• Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
  • Žinios
.
2012    03    01

Impresijų dykumoje, čiuožinėjant ant Roberto Narkaus fotografijų

Danutė Gambickaitė

Prieš pradėdama užrašinėti tikrų tikriausias impresijas, atskilusias nuo manęs ir dabar besiritinėjančias bekraštėje impresijų dykumoje (dykynėje), nemėgstantiems taip suręstų tekstų siūlau skaityti tik pirmąją ir antrąją pastraipas, ir nusivilti sužinojus tik tiek, kad šis tekstas yra apie menininko Roberto Narkaus organizuotą veiksmą, kuriame buvo čiuožinėjama ant kartoninių dėžių atspaustų fotografijų. Jeigu vis dar įdomu, fotografijose buvo užfiksuotos akimirkos iš Vilniaus miegamųjų rajonų rūsių gyvenimo. Koks tai gyvenimas galite pasižiūrėti čia.

Dar norėčiau pažymėti kelis svarbius dalykus, kuriuos viliuosi šio teksto skaitytojas turės omenyje. Pirmasis ir svarbiausias, kalbant apie čiuožinėjimo ant fotografijų veiksmą, turimas galvoje čiuožinėjimas tiesiogine, o ne perkeltine prasme. Antrasis ir ne mažiau svarbus – šį tekstą vertėtų suprasti ne tiesiogine, bet perkeltine prasme, kaip tropą arba būdvardį (labai norint, kiekviena pastraipa gali būti kokia nors patinkanti raidė). O perkeltinės prasmės atžvilgiu tarp teksto ir kūrinio (veiksmo) įvyksta šioks toks apsikeitimas, bet nuo pradžių…

O pradžioje dar šiek tiek apie impresijas digresijomis. Perskaičiusi sakinį, kuriame Robertas pakvietė „pačiuožinėti nuo Barbakano kalno ant jo fotografijų, tiesiogine to žodžio prasme“, pagalvojau apie perskaitytus ir išsyk „nuraunančius“ sakinius – toks tad buvo ir Roberto kvietimas. Visas vaikystės vasaras praleidau viename Dzūkijos kaime (XIX amžiuje, po didžiosios valakų reformos, pavadintame Čižiūnais), tad visų pirma žodį „rauti“ suprasdavau tiesiogiai. Pavyzdžiui, išgirdusi močiutės kvietimą: „vaikeli (dešininis kirtis ant i), aikšį ažių ravėti“, žinodavau, kad tikrai reikės r a v ė t i (tikrąja to žodžio (?) prasme) ir man kaip kokiam triušeliui Huveriui iš Kurt Vonnegut „Čempionų pusryčių“ pasivaidendavo ore sklendžiantis ir plevenantis, perregimas kaspinas su raidėmis – r a v ė t i. Nelabai laiminga, pakišusi Vonnegutą po pagalve, eidavau jų įprasminti.

Vėliau mokykloje išmokau, kad „ravėti“/„rauti“ yra ir veiksmažodžio bendratis. Dar vėliau kažkur nugirdau, kad žodis „rauti“ vartojamas ir kaip būdvardis, epitetas, žymintis kokio nors veiksmo/daikto/dalyko labai stiprų ir teigiamomis emocijomis susijusį poveikį, pavyzdžiui, „kaip tas koncas nurovė – šakės“. Matyt iš „nustebti“ pasiskolintas priešdėlis „nu“ eliminavo „iš“ ir ne visai taisyklingai pavirto „nurautu“. Toks (nurautas) gali būti ir tu, kai nematomi džiaugsmo pirštai tave išsuks iš dirvos, pakylės ir nupurtys. Taigi „nurautas“ man tapo svarbiu ir dažnai vartojamu epitetu.

Neseniai kažkur skaičiau, dabar jau nepamenu kur, kad būdvardis pati „silpniausia“ kalbos dalis, kalbinis balastas. Nors tada šį teiginį dar nevisai supratau, bet intuityviai nesutikau. Epitetai ir būdvardžiai (nejaučiant skirties) ne tokie akivaizdūs, todėl neretai įdomesni, būdami tuo pat metu ir beveidžiais ir  daugiaveidžiais (jeigu galima taip apibūdinti kalbos dalį), bet suteikiantys veidą/formą/spalvą/charakterį kitiems. Būdvardžiai yra ir labiausiai tautinį identitetą atspindinti kalbos dalis, pavyzdžiui, esant kitataučiu daugelyje užsienio kalbų sudėtingiausia suprasti būtent juos. Jie gelbėja iš logiškųjų, aiškiųjų, nuobodžiųjų daiktavardžių ir veiksmažodžių, jų banalumo (atsiprašau dėl savo naivumo, bet jeigu jau esame impresijų dykumoje – neturiu ko prarasti ir gėdytis, nesivaržau ir klausydama John‘o Cage‘o – išsilaisvinu).

Būdvardinis kalbėjimas man siejasi ir su filosofo Algio Mickūno kosmosu ir su pačiu tėveliu (studentus jis vadina deminutyvais – dukrelės ir sūneliai, o save deminutyvu – tėvelis), tiksliau jo kalbėjimo manieros minkštumu ir džiugesiu, lyg ir ne vietoje, lyg ir tarp kitko įterpiamais minkštumo ženklais, pavyzdžiui, „mėlyniumas“. Taigi, galų gale, atsiradę lyg ir oazėje, kratydami impresijų gramatikos dykumos smėlį (arba sniegą) iš sandalų, galime sugrįžti prie Roberto sugalvoto ir organizuoto čiuožinėjimo ant fotografijų – meistriškai n u r a u t o reikalo. Būtent „nurautas“ yra šio teksto-epiteto/būdvardžio akcentas, didžioji raidė arba kirtis.

O jeigu tu susitapatinsi su juo – gali laisvai kalbėti apie Roberto veiksmą, apsigobęs impresionistinio, būdvardinio kalbėjimo lietpalčiu, pamiršęs banaloką įsivaizdavimą, kad toks kalbėjimas yra banalus. Nes jei banalu, nes banalu tai, kas neva banalu – tai kaip bananu (vaisiumi) per galvą, o bananas (kaip ir „banalus“) beveik tarptautinis žodis, kuris daugelyje kalbų turi tokią pat šaknį „ban“ ir priesagą „an“. (Išskyrus filipiniečių, čia jis skamba taip – „s a g i n g“.)

Mąstant apie čiuožinėjimo ant fotografijų veiksmus, galimas ir kiek rimtesnis su vertės/paskirties kritika, fotografijos saviironija, dekadansu ar net savižudybe etc. susijęs žvilgsnis. Dar galimas ir kiek teigiamesnis ir aktualesnis su medijų/meno/medijų meno ekologija susijęs žvilgsnis, bet, dalyvaujant veiksme (nežinau ar kiti dalyvavę sutiktų) man svarbesnis pasirodė džiaugsmo pliūpsnis, vaikystės atsiminimai ir noras tiesiog smagiai praleisti paskutines žiemos dienas. Taigi čia vienas ant kito atgulė sluoksnis džiaugsmo, sluoksnis atminties (nostalgijos) ir sluoksnis hedonizmo. Turint omenyje, kad veiksme dalyvauja daugiau/mažiau meno lauko veikėjai minėtas susisluoksniavimas įgavo atitinkamą atmosferą. Kalbant geologiniais terminais, tokia situacija man primena po žemės pluta (buvimo meno lauke dimensija) kunkuliuojančią magmą (bendrą atmosferą). Gal tokius patirties miražus pakursto, nors ir nedidelis, bet vis šioks toks adrenalino kiekio kraujyje padidėjimas. Įdomiu ir šiuolaikinio meno kontekste aktualiu šį čiuožinėjimą būtent ir paverčia jame dalyvavęs „didysis“ m e n o egzistencijos trikampis: kūrėjas-kūrinys-publika, atminties kultūros ir žaidimo fenomeno apmąstymai (interpretacijos).

Prisiminiau keletą su sportu, žaidimu susijusių šiuolaikinio meno veiksmų, pavyzdžiui, kad ir tai kaip  Darius Mikšys projekto „Holiday in. Londonas – Marselis – Vilnius” metu mokėsi žaisti kriketą ir tai, ką išmoko demonstravo Šiuolaikinio meno centro salėje per projekto atidarymą. Arba Mirjam Wirz inicijuotas „Flash Bar“ akcijas, kuriuose pasiskolinamos barų kultūros ir gyvenimiškos aplinkos, patirties elementai, taisyklės. Roberto čiuožinėjimas yra dar kitoks keliais aspektais. Pirmasis, susijęs su tuo, kad čiuožinėjimas nuo kalnų – ne visai žaidimas. Antrasis, kad čiuožinėjimui naudotas jau buvęs kūrinys, 2007-aisiais pristatytas Vilniaus fotografijos galerijoje, parodoje „0-1“.

Robertas fotografavo miegamųjų rajonų rūsius kaip tam tikrus kolektyvinės atminties artefaktus, kurie buvo ne tik rūsiai, bet ir susirinkimų vietos. Fotografijų seriją Robertas atspaudė ant gofrokartono dėžių ir jomis užvertė galerijos erdvę. „Po parodos darbai sukeliavo į archyvą, kol permąstęs „reikalus” sugalvojau tokią tąsą…”. Apie tokią tąsą įdomu galvoti kaip apie koncepcijų (konceptualumo) ekologiją.

Vėliau, praėjus beveik kelioms savaitėms po čiuožinėjimo, klausiau Roberto: „ar tau čiuožinėjant buvo nors kiek (o gal ir labai?) svarbus tas faktas, kad buvo čiuožinėjama ant rūsių kaip kolektyvinės atminties artefakto”. Jis atsakė: „ne, iš esmės nebuvo svarbu, kad ant kolektyvines atminties. Bet čia atisranda tam tikra interperetacijų dimensija, turint omeny kad tie rūsiai tūnojo tamsoje, kažkoks undergraundas, ir dabar jis patenka ant sniego”. Požeminių „sekretų“ ištraukimas į dienos šviesą, žemių nupurtymas. O po „sekreto” stikliuku pasimato patys įvairiausi fotografijose užfiksuotų vaizdų fragmentai. Čiuožimo veiksmas man pasirodė panašus į savotišką kūrinių (fotografijų) refleksiją: pokalbį, tekstą etc. Čiuožimas kaip impresionistinis tekstas apie Roberto fotografijas, todėl šis tekstas-būdvardis, kurį dabar rašau yra ir gramatika, ir sintaksė, ir fonetika etc. tuo pačiu metu. Regis, veriasi tikrų tikriausia interpretacijų dykumos bekraštybė…

Kalbant apie tai, kad čiuožinėjimas yra ne visai sportas ir ne visai žaidimas. Sportas ar/ir kitokie žaidimai, kultūros filosofijoje turi tam tikrą ypatingą statusą. Apie tai kalbama Egene‘o Fink‘o, Maurice‘o Merleu Ponty teorijose. Žaidimo diskurso kontekste mėgstu prisiminti ir lietuvių filosofo Arūno Sverdiolo žodžių junginį „žaidimo ertmė“ su savu (savarankišku) įsiterpusiu laiku ir erdve. Į ją įneriame kaskart kaip tik pasiduodame susikurtoms ir įtikėtomis taisyklėmis. Čiuožinėjimas, nors ir turi kažką panašaus į žaidimo ertmę, tačiau tai ne visai tas pats. Čiuožinėjimo ertmėje esančios taisyklės nėra visai savarankiškos ir savitikslės – tai tarsi metažaidimas arba kažkas tarp žaidimo ir paklusimo kalno išlinkimams, nuolaidumui. Ir tas paklusimas asocijuojasi su vaikyste, žaisme ir energija, sugebėjimu nuožmiai ir beatodairiškai, su nepasotinamu adrenalino alkiu kristi į leidimosi/ritimosi kalnais akimirkų sūkurį.

Esti čia tik šiokių tokių taisyklių ar čiuožimo būdų, pavyzdžiui, negalima čiuožti, kol dar nenučiuožė prieš tave čiuožęs, visa kita daugiau mažiau – pasidavimas tėkmei ir apytikris (lyg tarp kitko) šalia tavęs esančiojo sekimas. Atminties, susijusios su vaikyste dimensijoje, galima atrasti sąsają tarp čiuožinėjimo nuo kalnų ir miegamųjų rajonų rūsiais, kuriuose būdavo steigiamos „būstinės“, „klubai“, „štanginės“. Tai kelios vaikystėje jaunystėje vykdytos ar stebėtos veiklos, kurios šiuo atveju susijungė čiuožiant Barbakano kalnu. Sąjungą įtvirtino ir pati materija – kartono lakštai, kurie neišvengiamai turi tą vaikystės, kiemų, rūsių, čiuožinėjimo nuo kalnų aurą, o pats čiuožimo veiksmas čia suveikia kaip keliavimo laiku, atminties metafora. Įdomiai suskamba ir tas momentas, kad nusileidi kalnu greitai, o lipimas esti kiek varginantis ir nelabai malonus, bet lipant įvyksta visai įdomių pokalbių.

Šiek tiek apie asmenines patirtis čiuožiant ant fotografijų. Čiuoždama kartais pagalvodavau: „Ką aš darau, juk kiekvieną kartą čiuoždama fotografijas vis labiau, tiesiogine prasme, žudau, naikinu, trinu, lankstau, brūžinu, gniaužau, lenkiu, volioju. Dar pagalvojau, kad snieguotas kalnas kaip koks white cube‘as, o kiekvienas nusileidimas ant fotografijos – kūrinys, esantis jame. Čia dar galima kalbėti ir apie skirtingus čiuožusiųjų čiuožimo būdus, kaip apie skirtingas menines strategijas, bet tai turbūt jau kone nešvanki priklausomybė, obsesija. Kita vertus, jau ne kartą pasitikrinau, kad jos išvengti neįmanoma, tad belieka žiūrėti džiaugsmingai, kaip kad siūlo Algis Mickūnas.

Tad vardan to džiaugsmo, pabaigai pasidalinsiu dar keliais įspūdžiais: čiuožinėdama susipažinau su keliais labai smagiais vaikais, lipdami į kalną pasikalbėdavome, pavyzdžiui, apie pasaulio pabaigą. Nusprendėme, kad tai tikrų tikriausia nesąmonė, bet apie ją įdomu kalbėti. Kalbėjome, kad šiandien turbūt paskutinė tikros žiemos diena, todėl taip pusto, o gal visgi pasaulio pabaiga? Dar gavau patarimų, kad čiuoždama per daug atsilošiu ir įsitempiu, todėl esu panaši į „I“ arba „l“ raides ir todėl beveik visada iš nuotraukos iškrentu (negaliu paaiškinti, kaip tai suprasti, bet ir nenoriu). Dar pagalvojau, kad iškritusi dažniausiai atsipalaiduoju ir susiriečiu į „O“ arba „G“. Įsitraukiau į žaidimą ir drauge pradėjome svarstyti kokias raides primena kiti čiuožę kalnu. I. M. S. sutartinai pavadinome visa abėcėle, nes kaip tik ji nečiuožė, T. B. buvo panašus į „V“. Trys merginos (visų vardų nepamenu), dažniausiai čiuoždavusios trise „traukinuku“, tapo tikrų tikriausia „E“, V. M. vienas berniukas pavadino „K“, M. L. buvo C, nes kažkaip plastiškai išlinkdavo, V. J. vieną kartą nučiuožė drauge su manimi, tad tapo taškeliu ant „i“, V. K. ir A. D. čiuoždami vienas kitą filmavo, todėl pavadinau juos W ir t.t. Pradėjo vis smarkiau snigti, pamažu skirstėmės.