2015 05 17

Fotoreportažas iš 56-osios Venecijos bienalės (II dalis): nacionaliniai paviljonai

artnews.lt

Antroje fotoreportažų iš Venecijos bienalės ciklo dalyje žengiame į nacionalinius paviljonus, išsidėsčiusius ne tik labiausiai lankomose Giardini ir Arsenale erdvėse, bet ir tolimiausiuose miesto užkampiuose, o taip pat ir salose. Beje, vienoje iš jų – San Lazzaro degli Armeni – saloje įsikūręs Armėnų paviljonas šiemet apdovanotas prestižiniu Venecijos aukso liūtu. Bet apie tai vėliau – ateinančiame reportaže. Šįkart vertėtų pradėti nuo antrosios vietos, arba kitaip – specialiojo apdovanojimo – laimėtojos – Joan Jonas parodos, kuri šiemet atstovavo JAV. Joan Jonas projektas They Come to Us without a Word, pristatytas Masačiusetso technologijų instituto, sukurtas vos prieš kelis mėnesius – šių metų žiemą Niujorke. Jame legendinė menininkė pristatė seriją video darbų, piešinių, iš pačių video darbų atkeliavusių objektų ir tekstų, nagrinėjančių, pasak pačios autorės, „peizažą ir natūralius reiškinius“ bei „vandenyną kaip poetinę, toteminę ir natūralią būtį, kaip gyvybės šaltinį ir namus visam būtybių pasauliui“. Kaip jau galima pastebėti iš autorės žodžių, parodoje netrūko romantizuoto santykio su gamta, gyvūnų prigimties ir komunikacijos ypatybėmis (kurie, beje, buvo ne vieno nacionalinio paviljono pagrindinė tema), tad racionalias kritines refleksijas čia keitė panirimas į iki-kalbinį arba afektinį santykį su aplinka, kokį galima rasti tokiuose apmąstymuose kaip Donna Haraway knygoje Kai susitinka rūšys (When Species Meet). Specialusis paminėjimas galbūt būtų labiau tikęs pakeisti į viso gyvenimo nuopelnų apdovanojimą, tačiau bet kuriuo atveju – Joan Jonas įvertinta už savo indėlį į performanso bei eksperimentinio filmo istoriją.

Joan Jonas, They Come to Us Without a Word, 2015 (kadras iš filmo)

JAV paviljonas, Joan Jonas, They Come to Us Without a Word, 2015. Nuotrauka: Moira Ricci

Prancūzijai šiemet atstovavusi menininkė Céleste Boursier-Mougenot su projektu rêvolutions taip pat referafo, tiksliau – atkūrė – dalį trapios ekosistemos. Du suaugę medžiai – vienas erdviame amfiteatro struktūrą įgavusiame paviljono centre, kitas – Giardini parko erdvėje – iš lėto judėjo netaisyklingomis kryptimis, išstatyti žiūrovams su visomis savo šaknimis, įsiskverbusiomis į kartu su jais iškastą gruntą. Anot parodos rengėjų, po šiomis mašinos-gamtos chimeromis slypi animistinė medžių vizija. Tačiau kaip taikliai išsireiškė vienas iš bienalės kritikų, ši, nors ir įspūdinga, animizmo iliustracija pasirodė kaip tuštokas gestas.

Prancūzijos paviljonas, Céleste Boursier-Mougenot, rêvolutions, 2015

Graikų paviljone, kuriame menininkė Maria Papadimitriou sukūrė instaliaciją “Why Look at Animals? AGRIMIKÁ”, santykis su gamta bei gyvūnija įgavo kiek (savi)kritiškesnį atspalvį. Instaliacijai menininkė iš centrinės Graikijos miesto Volos perkėlė veikiančią ir gyvūnų oda bei kailiais prekiaujančią parduotuvę, pavadinimu “AGRIMIKÁ”, kuris reiškia vietinį laukinį žaidimą. Menininkei įdomus gyvūnų, nepasiduodančių prijaukinimui santykis su žmogumi ir atvirkščiai – žmogaus siekis viską ekonomizuoti neretai patį paverčia auka, o ne plėšrūnu. Atkurdama bienalės metu veikiančią parduotuvę, menininkė sukuria naują socialinių mainų erdvę, kurioje autorės keliami etiniai, politiniai ir ekonominiai klausimai įgauna materialius pavidalus.

Graikijos paviljonas, Maria Papadimitriou, Why Look at Animals? AGRIMIKÁ, 2015

Kiti nacionaliniai paviljonai nuo gamtos gręžėsi į post-kolonijalizmo problematiką. Nenuostabu, jog vienas iš jų tapo Belgija, kurios paviljoną drauge kuravo menininkas Vincent Meessen bei kuratorė Katerina Gregos. Į parodą pakviesdami menininkus iš įvairių šalių, projekto rengėjai tikėjosi sugriauti nusistovėjusią solo projektų nacionaliniuose paviljonuose tradiciją. Paroda Personne et les autres siekė apmąstyti Internacionalizmo – darbo judėjimo ir tarptautinio solidarumo – idėjas ir palikimą. Tad parodoje kvestionuojama Eurocentristinė modernybės idėja, nagrinėjant, kaip intelektualiniai mainai lygiavertiškai vyko įvairiomis kryptimis tiek tarp Afrikos, tiek tarp Europos. Kiti parodoje dalyvavę menininkai – Mathieu K. Abonnenc, Sammy Baloji, James Beckett, Elisabetta Benassi, Patrick Bernier & Olive Martin, Tamar Guimarães and Kasper Akhøj, Maryam Jafri, Adam Pendleton.

Belgijos paviljonas, paroda Personne et les autres, 2015

Savitą indėlį į post-kolonializmo temą įnešė šiemetinis Lenkijos paviljonas, kuriame pristatytas C.T. Jasper ir Joanna Malinowska filmas Halka/Haiti 18°48’05”N 72°23’01”W (2015). Jame menininkai Haičio miestelyje Kazalė sukūrė ir nufilmavo Stanisławo Moniuszko operą Halka. Apmąstydami Wernerio Herzogo filmo Fitzcarraldo kūrimo istoriją, menininko nejautrumą kolonizatoriaus atspalvį turintiems jo paties veiksmams, lenkų kūrėjai priminė kitą ypatingą istorijos puslapį, kuriame lenkų kariai, pasiųsti Napoleono į Haitį malšinti valstiečių maišto, patys prisijungė prie pastarųjų ir nuo to laiko iki šiol laikomi pagarboje. Šiuos netikėtus kultūrinius, politinius ir istorinius susiliejimus menininkai atkūrė pasitelkdami ikoninę tragišką Halka operą, kurioje meilės istorija vystosi sudėtingų valstiečių-feodalų kovų sūkuryje.

Lenkijos paviljonas, T. Jasper ir Joanna Malinowska, Halka/Haiti 18°48’05”N 72°23’01”W, 2015

Jaunas Serbijos menininkas Ivan Grubanov savo instaliacija United Dead Nations siekė permąstyti nacijos idėją Venecijos bienalės kontekste ir istorijoje. Surinkęs įvairių laikotarpių šiandien jau neegzistuojančių sąjungų vaiduoklius, prikėlė juos naujam gyvenimui jau estetiniame ir vizualiniame režime. Pasitelkdamas vėliavas, tapybą bei performansą, menininkas nagrinėja paties vaizdo, ypač politinio, kūrimo genezę ir ypatumus.

Serbijos paviljonas, Ivan Grubanov, United Dead Nations, 2015

Danijai šiemet atstovavęs vietnamiečių kilmės danų menininkas Danh Vo sukūrė elegantišką instaliaciją Mothertongue, kurioje brikoliažo būdu jungdamas antikines skulptūras, buitinius „rastus” objektus, spalvą ir tekstą, menininkas kuria subtilų naratyvą, kuriame persipina asmeninės biografijos detalės (tėvo kaligrafo darbas, kuriame jis perrašinėdavo žodžius, nesuprasdamas jų reikšmės), politinė istorija, religija ir seksualumas (parodos pranešimą spaudai sudaro filmo Egzorcistas (1973) ištrauka, kuriame apsėstoji paauglė rėkia ir šnypščia įvairias nešvankybes). Tiesa, nemenka dalis Venecijoje pristatomų kūrinių dar šią žiemą rodyti Marian Goodman galerijoje, Niujorke, tad teko išgirsti ne vieną nusivylusį balsą ne tik dėl akivaizdaus meno rinkos dalyvavimo paviljone, bet ir dėl menkai įdėtų menininko pastangų. Vis dėl to, reikia pastebėti, jog, ruošdamas Danijos paviljoną, Danh Vo lygiagrečiai kuravo ir milžinišką bei išties subalansuotą parodą Slip of the Tongue Venecijos Palazzo Grassi erdvėse, tad dėmesį ir jėgas teko skaldyti į dvi dalis.

Danijos paviljonas, Danh Vo, Mothertongue parodos fragmentas, 2015

Brazilijos paviljone pristatomi skirtingų kartų menininkai sudėtingas politines ir socialines temas, tokias kaip diktatūra ar socialinė nelygybė, reflektuoja pasitelkdami abstrakčią, minimalistinę kalbą, nurodančią į medžiagų ir kūno trapumą. Kuratoriaus Luiz Camillo Osorio sudarytoje parodoje So much that it doesn’t fit here dalyvavo menininkai André Komatsu, Antonio Manuel, Berna Reale.

Brazilijos paviljonas, paroda So much that it doesn’t fit here, 2015

Abstrakčią, bet ne mažiau materialią ir įtraukiančią meno kalbą plėtojo Pamela Rosenkranz, savo instaliacija Our Product atstovavusi Šveicariją. Visą paviljoną, pradedant jo įėjimu, menininkė transformavo į vientisą daugiajutiminę patirtį su visa įžangos, įtampos augimo ir kulminacijos struktūra. Žaliai apšviestoje įėjimo ir laukimo erdvėje, žiūrovai stoviniuoja ilgose eilėse, klausydami kompiuterio generuojamo bekūnio balso, kol pagaliau patenka prie milžinško kūno spalvos kunkuliuojančio ir plastmase kvepiančio baseino, tyvuliuojančio per visą paviljono salę. Noetenas, silikonas, Evian vanduo, Viagra – tai tik kelios instaliacijoje naudojamos medžiagos, tarp kurių ir tokie biologiniai elementai kaip bakterijos ir hormonai. Šiais deriniais Rosenkranz užklausia mokslo, religijos ir komercijos kuriamą žmogaus įvaizdį. Tuo pačiu, menininkė šmaikščiai nurodo ir į Šveicarijoje vienų pelningiausių – kosmetikos ir vaistų korporacijų – veiklą ir finansinį susipynimą su meno pasauliu, į ką kreipia ir kiek ironiškas projekto pavadinimas.

Šveicarijos paviljonas, Pamela Rosenkranz, Our Product, 2015

Vengrijai atstovaujantis jaunas menininkas Szilárd Cseke taip pat nevengė ironijos savo interaktyvioje instaliacijoje Sustainable Identities. Kaip jau galima spėti iš paties pavadinimo, menininkas bei kuratorė Kinga German pasitelkia gerokai nutrintus ir populiarius terminus, pabrėždami jų tuštumą. Tokiais pat tuščiais plastiko kūnų-vamzdžių tinklu oro srovių genami blaškosi lengvi kamuoliai, tarsi individai globalioje erdvėje – susieti, bet riboti, stumiami nematomų jėgų link ir tolyn viens nuo kito.

Vengrijos paviljonas, Szilárd Cseke, Sustainable Identities, 2015

Plika akimi nematomos, bet kūną ir suvokimą nemažiau veikiančios garso bangos tapo Šiaurės šalis pristačiusios Norvegų menininkės Camille Norment išeities tašku. Skulptūriškai ir minimaliai išspręstoje instaliacijoje Rapture, žiūrovai buvo kviečiami patirti garso istoriškumą – jo paliekamos žymės kūne ir prote prilygsta istorijos paliktiems pėdsakams medžiagose ir daiktuose. Tuo pačiu, ši paroda – tai vienas iš retai bienalėje pasitaikančių atvejų, kuomet šalį (ar jų grupę) reprezentuoja garso menininkas/ė.

Šiaurės šalių paviljonas, Camille Norment, Rapture, 2015

Meditatyviu prisistatymu išsiskyrė ir Pietų Korėjos paviljonas, kuruotas Sook-Kyung Lee, kuriame pristatyti menininkų Moon Kyungwon ir Jeon Joonho dueto įvietinta instaliacija The Ways of Folding Space & Flying. High-tech dizainas ir futuristiniai filmų scenarijai kūrė veikiau melancholišką, „Soliarišką“ nuotaiką, nei baugias ar nepažįstamas ateities vizijas. Tiesa, svarbiausiu paviljono akcentu (ne)tikėtai vis dėlto tapo ne parodoje eksponuojami kūriniai, o ypatingo dizaino paviljono maišeliai, tapę ne vieno pokalbio ir net kovos objektu. Priešingai minėtiems paviljonams, tokios šalys kaip Ispanija, Rusija ar Didžioji Britanija pasirinko kiek rėksmingesnį, įžūlesnį ar vizualiniais efektais paremtą prisistatymo būdą. Tačiau, žinoma, toks būdas vienų buvo išnaudotas sėkmingai tiek konceptualiai, tiek vizualiai, kitų – paviršutiniškai ir formaliai.

Pietų Korėjos paviljonas, Moon Kyungwon ir Jeon Joonho, The Ways of Folding Space & Flying, 2015

Ispanijos paviljono paroda sukosi apie subjektus, tiksliau, jų konstravimo ypatybes, pasirenkant Salvadorą Dalí kaip centrinę projekto ašį-personažą. Čia neišvysite paties menininko kūrinių, o tik jo konstruojamus savo paties įvaizdžius. Jaunesnės kartos menininkai – Cabello/Carceller, Francesc Ruiz, Pepo Salazar – subjekto situaciją šiandienėje aplinkoje nagrinėjo per tokias problematikas kaip lyties tema, masinių medijų galia bei vaizdo-objekto kultūra.

Ispanijos paviljonas, paroda Los Sujetos (The Subjects), 2015

Didžioji Britanija savo prisistatymui šiais metais pasirinko menininkę Sarah Lucas, kuri, likusi ištikima savo braižui, sukūrė provokuojančią ir humoru persmelktą feministinę parodą Scream Daddio, kurios centriniu kūriniu tapo milžiniška skulptūra Maradona (taip – nuoroda į legendinį Argentinos futbolininką). Nors ir kiek pernelyg nudailinta, prabanga alsuojanti paroda vis tik sugebėjo išlaikyti šiokį tokį aštrumą, kuriuo, pavyzdžiui vien vizualiniais triukais apsidangstęs Rusijos paviljonas padaryti nesugebėjo.

Didžiosios Britanijos paviljonas

Didžiosios Britanijos paviljonas, Sarah Lucas, Scream Daddio, 2015

Pastarąjį šiemet atstovavo menininkė Irina Nakhova su paroda Green Pavilion. Per kelis aukštus išsidėsčiusioje parodoje žiūrovas nardinamas į vis naujas efektingas vaizdines ir somatines patirtis, tačiau nuolat neapleido jausmas, jog jomis mėginama dangstyti pačią Rusijos dabartį. Tuo pasirūpino ukrainiečių menininkai, surengę kelias provokacijas-okupacijas prie ir pačiame Rusijos paviljone. Tiesa, jos buvo gan švelnios ir subtilios, tad nemenka dalis lankytojų tiesiog nesuprato, ar kareiviškomis uniformomis persirengę žmonės yra Rusijos paviljono dalis, ar jo „okupantai“.

Rusijos paviljonas, Irina Nakhova, Green Pavilion, 2015

Ukrainiečių menininkas protestuoja prie Rusijos paviljono

Kitas efektyvumu išsiskiriantis paviljonas šiemet buvo Japonijos prisistatymas su menininkės Chiharu Shiota instaliacija The Key in the Hand. Perdėtu teatrališkumu ir simbolizmu alsuojanti instaliacija tapo viena žiūrovų mėgstamiausių erdvių asmenukėms daryti.

Japonijos paviljonas, Chiharu Shiota, The Key in the Hand, 2015

Vienas svariausių kūrinių visoje bienalėje, nors ir gerokai paslėptas Vokietijos paviljono rūsyje, buvo menininkės Hito Steyerl instaliacija Factory of the Sun. Videoprojekcijos erdvę menininkė transformavo į buvimo viename iš virtualių žaidimų situaciją: ekrane rodomi vaizdai tarsi išsilieja į fizinę erdvę ir atvirkščiai – žiūrovai tampa vis į gilesnius lygmenis neriančio „virtualaus“ žaidimo dalimi. Sumaišydama fizinį ir virtualų lygmenis, ar parodydama jų ribų nebuvimą, Hito Steyerl nagrinėja žmonių virtimą vaizdais, jų cirkuliaciją ir su tuo susijusią politiką bei ekonomiką. Kiti Vokietijos paviljone, kurį kuravo Florian Ebner, pristatyti menininkai – Olaf Nicolai, Tobias Zielony ir menininkų duetas Jasmina Metwaly ir Philip Rizk – vienaip ar kitaip savo kūriniuose analizavo darbo, ekonomikos ir gamybos santykį. Tiesa, visų šių menininkų sugretinimas ne vienam pasirodė kiek dirbtinis ir netvirtas.

Vokietijos paviljonas, Hito Steyerl, Factory of the Sun, 2015

Greta Vokietijos paviljono pastato stovintis Kanadiečių paviljonas šmaikščiu pavadinimu Canadassimo šiemet maskavosi pastolių mišku, už kurių žiūrovai galėjo rasti menininkų of Jasmin Bilodeau, Sébastien Giguère and Nicolas Laverdière kolektyvo BGL su/atkurtą Kvebeko (o ir tikriausiai daugumoje Vakarų šalių miestuose) mieste paplitusių nedidelių parduotuvių interjerą. Chaotiškoje parduotuvėje haliucinuojantį poveikį sustiprino ir išsiliejusios prekių etiketės, o kitose erdvėse įkurta dažais sprogstanti amatininkų studija bei monetomis varomas abstraktus mechanizmas po truputį ėmė priminti pramogų parko svaigulį.

Kanados paviljonas, BGL, Canadassimo, 2015

Arsenale erdvėje šiemet įsikūrė Latvijos paviljonas, kuriame menininkų pora Katrīna Neiburga ir Andris Eglītis drauge su architektu Austris Mailītis sukonstravo klaidžią instaliacijos Armpit erdvę. Joje menininkai pristatė savo tyrimo apie „garažų elfų“ fenomeną – (daugiausia) vyrus, laiką leidžiančius savuose garažuose, tapusiuose jų priebėgomis nuo pabodusios buities. Rytų Europoje šis reiškinys gana gerai pažįstamas, tačiau panašu, jog per paveikią instaliacijos architektūrą menininkams pavyko jį perteikti ir užsienio žiūrovams. Tuo pačiu, parodoje ryški ir kita būtent šiai bienalei svarbi – darbo – tema, vienu ar kitu kampu tekanti per kone visų paviljonų prisistatymus.

Latvijos paviljonas, Katrīna Neiburga ir Andris Eglītis, Armpit, 2015

Vienoje iš Arsenale pastatų pirmą kartą bienalės istorijoje prisistatė ir Seišelių Respublika, su menininkų George Camille, Léon Wilma ir Loïs Radegonde instaliacija A Clockwork Sunset, grasinusia apsemti ne vienus prabangius lankytojų batelius.

Seišelių Respublikos paviljonas, George Camille, Léon Wilma, Loïs Radegonde, A Clockwork Sunset, 2015

Už Giardini ir Arsenale sienų įsikūrė ir vieni stipriausių bienalės paviljonai – Naujosios Zelandijos paviljonas, pristatęs Simon Denny projektą Secret Power bei Islandijos paviljonas, įgyvendinęs kontraversišką menininko Christoph Büchel projektą.

Simon Denny projektas, išsiskleidęs per dvi erdves – Marciana biblioteką pačiame Venecijos centre ir Marco Polo oro uostą – per dizaino prizmę nagrinėjo Edwardo Snowdeno nutekintus dokumentus. Garsioje Marciana bibliotekoje saugomų vienų seniausių pasaulio žemėlapių archyvai mezgė tvirtus konceptualius ryšius su Denny instaliacija, kurioje atskleidžiama, kaip sudėtingos informacijos vizualizavimas išreiškia ir įtvirtina galios mechanizmus. Denny ypač kruopščiai nagrinėjo amerikiečių Nacionalinės saugumo agentūros dizainerio David Darchicourt vizualinę kalbą, kurioje kompleksiška ir pavojinga informacija apipavidalinama neretai vaikiškais ir nuotaikingais paveikslėliais. Turint galvoje, jog tas pats David Darchicourt rengė ir tokias pat nuotaikingas knygeles vaikams, visa ši vizualinė kalba įgauna tamsių cinizmo atspalvių.

Naujosios Zelandijos paviljonas, Simon Denny, Secret Power, 2015

Nina Magnúsdóttir kuruotas projektas THE MOSQUE pristatė Islandiją, kuri šiemet, bendradarbiaudama su musulmonų bendruomenėmis Venecijoje ir Islandijoje, Santa Maria della Misericordia bažnyčioje septyneriems bienalės mėnesiams įrengė pilnai funkcionuojančią musulmonų mečetę. Šiuo gestu menininkas Christoph Büchel siekė ne tiek kalbėti apie šiandieninės migracijos ir (des)integracijos keliamus iššūkius, kiek šiuos iššūkius vienaip ar kitaip judinti tiesiogiai. Šio projekto pagalba suvedamos ne tik dviejų itin skirtingų šalių musulmonų bendruomenės, tačiau atkreipiamas ir Venecijos valdžios dėmesys į šią vis augančią bendruomenę jų mieste. Pastarasis istoriškai garsėjo kaip kultūrinių ir ekonominių mainų kraštas, tad ir šiandien projektu THE MOSQUE mėginama kurti atvirus ryšius su vietiniais gyventojais, atveriant duris į iki tol uždaras erdves, leidžiant suprasti iš pirmo žvilgsnio nejaukius apeigų ritualus.

Islandijos paviljonas, Christoph Büchel ir musulmonų bendruomenės Venecijoje ir Islandijoje, THE MOSQUE, 2015

Estijai šiemet atstovavo jaunas kūrėjas Jaanus Samma, pristatęs projektą Not Suitable For Work. A Chairman’s Tale, kurį kuravo italų kuratorius Eugenio Viola. Kelių dalių parodoje, kurią sudarė filmai, objektai, garsinė instaliacija ir archyvai, Jaanus Samma pristatė slaptą gėjų istoriją Sovietinėje Estijoje, represijas jų atžvilgiu, maskavimosi būdus ir asmenines patirtis per vieno žmogaus – tuometinio kolchozo pirmininko Juhan Ojaste (1921–90) istoriją.

Estijos paviljonas, Jaanus Samma, Not Suitable For Work. A Chairman’s Tale, 2015

Fotoreportažą iš Lietuvos paviljono atidarymo galite peržiūrėti čia.