Stilinga kančia Rafał Pieśliak paroda “Nemiga/Insomnia” “Artkor” projektų erdvėje

2009 m. lapkričio 23 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Eglė Juocevičiūtė

DSC_0932

Berods, yra du gajausi mitai apie menininkus. Pirmąjį, kad menininko iš aukščiau gautas talentas matomas ryškiai ir nuo pat vaikystės, profesionalios dailėtyros pionierius Giorgio Vasari įtvirtino dar XVI amžiuje. Kitas – kūrybinėse kančiose paskendusio beveik pamišusio genijaus – įvaizdis susiformavo XX amžiaus pradžioje, bendradarbiaujant kritikams, menininkams ir jau įgaunančioms pagreitį medijoms. Nežinau, kiek Rafał Pieśliak išsiskyrė iš savo bendraamžių vaikystėje, tai monografijos apie jį autoriaus rūpestis. Tačiau Rafało kančios vaisių galima išvysti Artkor projektų erdvėje (S. Konarskio 47 Vilniuje). Jei tikėsime kalinio tipo kalendoriumi ant vienos iš sienų, Rafał nuo rugsėjo 14 dienos, tai yra du mėnesius, miegojo tik po kelias valandas per parą. Tam, kad neužmigtų, sėdėjo prie stalo ir paišė. Tai, ką nupaišė, perkėlė į Artkor erdvę.

Kaip tik neseniai įdomybių rubrikoje per radiją girdėjau pasakojimą apie miego sutrikimus. Žurnalistė klausė, kiek žmogus ištvertų nemiegojęs. Specialistė žaismingai atsakė, kad tokie žiaurūs eksperimentai su žmonėmis nebuvo atlikti, tačiau žiurkės, kurioms buvo trukdoma užmigti, mirė per tris savaites. Iš tiesų, Guinneso rekordų knygoje įrašytas 264 valandų (11 dienų) nemiegojimo rekordas, kurį 1964 m. pasiekė amerikietis Randy Gardneris. Po šio įrašo buvo nutarta nebefiksuoti tokio pobūdžio rekordų ir taip neskatinti organizmą alinančių eksperimentų. Žinoma, kad nuo to laiko buvo daug bandymų pagerinti ši rekordą. Tačiau žymiausias jų – 2007 m. brito Tony Wrighto 266 valandų nemiegojimas. Iš dalies ši jo akcija buvo skirta išreklamuoti jo knygą „Left in the dark“, kurioje jis išvystė teoriją apie tai, kad žmogaus valdyme vadovauja kairysis, racionalusis, smegenų pusrutulis, kuriam reikia žymiai daugiau miego. Jis teigia, kad žmogaus smegenims vystantis, kairysis pusrutulis buvo pažeistas (tai susiję su mitybos įpročiais) ir atsiliko nuo dešiniojo, kūrybingojo, bet vis dėlto vyrauja mąstyme. Autizmu sergančių žmonių kairysis smegenų pusrutulis yra smarkiai pažeistas ir nebetramdo neįtikėtinų dešiniojo galimybių, tad kai kurie autizmo atvejai dvelkia genijumi. Geriausias būdas nebeleisti kairiajam smegenų pusrutuliui vadovauti mūsų suvokimui yra jį nukenksminti, neleidžiant pasikrauti miego metu. Wrightas teigia, kad dešiniojo smegenų pusrutulio įvaldymas padėtų mums kaip individams ir kaip visuomenei pasiekti daug naudingesnę gyvenimo patirtį.

Pasiskolinsiu porą puikių sakinių iš parodos anotacijos: „Rafał Pieśliak renkasi nemigą, kaip savistabos ir išeities tašką, vedantį iš vienos būsenos į kitą. Iš nesąmoningos žmogaus būties į artikuliuotą, sąmoningą patirtį”. Artkor rūsyje matome kažką tarp scenografijos, atrakciono ir instaliacijos. Tai pernelyg audrina vaizduotę, sukelia pernelyg daug liguisto susidomėjimo ir net džiaugsmo, kad būtų vien instaliacija. Tačiau pakankamai saugu, baigta ir suarchyvuota, kad liktų instaliacija. Ant sienų ir mokyklinių stalų stalviršių, iškabintų ant sienos, pieštuku paišyti piešinėliai, į kuriuos buvo sukoncentruotas visas įmanomas dėmesys tuo metu, kai rūpi tik tai, kaip jautiesi. Todėl beveik visuose piešinėliuose – pats Rafałas, besiraunantis sau plaukus, bandantis persiplėšti burną. Noras čiupinėti sau galvą, lyg tai padėtų nuraminti mintis ar smegenis, turbūt pažįstamas kiekvienam, kentusiam stiprų galvos skausmą. Daugiafigūriniuose vaizdiniuose vaikinai, galbūt jis pats, išsibarstęs per kelis asmenis, plėšo Rafało atvaizdą į gabalus. Įdomu, kaip menininkui tenka būti smarkiai egocentriškam, žiūrovui – itin empatiškam, tai lyg darbų pasiskirstymas ar simboliniai mainai. Tiesa, linijinis piešinys primena komiksų stilistiką, kai stipri ribinė emocija sustingdoma mažame piešinėlyje. Taip sustiprinamas pramogos žiūrovui jausmas, kai kančia pateikiama stilizuota.

Bet piešiniai – dar tik pusė instaliacijos. Dar yra minkštai paklota metalinė lova, šalia jos besisukanti kėdė lyg tiesiai iš gydymo įstaigos, ant kėdės – tvarkingai sulankstyti rūbai, po lova – švarūs sportbačiai. Bet svarbiausia – elektros lemputė, kabanti tiesiai virš pagalvės ir apšviečianti piešinius ant jos. Sėdėta ant kėdės priešais lovą, net paišyta ant pagalvės, kad miegas būtų pasiekiamas ranka, o eksperimento vardan  – taip kankinančiai toli. Lemputės, kabančios ant elegantiškai sutrumpintų juodų laidų – aktyviausias instaliacijos dalyvis. Jos perskrodžia baltą kubą vertikaliai ir kabo daugiau ar mažiau akių lygyje, kad ir žiūrovas pajustų erzinančią jos galią. Kitoje patalpoje – medinis krėslas, įspraustas į kampą. Piešiniai ant sienos priešais kėdę parodo kalėjimo dizaino tyrimą: vienutė, elektros kėdė, dujų kamera. Medinis krėslas, kažkuo primenantis molbertą, apsimeta elektros kėde, rankų darbo, pasidaryta sau kankinti, bet be esmingiausių detalių – odinių raiščių, tad atrodo kažkiek apgailėtina. Perlūžusi pertvara ar kartoninė Mindaugo Navako „Pastogės“ citata (nesu tikra, kaip tiksliau įvardinti šią instaliacijos dalį), palyginus su piešinių ir lovos paklojimo precizika, smarkiai primena nepabaigtą remontą. Tačiau, kairiajam mano smegenų pusrutuliui perpratus žaidimo taisykles (čia juk paroda), suveikia dešinysis pusrutulis ir nukelia mane į klaustrofobišką patalpėlę už pertvaros.

Atrodo, parodą galima žiūrėti chronologiškai. Vos įėjus, mažame prieškambaryje, tave pasitinka itin stilinga iki žemės nutįsusi lemputė, lyg nurodanti dirbtinės šviesos galią. Įėjus į didesnę patalpą, kairėje tavęs laukia piešiniai dar sėdint prie mokyklinio stalo, dešiniau – piešiniai jau kontempliuojant lovą. Perėjus į mažesnę patalpą, artėjama prie profesionalėjančio savikankinimo, ieškoma tradiciškai įtvirtintų kankinimo ir žudymo būdų, kol pereinama prie visiškos saviizoliacijos už pertvaros, iš kur, sprendžiant pagal tvarkingai apiplyšusią angą, laimingai ištrūkta.

Beje, jau parodos pavadinime slypi prieštaravimas parodos koncepcijai. Mokslininkai nemigą (insomnia) apibrėžia kaip negalėjimą užmigti, net ir turint tam laiko ir galimybę, ir atskiria miego skurdą (sleep deprivation), kai normaliai užmiegama, tačiau miego ilgis apribojamas išorinių trukdžių. Šįkart trukdis – pats žmogus, menininkas, savavalis savo organizmo valdytojas, siekiantis išsunkti save ir tuo pačiu lyg stebintis tai iš šono. O žiūrovui atitenka vyksmo adoruotojo pozicija.

Prisimenant Tony Wrightą, verta pastebėti, kad jis ir Rafał Pieśliak nagrinėjo panašius dalykus. Tik jei Wrightas priėjo prie to vedamas savo kairiojo smegenų pusrutulio (rašydamas nuoseklų tekstą, pateikdamas daug istorinių pavyzdžių), tai Rafał daug sėkmingiau įvykdė „dešiniapusrutuliškumą“, tikriausiai, net nežinodamas Wrighto reikalavimų. Tik neapleidžia mintis dėl to, ką pamačiau, fikciškumo. Juk viskas įrengta taip, lyg menininkas būtų gyvenęs Artkor erdvėse, ko nebuvo. Elektros kėdės ar dujų kameros įvaizdžiai ateina iš nuotraukų ar filmų, piešinių komiksinę stilistiką jau minėjau. Pavaikščiojusi po stilingą kančios atrakcioną, kažkodėl jaučiuosi apgauta. Matyt, pagauta vartotojiškumo, norėčiau už savo 20 minučių empatiją gauti dalį po dviejų mėnesių aplankiusio nušvitimo.

DSC_0945 DSC_0920 DSC_0926 DSC_0940 DSC_0914

Straipsnio autorius:
Eglė Juocevičiūtė yra menotyrininkė, meno kritikė ir Nacionalinės dailės galerijos kuratorė.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *