Jonas Zagorskas ir Laura Garbštienė apie pripažinimą, įtakas ir sugrįžimą į dirbtuves

Neseniai menininkė Laura Garbštienė lankėsi Varšuvoje ResArtis organizuotoje konferencijoje apie rezidencijas „retooling residencies“, vėliau atvažiavo į Varšuvą dar kartą parodyti savo darbus lenkų menininkams ir keliems kuratoriams specialiai tam surengtoje peržiūroje dirbtuvėje-galerijoje „punkt G“. Tomis dienomis nemažai diskutavome apie jos darbus, šiuolaikinį meną, Lietuvos meno institucijas, menininko situaciją Lietuvoje. Apie Laurą Garbštienę nemažai rašyta paskutiniu metu, dažniausiai tai būdavo tų autorių refleksijos apie kokį nors vieną jos kūrinį, mane tuo tarpu labiau domino ką menininkė galvoja pati. Čia pateikta keletas pokalbių fragmentų, kurie galbūt sudomins platesnę auditoriją:

Jonas Zagorskas: Po konferencijos „retooling residencies“, kurioje dalyvavai čia Varšuvoje, minėjai, kad lyg ir norėtum įkurti menininkų rezidenciją Vilniuje? Gal gali apie tai papasakoti konkrečiau?

Laura Garbštienė: Vilniuje nėra nuolat veikiančios rezidencijos menininkams kaip kaimyninėse šalyse – Estijoje ar Latvijoje, ypač man įdomios tos, kurios veikia pačių menininkų iniciatyva. Konferencijoje Varšuvoje kaip ir kituose panašiuose dideliuose renginiuose labiausiai dėmesį atkreipė tai, kaip švaistomi pinigai tuštiems prisistatymams ir sotiems dalyvių pietums. Naudos buvo tiek, kad susitikau bendraminčių, kurie nori įkurti rezidenciją menininkams neapsiribodami tik nakvynės ir studijos suteikimu, ieškodami naujų šios veiklos modelių ir finansavimo būdų. Norėtųsi, kad būtų labiau bendradarbiaujama tarp įvairių šalių institucijų, kad nepriklausomi menininkai ir institucijos neignoruotų vieni kitų, o kaip tik labiau bendradarbiautų.

J.Z.: Nemažai važinėjai po Europą su savo darbais, bendravai su kitų šalių menininkais. Ar ten pastebėjai ką nors tokio, ko trūksta Lietuvos meno scenai?

L.G.: Lietuvoje trūksta renginių, kylančių iš menininkų iniciatyvos. Toks įspūdis, tarsi visą atsakomybę permeta institucijoms ar kuratoriams.

J.Z.: Taip, pavyzdžiui šita peržiūra, kurioje pristatei savo darbus Varšuvoje, buvo suorganizuota ne kuratorių. Čia patys menininkai susitarę, kad kartais organizuoja tokias peržiūras ir diskusijas savo jėgomis. Seniau rodžiau jiems kelis tavo darbus, kuriais visi labai susidomėjo ir dabar kai buvai Varšuvoje, pasitariau su jais ir nusprendėme suorganizuoti tavo darbų peržiūrą.
Bet aš skaičiau, kad Vilniuje visai neseniai buvo organizuotas jau kelis metus iš eilės visam pasauly rengiamas įvykis „Independent Drawings Gig“, organizuotas pačių menininkų Užupyje. Be to, yra dar ne vienas menininkas ar net menininkų grupės kurios kartais daro ką nors savo iniciatyva.

L.G.: Taip, tai buvo vienas iš tokių renginių, kokių norėčiau, kad būtų daugiau. Bet sakydama, kad menininkai nerodo iniciatyvos, turiu galvoje ir save. Aš juk niekam nesakiau, kad norėčiau kartu ką nors daryti, niekas to nežino.
Viena iš priežasčių, kodėl menininkai rodo mažai iniciatyvos galbūt yra tai, kad visi nori rodyti savo darbus tik pagrindinėse erdvėse. Tik tokios parodos kol kas susilaukia atgarsio.

J.Z.: Bet imant kaip pavyzdį tas pačias peržiūras ir diskusijas Varšuvoje – jos labiau skirtos lavinimuisi, tobulėjimui, jų tikslas nėra padėti menininkui lipant karjeros laiptais. Jos nesusilaukia atgarsio spaudoje. Galbūt problema yra tame, kad menininkai per daug dėmesio skiria karjerai, o ne pačiam menui?

L.G.: Žmogus yra sociali būtybė, todėl menininkui svarbu dalyvauti meniniame gyvenime ir jį įtakoti, o ne tik užsidaryti savo studijoje. Man norėtųsi veikti nepuolant į šiuos meno sau ar karjeros siekimo kraštutinumus. Geras menininkas yra tas, kuris sugeba suderinti kūrybinį, asmeninį ir socialinį lygmenį savo gyvenime. Nemanau, kad man iki šiol tai pavyksta padaryti.

J.Z.: J.Gasiūnas yra sakęs – „menininkai turės grįžti į dirbtuves“. Nesu tikras ką tiksliai tuo norėjo pasakyti, bet, jeigu dirbtuvę suprastume nebūtinai kaip konkrečią patalpą, tada tokie dalykai kaip paraiškų rezidencijoms pildymas, ieškojimas erdvių, kur galėtum parodyti savo darbus tarsi prieštarauja jo teiginiui, nes turėtų atimti daug laiko ir jėgų, kurias galėtum skirti kūrybai. Man atrodo, tu labai daug laiko skiri būtent tokiems reikalams. Ar tai ne kraštutinumas? Norėtum turėti daugiau laiko kūrybai ar tave tenkina tokia padėtis kokia yra dabar?

L.G.: Jeigu grįžimą į dirbtuves vadinsime platesne visuomenine kūrybine veikla už asmeninės karjeros siekimą, tuomet sutinku su J.Gasiūnu. Ateinančiais metais nesiruošiu važiuoti į jokias rezidencijas, noriu sukurti keletą darbų susijusių su vietiniu kontekstu, o projektų rašymas man – taip pat kūrybinis procesas, nemanau, kad tai yra tik laiko švaistymas, nes padeda pačiai sau aiškiau suformuluoti būsimų darbų kryptį.

J.Z.: Suprantu, kad tu esi nusiteikusi griežtai prieš taip vadinamą kūrybą „į stalčių“, nes visada akcentuoji žmogaus socialumą. Ar kartais kuri ką nors, ko niekada neparodai, kas skirta tiktai sau pačiai arba savo problemų išsiaiškinimui?

L.G.: Nerašau ir nefilmuoju dienoraščių skirtų sau pačiai, nes mano visi kūriniai tą savistabos funkciją atlieka. Mano kūryboje dažna nesusikalbėjimo, nesusipratimo tema, ir tai be abejo susiję su mano asmeninėmis problemomis, bendravimo sunkumais ir fobijomis. Mano darbuose tai atpažįstama, perskaitoma ne tik man, bet ir kitiems.

J.Z.: Tavo darbe „Filmas apie nežinomą menininkę“ rodai K. Bogdano memorialinę lentą negarsiam ir neįvertintam dailininkui. Ar jautiesi nepripažinta?

L.G.: Taip.

J.Z.: Kodėl? Juk dalyvauji parodose, buvai gavusi valstybinę stipendiją, apie tave rašo spaudoje. Kas tokiu atveju tau yra pripažinimas?

L.G.: Aš kalbu apie pripažinimą už Lietuvos ribų, ten manęs niekas nežino.

J.Z.: Ar tau šitas filmas labiausiai patinka iš tavo darbų?

L.G.: Nežinau ar jis geriausias mano darbas, bet man yra labai svarbus, nes tai buvo nauja patirtis,  nauji kūrybiniai išbandymai. Pavyzdžiui, turėjau labai trumpą scenarijų, kuriame buvo surašyta tik kurioj vietoj kas vyks, bet operatorius patarė pasipaišyt kadruotę ir pažymėti trukmę, jis norėjo kad mes daugiau padirbtumėm prieš filmavimą.  Man buvo gera pamoka, nes anksčiau nebuvau dariusi tokių dalykų.

J.Z.: Sakei, kad seniau labai norėjai būti kuo konceptualesnė, o dabar nusprendei, kad estetinė darbo pusė tau svarbiausia?

L.G.: Maniau, kad konceptualumas pats aktualiausias dalykas koks gali būti mene. Bet man pradėjo to neužtekti. Anksčiau per mažai galvodavau apie estetinę formą.

J.Z.: Peržiūros metu viena iš kuratorių uždavė tau tą patį klausimą kurį seniau uždaviau aš: kodėl tu filmuoji savo darbus kino juosta, ar tai sąmoningas sprendimas ar tik atsitiktinumas?

L.G.: Anksčiau darydavau su tuo, kas po ranka pasipainiodavo, dabar pradėjau galvoti su kuo ir kodėl. Skirtumas labai didelis, sakysim, tokios smulkmenos, kaip 8 mm kameroje mygtukas pasispaudžia iš karto. Pats montažo principas visai kitoks. Kai filmuoji su juosta, tai priverčia pirmiausia iš anksto labai gerai viską suplanuoti. Tačiau man dažnai gaunasi savotiška dokumentika. Patinka performatyvumas, kai čia ir dabar aš su kamera filmuoju. Rezultatas nėra svarbiausias dalykas, labiau procesas ir vaizdo pagavimas, aš jį įsivaizduoti noriu.

J.Z.:  Tau labai svarbu pačiai dalyvauti savo video darbuose. Pavyzdžiui man nebūtų jokio skirtumo (bent jau paskutiniame tavo filme) ar tu filmuoji save ar būtum filmavusi aktorę. Kodėl tau taip svarbu pačiai dalyvauti?

L.G.: Meno kūrinys man ne tik filmas, bet ir pats procesas kaip performansas. Aplinka kurioje gyvenu įtakoja darbų turinį, daug laiko praleidžiu su savim, turbūt todėl dažniausiai save ir filmuoju.

J.Z.: Kartu peržiūrėjome keletą danų menininko Jesper Just darbų. Sakei, kad jeigu jis savo filmuose vaidintų pats, tau tie darbai būtų priimtinesni. Kodėl tau nevisiškai priimtinas toks kino priemonių panaudojimas, juk tu pati taip pat lyg ir eini profesionalaus kino link, be to, tavo darbuose taip pat dažnai pasitaiko panašių temų kaip ir jo?

L.G.: Profesionalaus kino link anaiptol neinu, o naudoju mėgėjiško kino kalbą. Jesper Just naudojasi profesionalaus kino priemonėmis ir estetika tik tam, kad galėtų manipuliuoti žiūrovais. Toks įspūdis, tarsi visi jo filmai sąmoningai nukreipti į tai, kad paveiktų žiūrovų emocijas.

J.Z.: Filme apie nežinomą menininkę, o ir kai kuriuose kituose tavo darbuose pastebėjau mano nuomone nieko naujo nepridedančių scenų kai pozuoji kamerai, guli, šypsaisi. Kas tai? Atrodo gana narciziškai. Ar tos scenos sugalvotos tavo ar operatoriaus?

L.G.: Tos scenos skirtos labiau emociniam poveikiui ir netiesiogiai papildo istoriją, nebūtina juk visą pasakojimą išdėstyti racionaliai. Be abejo ir operatorius turėjo įtakos šių scenų atsiradimui, man dažnai patinka pasinaudoti atsitiktinumais, kurie atsiranda bendradarbiaujant su kitais.

J.Z.: Kada nors galvojai, kodėl savo darbuose mėgsti kiek apsinuoginti arba kaip tu sakai „ne iki galo apsirengti“?

L.G.: Kitiems gali pasirodyti, kad mano darbuose yra erotikos, bet aš to nesiekiau.

J.Z.: Ar tau atrodo, kad moteriai sunkiau būti menininke negu vyrui? Kiek svarbi tau feminizmo tema tavo darbuose?

L.G.: Nežinau, bet yra skirtumas. Pavyzdžiui, mano paskutinis darbas vadinasi „Filmas apie nežinomą menininkę“, todėl, kad aš esu ji, o ne jis. Šiame darbe rodau kūrinį, kuriame parašyta „Dailininkas. Negarsus. Neįvertintas. Užmirštas“. Ši smulkmena yra lyg visiškai netyčia parodoma.
Savo darbais nekovoju už moterų teises. Feminizmo elementų atsiranda savaime matyt dėl to, kad esu moteris.

J.Z.: Labiausiai vertinu tavo darbą „Brėmeno muzikantai“. Papasakok daugiau apie jį. Kodėl jį filmavai su video, ne su kino kamera? Kaip atsirado idėja?

L.G.: Nežinau, gal juostos neturėjau. Man tas darbas nelabai patinka dėl vaizdo kokybės. Jis turėjo būti mėgėjiško stiliaus, bet vaizdo kokybė galėjo būti geresnė. Tarsi prastai pamėgdžiotas geras muzikinis klipas.
Idėja keitėsi. Norėjau visai kitą dainą naudoti, liaudies dainą, liaudies muzikantų atliekamą. Visus dainos žodžius norėjau paimti iš filmo „Valios triumfas“. Bet filmas Vokietijoj ir Austrijoj yra uždraustas dėl to, kad tai laikoma nacių propaganda.
Tie, kas prieštaravo man, sakė, kad aš noriu šokiruoti ir tiek, nesuprasdama kokius jausmus vokiečiams ar austrams tokios nuorodos gali sukelti. Aš teisinu savo sprendimą tuo, kad būtent ir norėjau paliesti nesuvokimo ir jausmų sumaišties temą. Juk dėl to ir sugretinau skirtingus dalykus, kurie tuo pačiu sukelia skaudžius jausmus kaip nelaiminga meilė. Man svarbiausia buvo kalbėti apie nevaldomus reiškinius, nesuvokiamus dalykus.
Man patarė pasiieškoti kito teksto o aš nesutikau, nusprendžiau atidėti vėlesniam laikui šį sumanymą kai turėsiu galimybę kurti vokiškai kalbančioj šalyje. Kai po metų atvažiavau į Vokietiją, supratau, kad nebūtinai turiu naudoti tuos tekstus iš propagandinio filmo. Iš esmės tai turėjo būti dviejų jėgų – meilės ir valdžios sujungimas dainoje. Tame miestelyje sutikau muzikantus, grojančius vietiniame bare ir paprašiau kad jie sukurtų meilės dainą specialiai man ir jie mielai sutiko bendradarbiauti. Tekstai atsirado po to, kai pamačiau gatvėse iškabintus politinių rinkimų plakatus su šūkiais. Tuos įvairių politinių partijų šūkius ir panaudojau, dar įterpdama kelias frazes iš filmo „Valios triumfas“. Filme nėra teksto, kuris paaiškintų iš kur paėmiau vieną ar kitą frazę.

J.Z.: Tau svarbu buvo tai, kad tos politikų kalbos iš esmės nepasikeitė nuo nacių laikų iki dabar?

L.G.: Taip, kur benuvažiuotum rastum tą pačią įsakmią kalbėjimo strategiją. Ir bet kuriuo istoriniu laikotarpiu. Tuščiažodžiavimas, žadėjimas gerovės. Man buvo įdomu tokį kalbėjimą sugretinti su meilės dainos tekstu, kur iš esmės panašiai tuščiažodžiaujama, žadama, ir netgi įsakmiai kalbama.

Iliustracija viršuje: Laura Garbštienė. Brėmeno muzikantai. 2008, video, 5 min.

Laura Garbštienė. Filmas apie nežinomą menininkę. 2009, filmas, 8mm pervesta į 16 mm.

Laura Garbštienė. This is a Love Song. 2008, 8mm filmas, konvertuotas į DVD, 3min.