Tikėjimo riterio stabdžiai yra MADDESTMAX važiuoklė. Pratarmė į Antano Gerliko kitos valandos parodą

2011 m. sausio 26 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Auridas Gajauskas


The color was the first to go.
W.C. Williams

Šiandien 18:00 bus atidaryta Antano Gerliko paroda ŠMC vitrinoje. Apie parodą nieko nežinau, bet įsivaizduoju, kur ta nežinia skleidžiasi. Tad kodėl gi, pačiam autoriui nenutuokiant, neparašius ir nepradėjus eksponuoti jo ekspozicijos? Kaip kai kurie skaitytojai žino, Antanas yra mano artimas draugas. Pakankamai artimas, kad radikaliai suabejojęs savo „vietine nuovoka“ „kas yra kas“, galėčiau papasakoti apie lauką, kuriame gyvena (mano?) Antanas.

Šiek tiek apie „lauko“ sąvoką (sk. P. Bourdieu). Įsivaizduokite jį kaip aplinkoje atrandamų sąlygų ir jūsų atsineštų žinojimų ir elgesio santykių „džiungles“ arba „sodą“. Valentinas Klimašauskas, mano manymu, suvokia jį kaip slėnį (Vale). Taip, esu tikras, kad bet koks suvokimas yra estetinis ir seksualinis („matau ką noriu matyti“), kitaip būna todėl, kad suvokimą „keičia“ įvairias „pažinimo teorijas“ saugančios ir apsisaugančios institucijos (kaip kartą pasakė vienas elektrikas iš Šiaulių, „sunku nuspręsti į kurią mokyklą leisti vaiką“).

Taigi, sakyti, kad mano „laukas“ yra „sodas“, o jo‘s „slėnis“, kito‘s – „lizdas“, „kaminas“, etc. reiškia ne tik sakyti, kad ji‘s galvoja apie „lauką“ „štai taip“, tai reiškia manyti, kad ji‘s yra „sodas“, „slėnis“, „kambarys“, etc. Ir būtent tuo met ji‘s nebėra tik „slėnis“, bet „slėnis“ „slėnyje“, „sodas“ „sode“, „kaminas“ „kamine“… ir tada – „slėnis“ „sode“, „sodas“ „ežere“… Taip visiškai logiškai ir sąmoningai tikrovė bučiuojasi su savimi (šį tikrovės lietimąsį su savimi, kaip Dievo tapsmo savimi iš meilės žėmės (physis) beribiškumui, aprašė teologas ir mistikas Franzas Rosenzweigas).

Grįžkime pas Antaną. Pirmas pastebėjimas – jo „laukas“ yra agrarinis (todėl man smagu kartais su juo pasimatyti „sode“ arba „pievoje“). Žodžiu agrarinis, turiu omenyje, kad jį „moko“ žemaitijos „žemė“, iš kurios jis ima elementarumą (žr. lot. elementario) ir nuo jo neatskiriamą, per jį tekantį archaiškumą. „Tikro“ tėvo ir „tikros“ mamos sūnus, „išmintinga“ „žemė“ skulptūroje: „jis prausiasi savo sunkiais pirštais atsiplėšdamas nuo liaunos ir kietos trapecijos“, o išėjęs iš dušo pradingsta erotiškoje Mr. B namų draugijoje. Jo seksualumas man atrodo šiek tiek sudvasintas, lyg kažkam „padovanotas“, bet užtat refleksyvus ir eskizinis. Tai grynas erosas, senasis seksualumo dievas, kurio kojos tankiai apžėlusios ir basos…

Kartą Neringos gatvėje „šitas“ Panas pasakojo apie susapnuotą tapybos žiedą; Abstract Art gėlės žiedai stambūs, o vainiklapiai abrikosinio rausvumo. „Pievoje“ buvo romantikos, nostalgijos, sinchronijos, melancholijos… Kai visos jos – paradoksai, Antanas išsineria iš paties vidaus ir sulieja skirtumus ir abejones (Tikėjimo riterio stabdžiai yra MADDESTMAX važiuoklė). Taip išauga Antano Antropija. Kitaip tariant, jis žino, kaip į jį žiūri, kai jis į save žiūri. Antanas nedirbtų „skvoto“ sąlygomis, kaip ir ŠMC (tik pagalvokite – kuratorius skaitykloje kuri beveik neturi sienų), kaip ir Vitrina, jis yra balto kubo evoliucijos produktas. Ir vis dėlto dangus virš „pievos“ – mėlynas arba rožinis…

Tiek trumpai apie laukus ir apie „pievą“, kurioje netrukus atsidarys paroda.

***

Buvo ruduo. Naktis. Gatvėje Antanas leido į dangų karšto oro pripūstus prezervatyvus.
– Tu pastebėjai, kad Darius Mikšys niekada nekalba apie laiko mašinas?
Tai buvo retorinis klausimas – mes abu tai pastebėjome. Išėjau parūkyti. Prie Cafe de Paris durų pasisveikino ponas Lange – tapytojas ir sovietų armijos snaiperis: „Duok man dvi minutes – nupiešiu tavo portretą.“ „Savo portretą nešioju su savimi.“ „Aš taip pat.“  Mes kartu parūkėme, jo rankos kelis kartus apčiuopė kaulėtą šautuvo rankeną. Šeštadieniais Didžiojoje gatvėje Lange prekiauja savo darbais.

Straipsnio autorius:
Auridas Gajauskas yra rašytojas, eksperimentinių ir meno kritikos tekstų autorius bei kuratorius.

Minimi menininkai:

Komentarai

  1. z

    Tai, jog Lietuvoje nebeliko meno kritikos, verčia džiaugtis bet kokia ne žurnalistine jos apraiška. O gal jos ir nebeliko dėl to, kad visi draugai visiems draugams? (A. G. apie A. G. net pagal inicialus) kodėl neberašo Černiauskaitė?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *