Estiškas mėnuo (I d.): Art is kuku nu ut – šiuolaikinio meno festivalis Tartu

2011 m. spalio 19 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Neringa Černiauskaitė

Devynios valandos kelionės su persėdimu Rygoje yra sąlyga patekti į vieną iš dviejų Estijos miestų, kurių pavadinimai prasideda raide „T“. Patirtį Tartu nuo patirties Taline skyrė trys savaitės, o savaitė iki šio teksto pradžios įrėmino estiškų įspūdžių mėnesį, privertusį sutelkti dėmesį ne tiek į Estijos, kiek į vietinį kultūrinį mikro klimatą.

Tačiau apie viską nuo pradžių.

Be (iki šiol) legendinės semiotinės mokyklos ir šios legendos pagrindinio herojaus Jurijaus Lotmano, Tartu mano atminties geografijoje nebuvo įrėžęs ryškesnės žymės. Tačiau šis perpus mažiau gyventojų nei Klaipėda turintis miestas savo neišskirtinumu ir kuklumu išprovokavo surengti šiuolaikinio meno festivalį, kuriame profesionalumas ir aktualumas lygiomis proporcijomis maišomas su laisvumu ir (savi)ironija. Art ist kuku nu ut (liet. Art ist kuku nu ut) – savo paties skambesiu narcisistiškai besižavintis ir tik į patį save nurodantis bereikšmis festivalio pavadinimas yra tas slaptažodis, įveikiantis visas šio meno renginių ciklo duris. Jis yra tai, ką kiekvienas jame nori matyti: egzotiką (skamba kaip įprasta estų kalbai juokingai, bet muzikaliai), atstumą (be pirmojo „Art“ kiti žodžiai neprimena jokio pažįstamo žodžio), šmaikštumą (ne vienas anglakalbis šį pavadinimą „išsivertė“ draugišku Artists are all coocoo) perdėto solidumo vengimą ar patį atvirumą interpretacijoms.

Jis išties buvo viskas tuo pat metu,  tačiau jis buvo dar daugiau vietinei Tartu meno publikai, kuriai šis pavadinimas, nors ir labai artimas, liko neperskaitomas. Panašu, jog festivalio sumanytojoms ir įgyvendintojoms – kuratorei Rael Artel bei menininkei Kaisai Eiche – trumpam pavyko sukurti erdvę, esančią kažkur tarp, kurioje vietinė meno publika ir atvykę užsienio menininkai bei kuratoriai dalyvavo bendroje kiek šizofreniškoje veikloje: kurti megapoliško šiuolaikinio meno gyvenimo simuliakrą periferiniame Rytų Europos taške. Šizofreniškumas šioje veikloje pasireiškia per tai, jog visi šio simuliakro konstravimo „biuro“ dalyviai puikiai suvokė jo dirbtinumą ir tuo pačiu plačiai atmerktomis akimis žvelgė į miesto, kuriame jis kuriamas kontekstą ir ypatumus. Tokios mega žvaigždės kaip Marinos Abramovič paroda nuo drėgmės komiškai pakrypusiame Tartu meno muziejuje (ant jo fasado kabėjusi Art ist kuku nu ut iškaba tapo ta vyšnaite ant suklypusio pyragaičio) ir lauke, klausant ilgų atidarymo kalbų, dalinama degtinė su agurkėliais, neleidžia eiti nuo vieno ikoninės menininkės darbo prie kito lyg eilinėje gero lygio parodoje vienoje iš meno sostinių. Nėra taip paprasta įsijausti į didmiesčio meno lankytojo vaidmenį, kai stipriuoju gėrimu alsuojanti publika spaudžiasi ankštose muziejaus erdvėse, o kertinio parodoje Marinos darbo Art must be beautiful (liet. Menas turi būti gražus) projekcijos spinduliuose maudosi visą festivalį atkakliai „persekiojęs“ nuolat apsvaigęs keistuolis-narcizas-pankas paauglys.

Vis dėlto nenuostabu, kad festivalio meno vadovė Rael Artel į Tartu pasirinko atvežti būtent šią „A klasės žvaigždę“, kaip sako pati Rael: Marinos radikalumas, ironijos kupinas priešinimasis įsigalėjusioms meno pasaulio, veikiau – industrijos, taisyklėms sukūrė nepajudinamą šios Balkanų menininkės statusą pasaulinėje arenoje.  Surengti tokį festivalį, Marinos Abramovič parodą, Tartu  – radikalu.  Radikalumą čia įrašau ne kaip ekstremalumą, o kraštutinumą: būti Europos pakrašty ir, tarsi šaipantis iš šiuolaikinio meno sistemos, kurti trumpalaikę megapolio iliuziją, žinant, jog Niujorkui tai nė motais ir tuo pačiu suvokiant, jog daroma kažkas labai svarbaus. Kuriamos galimybės – štai kas yra svarbu. Galimybės tai yra kažkas, kas egzistuoja greta esamybės, tam tikros paralelios situacijos, kuriose galimi logikos nepaisantys sprendimai, veiksmai ir scenarijai. Art ist kuku nu ut buvo tokių galimybių rinkinys ir kūrimas vienu metu: scenarijai buvo rašomi ir užbraukomi, atspindėdami akimirkomis kintantį estišką orą.

Marinos Abramovič parodos Art must be beautiful ekspozicija Tartu meno muziejuje, 2011

Kraštutinumo kaip galimybių tema sklandžiai išsiskleidė vokiečių Ellenos Blumenstein ir Kathrinos Meyer (The Office, Berlynas) kuruotoje parodoje Acts of Refusal (liet. Atsisakymo veiksmai)*, išdėstytoje per kelias Tartu dailininkų sąjungos namų erdves. Pirminė parodos idėja kilo Ellenai susipažinus su Paulo Virno tekste „Virtuoziškumas ir revoliucija: politinė egzodo teorija“ išsakyta idėja, kad pa/atsitraukimas yra produktyvus veiksmas: atsisakymas prisitaikyti prie vyraujančios sistemos, ideologijos, konvencijų steigia naujas vertes, požiūrius ir…tikroves. Parodai atrinkti tarptautinių bei Estijos menininkų darbai manifestiškai ir bukai neteigia kažkokių „priešinkis sistemai“ verčių ar pozicijų – veikiau atvirkščiai – jie artimi keistuolio atsiskyrėlio užrašams, stebėjimams, pamąstymams ir suvokimui, jog sistemos nesunaikinsi: gali tik kurti savas mikro-sistemas joje.

Acts of Refusal ekspozicija Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011.

Vokiečių menininko Andreas Bunte instaliacija May the Circle Remain Unbroken (liet. Tebūnie ratas lieka nepertrauktas), kurioje persipina asmeninio eskapizmo, siekio prieglobsčio ieškoti (abejingoje) gamtoje ir mėginimų erdvės pagalba keisti visuomenę, kuriant naujas architektūros formas ar perbraižant žemėlapius, turbūt galėtų būti kondensuota parodos temos išraiška. Įžengus į grubiomis lentomis apkaltą erdvę, kurioje projektuojamas 16 mm kamera uždokumentuoto medinio prieglobsčio vaizdas, ir iš seno radijo sklindant neaiškiam pasakojimui, tampa nejauku stebėti ant medinių sienų iškabintus perbraižytus nepažįstamus žemėlapius: apima jausmas lyg įsibrovei į atsitiktinai miške rastą kažkieno pašiūrę, kurios šeimininkas gali grįžti bet kurią akimirką. Keistuoliai kelia baimę – tai visiems žinoma akivaizdybė, tačiau ši baimė sumišusi su nenugalimu smalsumu, knietėjimu išsiaiškinti, ar atsiskyrę jie atrado kažką, ko mes nepastebime, ar padarė tokių atradimų, o gal išvadų, galinčių pakeisti dabartinę erzinančią sistemą, kuriai patys nedrįstame pasipriešinti?

Andreas Bunte, Tebūnie ratas lieka nepertrauktas, 2005, 16 mm filmo projekcija, 2 medinės sienos, radijas, 6 žemėlapiai, 1 spaudinys.

O štai pagrindinė video dienoraščių herojė estų menininkės Flo Kasearu filme Estonian Dream (liet. Estiška svajonė) – perdėtai normali post-kapitalistinės visuomenės atstovė įgyja tam tikrą nenormalumo laipsnį įprastą miesčionišką gyvenimą leisdama ne svetimame kontekste. Nuolat pinigų namui ir kelioms mašinoms išlaikyti uždirbinėjančio vyro nebuvimas tuose pačiuose namuose verčia naivią ir gailestingą (gyvūnams ir teroristų pagrobtiems estų žurnalistams) estų blondinę kurti hermetišką pasaulį, perteikiamą jos beveik kasdien į internetą talpinamuose video dienoraščiuose. Mėginimas išsilaikyti dvejose sistemose vienu metu ir didžiulės pastangos išlikti sava tiek estams (jiems nuolat siunčiami video pasveikinimai, apeliuojama į bendrą kultūrinę, greičiau, gustatyvinę atmintį), tiek amerikiečiams (linkėjimai juk siunčiami tik anglų kalba) paverčia ją svetima abejoms pusėms ir neleidžia be raudonio žanduose stebėti šias neurotiškas Rytų Europietės normalumo paieškas.

Flo Kasearu, Estiška svajonė, skaitmeninis video, kilpa, 2011. Acts of Refusal ekspozicija Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011

Greta kitų į išorines – socialines, ekonomines, kultūrines – sistemas nukreiptų kūrinių, atsidūrė tokie, kurie atitraukimą produktyviu paverčia vien asmeninės kūrybos lygmenyje. Vilniaus meno publikai jau pažįstamo, galerijoje „Tulips & Roses“ parodą surengusio, olandų menininko Martijno in’t Velt dalis eksponuojamų darbų nustebino savo vizualumu. Tapyba!? Dar kartą patikrinau parodos planą – taip, Martijnas ėmėsi tapybos. Po žaidimų su žiūrovo sąmone pakišant jam nieko nuo kasdienių daiktų nesiskiriančius daiktus (raktai, suglamžytas popierius ir t.t.) Martijnas paėmė teptuką į rankas, dėdamas platų žingsnį į šoną (jokiu būdu ne atgal) nuo kiek ribotos išraiškos post-konceptualaus meno ribų. Priešingai nei diskursyvus ir įtemptų intelektualinių pastangų reikalaujančios minėtosios krypties darbų kūrimas (juk į raktų ryšulį turi įdėti tiek daug, kad jis įgautų vertę ir prasmę), tapybos procesas leidžia mąstymui klaidžioti kažkur kitur. (Taip mano Martijnas, kurio tapyba, bent jau eksponuojama šioje parodoje, artimesnė dažymui, o ne tapymui. Tapant, tapybišką mąstymą labai sunku „išjungti“ ir leisti rankai judėti laisva kryptimi, kaip ne kartą skundėsi tapytojas Andrius Zakarauskas).

Acts of Refusal ekspozicija Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011. Fone: Martijn in’t Veld, Gautas numeris, drobė, aliejus, 175 x 200 cm, 2011.

Taigi, atsitraukimas produkuoja naujas reikšmes ir požiūrius įvairiais lygmenimis, tuo pačiu neišvengiamai koreliuodamas su sistema, iš kurios pasitraukė ir kuriai priešinosi jau vien atsisakymu veikti apskritai. Oh, kokie pažįstami ir kaip rafinuotai ištobulinti šie veiksmai gausiam būriui lietuvių sovietmečio epochoje!

Egzodo temą sistemingai plėtojo trečioji festivalio paroda Leaving Tartu (liet. Paliekant Tartu)**, kurioje dalyvavo jaunieji šio miesto menininkai, atsiliepę į festivalio organizatorių kvietimą teikti pasiūlymus „Paliekant Tartu“ idėjos interpretacijai. Kaip tik čia, priešingai ankstesnėje parodoje matytiems darbams, sužydėjo iliustratyvumas. Begalinė įvairių surinktų tiksinti laikrodžių kolekcija, gyvai transliuojamas išvykstančių iš miesto autobusų tvarkaraštis, prie galerijos įėjimo pastatytas autobuso stotelės ženklas…Tačiau šis manifestuojantis kūrinių pobūdis nepiktino, o tik sustiprino jau minėtąjį situacijos šizofreniškumą: po apsilankymo Europinio lygio parodoje – Acts of Refusal – esi priverstas atsitokėti, suvokdamas prieš tai apėmusio jausmo simuliakriškumą ir leisdamas jam likti stovėti ten lyg dangoraižiui „Šanchajuje“.

Visą festivalį įrėmino ir malonios rutinos jam suteikė Rael Artel pakviestų aktyvios menininkių ir rašytojų grupės Ytter narių iš Bergeno surengta kasdieninių pokalbių sesija. Galerijos Noorus erdvėje menininkių įrengtame „Šiaurės paviljone“, kuriame jos pristatė kelis skandinavų menininkų kūrinius, po rožiniu parašiutu su nesibaigiančios kavos puodeliais ir zefyrais įsitaisę festivalio svečiai dalijosi ne tik patirtimis apie savo rengiamus projektus (tarp kurių įspūdinga menininkų valdoma galerija 1857 ar voodoo parodos rengimas Stockholmo istorijos muziejuje), tačiau ir kultūros industrijos ypatumais ir panašumais skirtingose šalyse. Iš pažiūros į aristokratiškus pasiplepėjimus prie arbatos puodelio panašūs pokalbiai iš tiesų išsivystydavo iki aistringų diskusijų, keliančių ontologinius meno prigimties ir vaidmens visuomenėje ir valstybėje klausimus. Tačiau čia didmiesčio simuliakras neiškilo, atvirkščiai – būtent nedidelis publikos skaičius bei neskubrus miesto tempas leido sukurti tokią lengvą aristokratiškų popiečių atmosferą, į kurią laisvai galėjo įsilieti kiekvienas praeivis, kuomet didmiesčiuose diskusijos primena srautines paskaitas universitetuose, o glaudesni pokalbiai glaudžiai uždaromi nuo pašalinių įsiterpimo.

Šiaurės paviljonas galerijoje Noorus, Tartu, 2011.

Art ist kuku nu ut įkūnija visą spektrą produktyvių atsisakymo (paklusti normoms ir dėsniams) veiksmų, leidžiančių sukurti galimybes, paralelines platformas kitokiems scenarijams.  Dviejų žmonių surengtas festivalis verčia dar ir dar kartą pagalvoti apie neįpareigojančios buvimo periferijoje privalumus ir tuo pačiu išradingumą*** jais pasinaudoti, tyliai atsigabenti savyje nebetelpančio kontrabandinį megapolio meno scenos gabalėlį.

Po trijų savaičių atsidūrus Taline, Fotografijos mėnesio renginių maratone, svarstymai apie centro – periferijos santykį pasisuko kiek kita kryptimi ar, greičiau, išsiplėtė iš savo vagos. Tačiau apie tai jau kitą kartą.

Festivalio Art is kuku nu ut atidarymas prie Tartu meno muziejaus, 2011.

Marinos Abramovič parodos Art must be beautiful parodos Tartu meno muziejuje detalė, 2011.

Marina Abramovič, Svogūnas, video, 20 min., 1996. Instaliacija Tartu meno muziejuje, 2011.

Marina Aramovič, Menas turi būti gražus, video, 13 min. 15 sek., kilpa, 1975. Instaliacija Tartu meno muziejuje, 2011.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011. Rubén Grilo, Be pavadinimo (Pavadinimo belaukiant. Estiški žurnalai), 2011. Keletas estiškų žurnalų, lentynos, stiklas, dydis kintamas.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011. Andreas Bunte, Tebūnie ratas lieka nepertrauktas, 2005, 16 mm filmo projekcija, 2 medinės sienos, radijas, 6 žemėlapiai, 1 spaudinys.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011. Andreas Bunte, Tebūnie ratas lieka nepertrauktas, 2005, 16 mm filmo projekcija, 2 medinės sienos, radijas, 6 žemėlapiai, 1 spaudinys.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011. Laura Toots, Apsisuk, HD video, kilpa, 2011.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011.

Acts of Refusal ekspozicijos detalė Tartu dailininkų sąjungos namuose, 2011.

Paliekant Tartu parodos detalė Y galerijoje, Tartu, 2011.

Šiaurės paviljonas galerijoje Noorus, Tartu, 2011.

Šiaurės paviljonas galerijoje Noorus, Tartu, 2011.

* Parodoje Acts of Refusal dalyvavo: Barthol Lo Mejor (EE), Andreas Bunte (DE), Libia Castro (ES) ir Ólafur Ólafsson (IS), Rubén Grilo (ES),  Tehching Hsieh (tik kataloge) (TW), Jos de Gruyter (BE) ir Harald Thys (BE), Flo Kasearu (EE), Bernd Krauß (DE), Eva Labotkin (EE), Alon Levin (IL), Olivia Plender (UK), Laura Toots (EE), Martijn in’t Veld (NL), Peter Wächtler (DE). Parodą lydi katalogas.

** Parodos Leaving Tartu dalyviai: Anna Hints, Eva Labotkin, Marja-Liisa Plats, Toomas Theloff.

*** Art is kuku nu ut iš dalies tęsia jo meno direktorės Rael Artel tyrinėjimo objektu tapusią centro-periferijos temą, kurią ryškiausiai išreiškia šiuo metu Bialystoke vykstanti paroda „Gyvenant miške“. Kuratorė iš tiesų gyvena tarp miškų esančioje sodyboje tarp Talino ir Pernu, o jos vizitinėje kortelėje adreso vietoje įrašyta „Estijos miškai“.

Nuotraukos: organizatoriai, artnews.lt, Ytter.

Straipsnio autorius:
Neringa Černiauskaitė yra meno kritikė, kuratorė, Artnews.lt dienraščio redaktorė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *