). Mindaugo Navako atveju situacija yra labiau suprantama, kadangi neseniai Arsenale buvo rodyta šio menininko retrospektyva, tuo tarpu Gedimino ir Nomedos Urbonų ignoravimas atrodo gana keistai (nesinori manyti, kad vengta dubliuotis su itin kuklia Gedimino ir Nomedos Urbonų reprezentacija Rygos „Artspace“ galerijoje vykstančioje parodoje-archyve „Disobedience“).

Jaunesnės kartos menininkai atrinkti priešingu principu: jei vyresniąją kartą pristatė isteblišmentas, jaunuosius atstovauja daugiausiai autsaideriai. Didžioji dalis jaunųjų menininkų nėra tradiciniai jaunosios kartos reprezentantai nei užsienyje, nei Lietuvoje. Tik keletas menininkų yra reprezentuojami vienos iš pagrindinių Lietuvos privačių galerijų „Vartai” (Andrius Zakarauskas, Agnė Bagdžiūnaitė ir Domas Noreika), įtraukta nemažai svarbiausiose galerinėse erdvėse beveik ar išvis nesieksponavusių menininkų. Visiškai ignoruojami ŠMC, “Tulips and Roses” reprezentuojami menininkai. Tiesa, dalis jų buvo pristatyti Dovilės Tumpytės kuruotoje, „Artspace“ galerijoje rodytoje parodoje „Down the Rabbit Hole: Meeting the Familiar“, tačiau joje buvo parodyti toli gražu ne visi pastaraisiais metais aktyvūs šių institucijų reprezentuojami menininkai, nemažai svarbių jaunosios kartos menininkų liko už abiejų parodų bortų – Laura Stasiulytė, Arūnas Gudaitis, Gintaras Didžiapetris, Laura Garbštienė, Arturas Bumšteinas ir t. t. Kita vertus, sunku būtų pasakyti kad Arsenale eksponuojami “naujai atrastieji“ menininkai yra netikėtai atkasti, institucijų ignoruojami išskirtiniai talentai, greičiau, atvirkščiai, dalis jų – daug nebežadantys jaunosios kartos menininkai.

Statistika

Šiais metais šiuolaikinio meno importo-eksporto srityje Vilniaus kuratoriai, atveždami dvi lietuvių šiuolaikinio meno parodas į Vilnių, sumušė Rygą 2:0. Tikėkimės, kad Ryga kitais metais pagerins rezultatą savo naudai.

Vilniaus meno scena po 2000. Ekspozicijos vaizdas, Rimantas Milkintas, Artūras Raila

Vilniaus meno scena po 2000. Ekspozicijos vaizdas, Marius Zavadskis, Heinz-Herman Jurczek

Vilniaus meno scena po 2000. Ekspozicijos vaizdas, Ričardas Nemeikšis, Andrius Petkus