Mėgaukitės skrydžiu (ir nekreipkite dėmesio į oro duobes)

2009 m. sausio 19 d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė
Jesper Just. Romantic Delusions. 2008, 3 dalių video

Kai parodos koncepcija tampa skaičiai, neverta kalbėti apie „bendrąjį kodą“, jungiantį paskirus į bendrą visumą. Darbų atrinkimas iš įvairių pasaulio bienalių ir patalpinimas bendrame pastate dar nereiškia bendros parodos. „Bendrasis kodas. 5 žemynai, 10 bienalių, 20 menininkų“ labiau primena galimą 2009 m. „ARTNOW“ antologiją nei „festivalinio pobūdžio parodą“ (ir dar skirtą “Vilniui – Europos kultūros sostinei 2009”).

Vis dėlto, galimybė pamatyti puikius Jesper Just, Harry Dodge ir Stanya Kahn, Matthew Brannon, Shaun Gladwell ir kt. kūrinius priverčia užmerkti akis prieš tai, jog trūksta nemenko skaičiaus aprašų bei darbų pavadinimų, jog visi video darbai anglų kalba buvo netitruojami, o ką jau kalbėti apie tai, jog parodos atidarymo metu pats Jesper Just kaskart pasibaigus jo video instaliacijos laikui maigė „repat all“ pultelio mygtuką…Galbūt čia kaltas „parapijinio“ dydžio šiuolaikinio meno pasaulis Vilniuje, kur, nori nenori, tenka išgirsti anekdotines parodos ruošimo istorijas: etiketės verčiamos prieš pat atidarymą, kažkurie darbai vis dar neišeksponuoti ir t.t.  Kai tokie menininkai, kaip Eemil Karila „Vartuose“ eksponuojamoje instaliacijoje nematomą galerijos virtuvę pavertė savo kūrinio ašimi, tačiau ši ŠMC paroda ne apie tai. Ji apie postkapitalistinę sistemą ir joje gyvenančius mus ir mus stebinčius ir nagrinėjančius menininkus.

Vienu keisčiausių ir labiausiai sukrečiančiu tokio stebėjimo rezultatu būtų galima įvardinti Harry Dodge ir Stanya Kahn video kūrinius. Juose labai apgalvotai maišomi mockumentary (ironiškas documentary/dokumentikos žanro naudojimas) ir išmoktos kinematografijos pamokos, perfomatyvumas bei naratyvas, tipiška mažo biudžeto (low-budget) estetika ir siužetai apie post-visuomenių gyvenimą. „All together now“ (2008) yra ambicingiausias 26 minutes trunkantis projektas, kurio kūrimo metu menininkių pora tapo tiesiog menininiu duetu. Stanya Kahn, atėjusi iš performanso meno scenos, video darbuose dažniausiai tampa pagrindine heroje, gąsdinanti savo gyvulišku natūralumu ar maniakiškais beveik pasąmoniniais monologais. Tačiau „All togehter now“ stipriąją jų darbų dalį – kalbą – pakeičia muzikos, garsų ir triukšmo takelis, lydintis utopiškai apleistomis Los Andželo miesto erdvėmis besišlaistančius „išlikusius“ naujuosius „primatus“. Juos nuolat stebi sekimo technologijomis apsiginklavusios grupuotės mėlynais gobtuvais ant galvų. Tačiau sebinčiųjų elgesys nedaug skiriasi nuo stebimųjų, tarsi sukuriant futuristinių siužetų parodiją: nebėra elgesio normų bei vertybių hierarchijos tarp „aukštesnio“ ir „žemesnio“ intelekto populiacijų. Du puošniai aprengti vaikai, žaidžiantys pajūryje ir gaminantys baltus gobtuvus ant galvų tampa tarsi iliuziniu „kitu“ pasauliu, priešingu išdžiūvusiam miesto peizažui, kur po susidūrimo su juo atsiduriama sužydėjusiame betoniame tvenkinyje vėsinant sudaužytą kūną.

Po sudėtingų, nors iš pirmo žvilgsnio lengvabūdiškų ir ironiškų Los Andželo dueto video filmų Bright Ugochukwu Eke plastikinės taros labirintas atrodo kaip „savas kiemas“ – aiški, konkreti idėja turinti daug nuorodų, tačiau nepriverčianti per daug sukti galvos. Kaip, beje, ir australės Kate Rohde instaliacija, sukurta po apsilankymo Vilniuje – abiejų menininkų darbai vaizdiniais kodais lengvai ir sklandžiai pasiekia beveik kiekvieno žiūrovo sąmonę – savas kontekstas įaugęs kraujyje, ar tai būtų „bambaliai“ ar „kreminė“ architektūra. Užtad modersnistnį grynumą imituojantys Matthew Brannon kūriniai apie snobišką Niujorko meno gyvenimą kalbantis tokia pačia rafinuota retro kalba gali būti sunkiai priimtini prie ekspresyvensės estetikos pripratusiems lietuviams. Nors drįsčiau abejoti, ar septyniasdešimtaisiais dvelkiantis palestinietės Raedos Saadeh performansas su žalios mėsos gabalais ir tradiciniais šokiais sukėlė žiūrovams didesnių emocijų.

Tačiau jos video darbas Vacuum (turintis tiek „vakuumo“ tiek „siurblio“ potekstes), kuriame ji beprasmiškai siurbliuoja kalnuotą dykumą, savo dekoratyviu figūros ir monumentaliu kalnų kontrastu siunčia kur kas taiklesnius, nors ir subtilesnius pranešimus apie sunkią ir niekad nesibaigiančią padėtį Gazos ruože.
Shaun Gladwell video darbuose extremalus sportas tampa gravitacijos dėsnius paneigiančia choregorafija belaikėje erdvėje, nusipelnančioje didesnio vaizdo nei 66 cm įstrižainės.

Trijų kanalų Jesper Just video Romantic Delusions („Romantiškos apgaulės“) dar kartą primena apie puikų šio autoriaus sugebėjimą kinematografine kalba mistifikuoti erdves bei herojus. Postsovieniame mieste, kuriame iliuzinė prabanga virto yrančiu butaforiniu dekoru, blaškosi belytis nuasmenintas žmogus – bet kokį identitetą praradęs hibridinis (post) homo sovieticus.

Nebyliai po buvusią Liverpulio šlovę menančias gatves vaikštinėja ir Matthew Buckingham herojus – ilgesingų akių senas jūreivis. Beveik Hessišką šio herojaus atsiskyrėliškumą dar labiau pabrėžia santūrus, bet tvirtas senyvo amžiaus bendruomenės laikymasis išvien, tarsi bijant leisti subyrėti paskutinėms simbolinėms atramoms, laikančioms šį ištuštėjusį miestą.

Na o konceptualiai romantišką vienintelio Lietuvą atstovaujančio menininko, Dariaus Mikšio, kūrinį tokį pat tuščią Berlyno Tempelhofo oro uostą jau įsigijo Tulips&Roses galerija. Galbūt jau gretai ji turės savo filialą Berlyne pavadinimu „ABBA: The Museum“?

Parodą papildo nemažiau įdomūs Yu Cheng-Ta bei Nadia Bamadhaj kūriniai nagrinėjantys trūkinėjančią kalbinę komunikaciją bei maskuojamą, bet iki šiol galiojančią Vakarų ir likusio pasaulio mentalitetų hierachiją.

Apskritai “Bendrasis kodas” įtilpo į “Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” idėjinę programą – pristatyti pasaulio kultūras vilniečiams, tačiau stengėsi nepastebėti, jog šio “malonaus kultūrinio skrydžio” metu pradžioje paminėti techniniai nesklandumai ne visus vilios vėl rinktis šias “avialinijas”. (ypač kai dvi dienos po atidarymo jau neveikia Grace Ndiritu video instaliacija likusi tik parodos apraše).

Harry Dodge and Sanya Kahn. All together now. 2008, video
Harry Dodge and Sanya Kahn. All together now. 2008, video
Raeda Saadeh. Vacuum. 2008, video
Raeda Saadeh. Vacuum. 2008, video

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *