Į naujos Vilniaus parodų erdvės atidarymą „The Gardens“ konceptualiai pavėlavau – atėjau ne šeštą, kaip kvietė, o septintą. Bet kadangi galerija, kaip supratau, linksta prie konceptualaus (o iš tikro postkonceptualaus) meno, pasitenkinau pirmos dalies atpasakojimais. Regis, planetariumo salėje įsižiebus žvaigždėms, „The Gardens“ įkūrėjos Inesa Pavlovskaitė ir Gerda Paliušytė garsiai skaitė savo pačių ir menininko Mark Geffriaud susirašinėjimą apie tai, kaip atidaryti šią parodą; buvo susitarta vieną objektą palikti, kitą – išsivežti. Klausydamas šio perpasakojimo atpasakojimo, išgirdau skundų, jog Inesos ir Gerdos bandymas skaityti sinchroniškai atrodė „lyg mokyklos aktų salėje“, nes buvo ne kartą suklysta – man toks priekaištas sukėlė abejonių, nes (post)konceptualaus meno darbo meistriškumas tikriausiai slypi ne dailiajame skaityme.
„Opening“ atidarymo performansas Planetariumo salėje.
Antroje performanso dalyje, į kurią suspėjau, Mark išėmė galerijos kambario duris ir visus svečius palydėjo ant stogo nusifotografuoti – nuotrauka ir bus tas objektas, paliktas galerijoje. Tada visi grįžome išgerti vyno ir paklausėme Molly Nillson nuostabaus ir „Lyncheriško“ („Malholando klubas“, „Socialinė imperija“) koncerto. Pokalbių su pažįstamais metu pradėjau kalbėti aukštu ir manieringu balsu, tuo suerzindamas nemažai vakaro svečių. Susierzinimą bandžiau gesinti paaiškindamas: „Tai konceptualu“, ir iš tiesų jaučiausi atstovaujantis kritišką queer theory tradiciją, o gal atsitiktinai prisilietęs ir prie konceptualumo šaknų: JUK IR MARSELIS DIUŠAMPAS BEI DŽIONAS KEIDŽAS BUVO GĖJAIS, ANIA? www.vice.com/read/wondering-art-aids
Grupinės nuotraukos su durimis darymas ant Planetariumo stogo.
Trumpai aptaręs svarbiausius vakaro įvykius, galiu imtis jų vertinimo. Visų pirma, atidarymas pavyko taip ir kaip ir turėjo įvykti: puikiai. Susirinko gausybė jaunų, intelektualių ir stilingų žmonių, tarp jų Vilniaus meno scenos žvaigždutės Gintaras Didžiapetris, Elena Narbutaitė, Dalia Dūdėnaitė ir kiti. Patikėkite, aš nenuvertinu visų, įskaitant savo, pastangų atrodyti seksualiai ir stilingai. Tikiu, gal kaip Karolis Klimka, seksualaus avangardo prasmingumu – nes subūrus tokią seksualią masę, visada yra vilties visus užkrėsti lytiškai… tfu, meniškai plintančia liga.
Molly Nilson pasirodymas Planetariumo konferencijų salėje.
Tačiau „The Gardens“ atidarymo seksas – saugus, ir poza šiek tiek pabodusi. Žinau prancūzų menininko Mark Geffriaud darbus iš anksčiau, nes pernai teko kartu su „The Gardens“ galeriste Inesa Pavlovskaite ir kitais savanoriais dalyvauti šio menininko kolektyvinio tylaus „Odisėjos“ skaitymo performanse Paryžiaus „Jeu de Paume“ parodoje, kuruotoje Raimundo Malašausko. Mačiau ir paskutinę jo parodą „GB agency“ galerijoje, kurioje jis bandė pastatyti medinį namelį. Parodos uždaryme trečdalis svečių buvo (post)konceptualaus Vilniaus meno atstovai. Taigi Mark nėra tas nepažįstamasis meilužis iš Paryžiaus, su kuriuo taip norėtųsi išduoti savo lietuvį sutuoktinį. „The Gardens“ santuoka su Vilniaus meno žvaigždutėmis ir planetomis tvirta. Atsidarė nauja kosmoso (graikiškai sistema) erdvė.
Iliustracija viršuje: Mark Geffriaud paroda „Opening“ galerijoje „The Gardens“, 2011.