Kasinėjant „Tarpdiscipliniškumo kapinynus (?)“

2013 m. 18 lapkričio d., Pirmadienis
Straipsnio autorius: Dovilė Daunoravičiūtė


_MAR1838

LTMKS paroda „Tarpdiscipliniškumo kapinynuos (?)“ spalio 17-31 d. veikė „Vilniaus vartų“ komplekso ir Jono Meko vizualiųjų menų centro erdvėse. Taigi apsilankyti šioje parodoje (bent jau atidaryme) skatino ne tik suintrigavusi parodos anotacija bei pavadinimas, bet ir pati vieta, kurioje aš, prisipažinsiu, buvau apsilankysiu iki tol tik sykį.

Į atidarymą ėjau nusiteikusi archeologiniams kasinėjimams ir radiniams, nes juk pats pavadinimas taip įpareigojo. Na, bet atvykus, vietoj kastuvėlių, šepetėlių ir kt. atradimams skirtų įnagių, rankose atsirado aiškus kapinynų planas su jau pažymėtais, atrastais artefaktais, knygutė su atliktų kasinėjimų analize (?) bei, žinoma, vynu užpildyta stiklinaitė, kad kartais troškulys nesutrukdytų priimti naujos (?) informacijos. Gal ir teisingai, nes kas liktų iš kapinynų, jei juos pradėtų kasinėti nekvalifikuoti asmenys?

Tad teko laukti kapinynų šeimininkių – kuratorių Danutės Gambickaitės ir Gintarės Matulaitytės – pasisakymo, įvedimo į tai, kas yra kas ir kodėl. O dar labiau laukiau to, dar parodos anotacijoje žadėto, menininkų pokalbio  su tarpdiscipliniškumo sąvoka ir/ar kuratorėmis tema „Tarpdiscipliniškumo sąvokos vaidmuo šiuolaikinio meno ir jų kūrybos kontekste“.

Taigi, anot kuratorės Gambickaitės, šios parodos koncepcija labai paprasta, kilo iš asmeninio jos ryšio su tarpdiscipliniškumo sąvoka, iš to, kaip ji ją supranta. Dėl to paroda yra tarsi jaunesnių žmonių (kuratorių) pokalbis su įvairių kartų, LTMKS priklausančiais ir nepriklausančiais menininkais apie tarpdiscipliniškumą meno lauke, o eksponuojami kūriniai reprezentuoja menininkus. Taigi formaliąja prasme parodą sudaro kūriniai ir tekstų knygelė-sąsiuvinys, kuriame surinkti Dovilė Tumpytės, Laimos Kreivytės, Skaidros Trilupaitytės ir Danutės Gambickaitės straipsniai bei menininkų komentarai.

To taip laukto tikro pokalbio, deja, nesulaukiau. Taip, jis neva įvyko knygutėje-sąsiuvinyje, kur yra visų dalyvaujančių menininkų komentarai apie pačią sąvoką bei jos vaidmenį arba tokio vaidmens nebuvimą jų kūryboje. Bet tie komentarai, mano galva, nėra pokalbis, o tik atsakas į kuratorės Gambickaitės 2011 m. straipsnį pavadinimu tokiu pačiu kaip ir parodos (na, tik dar suskliaustas klaustukas atsirado). Gal aš ir senamadiška, bet pokalbį/dialogą dažniausiai įsivaizduoja kaip čia ir dabar vykstantį, kaip diskusiją, o ne parašytą, ap(iš)galvotą tekstą. Ar vis dėlto teksto rašymas/skaitymas tolygus kalbėjimuisi? Manau,  kad parodos kuratorės nesusimąstė apie parodos lankytoją, tiksliau, priėmė jį kaip pasyvų stebėtoją, kontempliuotoją, o ne aktyvų, kuriam gali iškilti daug klausymų, į kuriuos norėtų gauti tiesioginį atsakymą. Apskritai, pokalbio tipo parodai turėtų būtų svarbus grįžtamasis ryšis ne tik iš pačių menininkų, t.y., ne tik jų komentarai, bet ir grįžtamasis ryšys iš parodos lankytojų, aktyvus jų įtraukimas. Siekiant to, manau, neišvengiamai reikalingas gyvas pokalbis pačioje parodoje. Kodėl? Atidarymo metu susiorganizavau mini ekskursiją su viena iš kuratorių bei keliais menininkais ir tai, manau, buvo faktorius, kuris mane įtraukė į parodą, jos koncepciją, tarpdiscipliniškumo sąvokos apmąstymą, galų gale dėl to aš ir perskaičiau (ir ne vieną sykį) knygutę-sąsiuvinį, visus jame esančius straipsnius bei komentarus, dėl to sugalvojau ir pati straipsnį parašyti. Tokį efektą turėjo mini ekskursija, tai ko būtų buvę galima sulaukti iš išsamaus pokalbio/diskusijos, kuriam netrukdytų nei skubėjimas, nei vynas?

Kitas dalykas – kūriniai, kaip menininkų reprezentacija, gali būti apžvalginėje, retrospektyvinėje, etc. parodoje, bet tokia kūrinių funkcija nepakankama konceptualioje parodoje. Esant tokiai situacijai, parodos koncepcija neatsispindi jos ekspozicijoje, t.y., parodoje galėjo atsirasti visai kiti tų pačių menininkų darbai – būtų reikėję keisti nebent patį eksponavimą, bet parodos idėja nuo to nebūtų pasikeitusi. Naudoti menininkų kūrinius kaip parodos idėjos papildinius tolygu paversti juos iliustracijomis, o iliustracijos parodos erdvėje (jeigu eksponuojamos ne kaip iliustracijos), deja, neprovokuoja, neiššaukia kažkokių gilesnių apmąstymų. Apskritai, svarbu paminėti, kad parodoje eksponuojami darbai nebūtinai telpa į tarpdiscipliniškumo sąvokos rėmus ar išvis neturi nieko bendro su šia sąvoka. Todėl svarbiausiais/įdomiausiais čia ir tampa menininkų komentarai, kuriuose išsakoma aiški pozicija santykyje su tarpdiscipliniškumu, išreiškiama nuomonė apie tokios sąvokos veikimą/vartojimą dabartiniame meno lauke.

Kitaip tariant, menininkų darbai neišvengė tarpdiscipliniškumo koncepto burbulo, tiksliau papuolė į jo vidų ir dėl to nukentėjo. Tapo tarsi nereikšmingais, tretiniais šaltiniais, nevertais kažkokio išsamesnio analizavimo. Iš esmės geri, skirtingi ir įdomus – bet tik apžiūrėjimui, paviršutiniškam palytėjimui, nes bendras parodos užmanymas, galbūt netyčia, įnagį burbulo susprogdinimui (knygutę) pavertė svarbesniu už patį sprogimą, kurio kaltininkais ir galėjo tapti menininkų kūriniai. Parodos esmė – ap(per)mąstyti tarpdisciplininio meno sąvoką – nėra tiek jau intriguojanti būtent šiuo atveju. Kur kas įdomesnis tokių ap(per)mąstymų vienoks ar kitoks rezultatas. O galbūt tokiu būdu (eksponuojamų kūrinių sumenkinimu) buvo patvirtintas sąvokos neaktualumas bei jos ap(per)mąstymų nereikalingumas.

Todėl kuo ilgiau galvoju apie šią parodą, tuo labiau sutinku su savo pačios mintimi, kad arba parodos veikimo metu reikėjo suorganizuoti gyvą diskusiją (kuratorių, menininkų ir kitų interesantų), arba nereikėjo eksponuoti parodos fizinėje erdvėje. Nieko blogo, jei paroda būtų įvykusi tiesiog knygoje, kur kartu būtų ir straipsniai, ir menininkų žodiniai bei vaizdiniai komentarai. Apskritai, toks eksponavimas LTMKS, kuri neturi savo erdvių, būtų buvęs itin praktiškas sprendimas. Patalpų būtų reikėję prašytis tik vienam vakarui, o pati paroda būtų apkeliavusi nežinia kaip ir kokius kelius. O šios parodos pagrindiniai pliusai – jaunos, perspektyvios kuratorės (dar nenusibodusios), skirtingi (kurių didžiausias – patirtis) menininkai  bei jų darbai, puiki erdvė, geras (neperkrautas) išeksponavimas, įdomių straipsnių ir dar įdomesnių komentarų surinktinė. Bet tai paskiri elementai, kurių visuma – paroda, kaip tokia, nepasiteisino. Bet ir gerai, nes juk tik poreikis taisyti/naikinti trūkumus sukuria judėjimą/veikimą.

Galų gale, taip ir liko neaišku, kaip elgtis su klaustuku parodos pavadinime – atskliausti, išbraukti, ar taip ir palikti suskliaustą dar (bent) kelerių metų apmąstymams, galbūt iki kitos LTMKS parodos…

Parodoje dalyvavę menininkai: 2 EASY fashion, Danas Aleksa, Arnas Anskaitis, Jurga Barilaitė, Vitalij Červiakov, Mindaugas Gapševičius (MIGA), Linas Jusionis, Vsevolod Kovalevskij, Ignas Krunglevičius, Saulius Leonavičius, Dainius Liškevičius, Paulina Eglė Pukytė, Kęstutis Šapoka, Marija Šnipaitė.

Išsamų fotoreportažą iš parodos galima peržiūrėti čia.

Komentarai

  1. tiesiog sakykit (s i c),

    per bendra ir per d i s k u R s inė tema parodai.
    Menai juk turėtų būti sutelkiami vardan ko nors iš esmės :/ … Pvz., dėl į-institucinančio ir ‘susvetiminančio’, atstumiančio tuos, apie-ką-jie (potencialią publiką), d i s k u R s yvumo diktatą šiuolaikinėj meno industrijoj.

  2. d.d.

    ačiū už komentarą “k.” ! ir atsiprašau už pernelyg suvėluotą savo reakciją, bet tiesiog jau gyvenu toliau. taip, sutinku rašybos, skyrybos, stiliaus klaidos labai kenkia straipsnio kokybei. ir man nesmagu dėl to iš savo pusės, bet, tiesa pasakius, labai sunku save iki galo išredaguoti, bet, manau, dėl to ir yra artnews.lt redakcija. antras dalykas – sutinku, kad logikos klaidų yra, jų visur būna, bet kiti išmoksta tai maskuoti (ir tai nebūtinai teigiamas dalykas). bet iš jūsų pusės man būtų kur kas vertingesnis ir įdomesnis argumentuotas komentaras. nes jeigu norime profesionalių straipsnių, reikia tokiais pačiais argumentuotais komentarais to siekti. tobulėkim kartu ir bus gal tada tikrai daugiau realių, teigiamų pokyčių apskritai visame šiuolaikinių vizualiųjų menų polaukyje. tiek.

  3. k.

    Atsiprašau už kiek per emocingą pirmąjį komentarą. Dabar pamėginsiu pagrįsti. Iš pradžių trikdo gana ilgas ir painus parodos ir motyvų pristatymas, nes taip, kaip jūs laukėte „žadamo“ pokalbio, skaitytojas laukia kasinėjimų arba pažadėtos analizės pradžios. Rašau „painus“, nes iš pradžių rašote apie tai, kaip laukėte pokalbio, o tada – kad paroda ir yra tarsi pokalbis. Taigi, bet jūs laukėte turbūt ne pačios parodos kaip pokalbio ar knygelės kaip pokalbio, o to tikrojo pokalbio-diskusijos, kuris formaliai ir nebuvo žadėtas. Tad jau iš pat pradžių atrodo, kad jūs painiojatės: Kodėl jūs tikitės tikrojo pokalbio, kas yra tas tikras pokalbis, kodėl knygutėje sudėti menininkų požiūriai ir darbai negalėtų būti tam tikras pokalbis, kurio reikšminius taškus sudeda jos skaitytojas? Ypač, kai klausimas tėra – ar sąvoka/jos išpildymas aktualus/ne, ką jis reiškia/kodėl? Kuratorės pasiūlė sprendimą ir aktyvios diskusijos nežadėjo/nesiūlė, tai nebuvo jų koncepto dalis. Kita vertus, čia galima diskutuoti, ar pasitvirtino tokiu būdu diskusijos kūrimas ar ne ir tai jau kitas klausimas. Atrodo, kad straipsnyje siekiama įrodyti, jog paroda neatliko savo tariamos funkcijos, nes joje nebuvo to, ko jūs tikėjotės – gyvos diskusijos. Tai nėra argumentas. Arba, kad tarkime šitoje vietoje jūs kuriat savo visiškai subjektyvias prielaidas ir grindžiat jas savo nuomone, t.y. tuo, kad kažin kodėl turėtų būti taip, kaip jūs tikėjotės: „Apskritai, pokalbio tipo parodai turėtų būtų svarbus grįžtamasis ryšis ne tik iš pačių menininkų, t.y., ne tik jų komentarai, bet ir grįžtamasis ryšys iš parodos lankytojų, aktyvus jų įtraukimas.“ Grįžtamasis ryšys svarbus kiekvienam arba daugeliui kuratorių, tačiau jie nebūtinai privalo aktyviai įtraukti į kiekvieną savo parodą žiūrovų. Toks tikslas būna tik nedaugelio parodų, o dažniausiai diskusija yra organizuojama po arba prieš parodą ir tada tiksliai nurodoma, kad vyks diskusija. Toliau – vėl nepagrįsti, neaiškūs argumentai. Pavyzdžiui, kodėl reikalinga ekskursija-diskusija? Ar dėl to, kad kiekvienas užsinorėtų parašyti po straipsnį? Patikėkit, net ir be ekskursijos, norėjosi rašyti straipsnį, pateikti savo požiūrį apie jau išsakytus požiūrius ir taip ją pratęsti. Kam išvis aiškinti, kas būtų, jei būtų? Tai neargumentuoja teiginio, kad gyva diskusija buvo tokia reikalinga arba argumentuoja tik labai iš dalies, nes pats diskusijos buvimas čia tėra prielaida. Kai imate analizuoti parodos ekspoziciją, vėl atrodo, kad arba nesupratote parodos koncepcijos, arba tiesiog neargumentuojate, kodėl jie neatsispindi jos ekspozicijoje – kuriate savo prielaidas, pavyzdžiui, kad menininkų kūriniai buvo naudojami kaip idėjos papildiniai. Ką tai reiškia, kodėl jie yra „iliustracijos“ – išlieka neaišku. Minite, kad: Apskritai, svarbu paminėti, kad parodoje eksponuojami darbai nebūtinai telpa į tarpdiscipliniškumo sąvokos rėmus ar išvis neturi nieko bendro su šia sąvoka“, bet ką jūs tuo norite pasakyti? Ar tai yra parodos kritika? Ar tai yra meno kūrinių kritika? Pagal kokį „tarpdiscipliniškumo“ kriterijų jūs juos vertinate? Kas tai yra? Jei jau gali būti daromos tokios išvados. Netgi tuose kasinėjimuose, analizėje gausu sakinių, kurie nėra nei pagrindiniai teiginiai, nei argumentai, nei išvados, dėl kurių buvimo kyla klausimas – kam jūs išvis tai rašote. Pavyzdžiui: „Todėl svarbiausiais/įdomiausiais čia ir tampa menininkų komentarai, kuriuose išsakoma aiški pozicija santykyje su tarpdiscipliniškumu, išreiškiama nuomonė apie tokios sąvokos veikimą/vartojimą dabartiniame meno lauke“. Toliau neargumentuojate, kodėl jūsų manymu, menininkų darbai tapo mažiau svarbūs nei pati knygutė. Neaišku, apie kokį kūrinių sumenkinimą jūs kalbate ir kodėl. Neargumentuojate, kodėl parodos konceptas nėra intriguojantis. Galutinis taškas tai – argumentacija remiantis savo ankstesne mintimi. Atrodo, kad apie save ir dėl savęs čia ir rašote ir tai nieko bendro su paroda, jos koncepcija ar įgyvendinimu neturi. Žinoma, aišku, kad jūs atėjote į parodą, tikėjotės gyvos diskusijos, jos nebuvo, o kitaip diskutuoti negalėjote ar nenorėjote, na ir kas iš to? Galima taip rašyti apie bet kokią parodą: „Aš tikėjausi, kad ten bus kalbamasi, bet nebuvo arba tikėjausi, kad bus tas ir anas, bet nebuvo“. Tai kokia čia kritika? Tai vaizduotės painiojimas su realybe. Nebūtinai jūsų lūkesčiai turi sutapti su realybe. Man atrodo, kritikas turi analizuoti tai, kas vyksta, t.y. pačią parodą, o ne savo vaizduotės lūkesčius. Visa tai nepaaiškina, kodėl paroda nepasiteisino. Dėl to, kad nebuvo gyvos diskusijos? Bet jos ir neturėjo būti. :} Apie tai, kad parodos pliusai kelia šypseną, nesiplėsiu. Ką reiškia nenusibodusios, nes jaunos kuratorės? :} Ką turi bendro bodėjimasis ir jaunystė? Teksto išvados tik parodo, kad paroda jums nepadėjo atsakyti į klausimą, ar tarpdiscipliniškumas jau miršta, ar dar tebegaluojasi ir tai nėra argumentas, nes dažniausiai parodų tikslas yra kelti klausimus, o ne į juos atsakyti.

  4. d.d.

    Švenčių proga sako, reikia pabaigti visus nebaigtus reikalus. Taigi, visų pirma, atsiprašymas yra priimtas. o komentarai į komentarą būtų tokie:
    – Kodėl jūs tikitės tikrojo pokalbio, kas yra tas tikras pokalbis, kodėl knygutėje sudėti menininkų požiūriai ir darbai negalėtų būti tam tikras pokalbis, kurio reikšminius taškus sudeda jos skaitytojas? Ypač, kai klausimas tėra – ar sąvoka/jos išpildymas aktualus/ne, ką jis reiškia/kodėl?
    – „To taip laukto tikro pokalbio, deja, nesulaukiau. Taip, jis neva įvyko knygutėje-sąsiuvinyje, kur yra visų dalyvaujančių menininkų komentarai apie pačią sąvoką bei jos vaidmenį arba tokio vaidmens nebuvimą jų kūryboje. Bet tie komentarai, mano galva, nėra pokalbis, o tik atsakas į kuratorės Gambickaitės 2011 m. straipsnį pavadinimu tokiu pačiu kaip ir parodos (na, tik dar suskliaustas klaustukas atsirado). Gal aš ir senamadiška, bet pokalbį/dialogą dažniausiai įsivaizduoja kaip čia ir dabar vykstantį, kaip diskusiją, o ne parašytą, ap(iš)galvotą tekstą. Ar vis dėlto teksto rašymas/skaitymas tolygus kalbėjimuisi?“
    O klausimas apie sąvoką, jos aktualumą bei reikšmingumą, manau, nėra toks niekniekis ir reikalaute reikalauja didesnio indėlio realizuojant bendrą parodos idėją.
    – Apie diskusiją, ekskursiją, savo nuomonę ir pan. dalykus:
    Recenziją rašiau iš parodos lankytojo perspektyvos pusės. dabar supratau – šios parodos atveju nesiekta aktyviai įtraukti, sudominti žiūrovą, todėl jam ir neturėjo kilti jokių klausimų, neaiškumų ar dar kokių pretenzijų. nepykit, k., bet aš labai vertinu parodas, todėl drąsiai ir reiškiu savo nuomonę apie jas. o savo nuomonę ir reikia išsakyti argumentuojant, o ne kažką cituojant ar perfrazuojant.
    – Kodėl reikalinga ekskursija-diskusija? Ar dėl to, kad kiekvienas užsinorėtų parašyti po straipsnį? Patikėkit, net ir be ekskursijos, norėjosi rašyti straipsnį, pateikti savo požiūrį apie jau išsakytus požiūrius ir taip ją pratęsti. Kam išvis aiškinti, kas būtų, jei būtų?
    – :D tikrai ne dėl to. o straipsnius Jums norėjosi rašyti? tai gal ir reikėjo rašyti, o ne kritikuoti mano straipsnį, taip ir nesugebėjus jo normaliai perskaityti.
    – Kai imate analizuoti parodos ekspoziciją, vėl atrodo, kad arba nesupratote parodos koncepcijos, arba tiesiog neargumentuojate, kodėl jie neatsispindi jos ekspozicijoje – kuriate savo prielaidas, pavyzdžiui, kad menininkų kūriniai buvo naudojami kaip idėjos papildiniai. Ką tai reiškia, kodėl jie yra „iliustracijos“ – išlieka neaišku. Minite, kad: Apskritai, svarbu paminėti, kad parodoje eksponuojami darbai nebūtinai telpa į tarpdiscipliniškumo sąvokos rėmus ar išvis neturi nieko bendro su šia sąvoka“, bet ką jūs tuo norite pasakyti? Ar tai yra parodos kritika? Ar tai yra meno kūrinių kritika? Pagal kokį „tarpdiscipliniškumo“ kriterijų jūs juos vertinate? Kas tai yra? Jei jau gali būti daromos tokios išvados.
    -„Kitas dalykas – kūriniai, kaip menininkų reprezentacija, gali būti apžvalginėje, retrospektyvinėje, etc. parodoje, bet tokia kūrinių funkcija nepakankama konceptualioje parodoje. Esant tokiai situacijai, parodos koncepcija neatsispindi jos ekspozicijoje, t.y., parodoje galėjo atsirasti visai kiti tų pačių menininkų darbai – būtų reikėję keisti nebent patį eksponavimą, bet parodos idėja nuo to nebūtų pasikeitusi. Naudoti menininkų kūrinius kaip parodos idėjos papildinius tolygu paversti juos iliustracijomis, o iliustracijos parodos erdvėje (jeigu eksponuojamos ne kaip iliustracijos), deja, neprovokuoja, neiššaukia kažkokių gilesnių apmąstymų. Apskritai, svarbu paminėti, kad parodoje eksponuojami darbai nebūtinai telpa į tarpdiscipliniškumo sąvokos rėmus ar išvis neturi nieko bendro su šia sąvoka. Todėl svarbiausiais/įdomiausiais čia ir tampa menininkų komentarai, kuriuose išsakoma aiški pozicija santykyje su tarpdiscipliniškumu, išreiškiama nuomonė apie tokios sąvokos veikimą/vartojimą dabartiniame meno lauke.“
    Idėjos papildiniai – Gambickaitės žodžiai, pavartoti, jei tik dabar gerai atsimenu, atidarymo metu, pristatant parodos koncepciją. Beje, atidarymo metu ir susidarė įspūdis, kad visas fizinis erdvės išpildymas tėra antraeilis dalykas, o svarbiausia yra knygutė ir tekstai bei komentarai joje, nes net Jūs, k., kai kažko paklausiau, sakėte, kad paroda esmių esmė knygutėje, o visa kita tik tarp kitko.
    Taigi aš jokiu būdu nekritikuoju kūrinių, o tik patį bendrą parodos išpildymą. Ir menininkus skriaudžiu ne aš savo tekstu, o nuskriaudė kuratorės nepakankamai atsakingai pažiūrėjusios į parodos realizavimą erdvėje.
    Paklausčiau dabar galbūt tik vieno dalyko – pagal kokius kriterijus buvo atsirinkti menininkai, jų darbai?
    – Toliau neargumentuojate, kodėl jūsų manymu, menininkų darbai tapo mažiau svarbūs nei pati knygutė. Neaišku, apie kokį kūrinių sumenkinimą jūs kalbate ir kodėl. Neargumentuojate, kodėl parodos konceptas nėra intriguojantis. Galutinis taškas tai – argumentacija remiantis savo ankstesne mintimi. Atrodo, kad apie save ir dėl savęs čia ir rašote ir tai nieko bendro su paroda, jos koncepcija ar įgyvendinimu neturi. Žinoma, aišku, kad jūs atėjote į parodą, tikėjotės gyvos diskusijos, jos nebuvo, o kitaip diskutuoti negalėjote ar nenorėjote, na ir kas iš to? Galima taip rašyti apie bet kokią parodą: „Aš tikėjausi, kad ten bus kalbamasi, bet nebuvo arba tikėjausi, kad bus tas ir anas, bet nebuvo“. Tai kokia čia kritika? Tai vaizduotės painiojimas su realybe. Nebūtinai jūsų lūkesčiai turi sutapti su realybe. Man atrodo, kritikas turi analizuoti tai, kas vyksta, t.y. pačią parodą, o ne savo vaizduotės lūkesčius. Visa tai nepaaiškina, kodėl paroda nepasiteisino. Dėl to, kad nebuvo gyvos diskusijos? Bet jos ir neturėjo būti. :} Apie tai, kad parodos pliusai kelia šypseną, nesiplėsiu. Ką reiškia nenusibodusios, nes jaunos kuratorės? :} Ką turi bendro bodėjimasis ir jaunystė? Teksto išvados tik parodo, kad paroda jums nepadėjo atsakyti į klausimą, ar tarpdiscipliniškumas jau miršta, ar dar tebegaluojasi ir tai nėra argumentas, nes dažniausiai parodų tikslas yra kelti klausimus, o ne į juos atsakyti.
    – „Kitaip tariant, menininkų darbai neišvengė tarpdiscipliniškumo koncepto burbulo, tiksliau papuolė į jo vidų ir dėl to nukentėjo. Tapo tarsi nereikšmingais, tretiniais šaltiniais, nevertais kažkokio išsamesnio analizavimo. Iš esmės geri, skirtingi ir įdomus – bet tik apžiūrėjimui, paviršutiniškam palytėjimui, nes bendras parodos užmanymas, galbūt netyčia, įnagį burbulo susprogdinimui (knygutę) pavertė svarbesniu už patį sprogimą, kurio kaltininkais ir galėjo tapti menininkų kūriniai. Parodos esmė – ap(per)mąstyti tarpdisciplininio meno sąvoką – nėra tiek jau intriguojanti būtent šiuo atveju. Kur kas įdomesnis tokių ap(per)mąstymų vienoks ar kitoks rezultatas. O galbūt tokiu būdu (eksponuojamų kūriniųsumenkinimu) buvo patvirtintas sąvokos neaktualumas bei jos ap(per)mąstymų nereikalingumas.
    Todėl kuo ilgiau galvoju apie šią parodą, tuo labiau sutinku su savo pačios mintimi, kad arba parodos veikimo metu reikėjo suorganizuoti gyvą diskusiją (kuratorių, menininkų ir kitų interesantų), arba nereikėjo eksponuoti parodos fizinėje erdvėje. Nieko blogo, jei paroda būtų įvykusi tiesiog knygoje, kur kartu būtų ir straipsniai, ir menininkų žodiniai bei vaizdiniai komentarai. Apskritai, toks eksponavimas LTMKS, kuri neturi savo erdvių, būtų buvęs itin praktiškas sprendimas. Patalpų būtų reikėjęprašytis tik vienam vakarui, o pati paroda būtų apkeliavusi nežinia kaip ir kokius kelius. O šios parodos pagrindiniai pliusai – jaunos, perspektyvios kuratorės (dar nenusibodusios), skirtingi (kurių didžiausias – patirtis) menininkai bei jų darbai, puiki erdvė, geras (neperkrautas) išeksponavimas, įdomių straipsnių ir dar įdomesnių komentarų surinktinė. Bet tai paskiri elementai, kurių visuma – paroda, kaip tokia, nepasiteisino. Bet ir gerai, nes juk tik poreikis taisyti/naikinti trūkumus sukuria judėjimą/veikimą.
    Galų gale, taip ir liko neaišku, kaip elgtis su klaustuku parodos pavadinime – atskliausti, išbraukti, ar taip ir palikti suskliaustą dar (bent) kelerių metų apmąstymams, galbūt iki kitos LTMKS parodos…“
    Jeigu būčiau supainiojusi vaizduotę su realybe, tai straipsnis būtų kur kas įdomesnis. net paroda būtų geresnė :) ir jei būčiau rašiusi apie save ir dėl savęs, abejoju, kad artnews.lt būtų publikavusi tokį straipsnį. ir, pasikartosiu, apie mane, mano vaizduotę – straipsnis būtų daug labiau intriguojantis ir kur kas ilgesnis :)) iš viso jūsų ilgo komentaro ir ypač jo pabaigos suvokiau tik tai, jog ne aš, o Jūs, k., turite nemažai problemų su egocentrizmu. ir kad didžiausia bėda ta, kad pagailėjau liaupsių Jums, nes pagyrimas, jog esate jauna ir perspektyvi kuratorė, kažkokiu būdu vistiek Jus užgavo. nenusibodusi – nes dar tik pradėjote karjerą ir dar neturite nusistovėjusios parodų kūrimo strategijos. taip reikėjo suprasti šį komentarą, o ne pulti juo bodėtis :)

  5. Danutė Gambickaitė

    Miela, Dovile, ačiū už nuomonę. Su šiuo komentaru šiek tiek įsikišu į šį jūsų ir “k” pokalbį-diskusiją. Įsikišu, nes norėčiau išvelti vieną šios komentarų raizgalynės mazgelį – nei aš, nei kolegė Gintarė Matulaitytė nesame komentarius/ė “k”, tad nesisiteisinkite/nesijaudinkite dėl savo nuomonės ir nesijauskite diskutuojanti/besiginčijanti/besipykstanti su mumis (parodos kuratorėmis). O tuokart siunčiu Jums dainą-linkėjimą (ją rasite šioje nuorodoje): http://www.youtube.com/watch?v=I8j2ej5jqQw

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *