Pasijos dėl Minotauro

2011 m. balandžio 7 d., Ketvirtadienis
Straipsnio autorius: Gintautas Mažeikis

 

Herojus Tesėjas, dievo Poseidono ir Aitros sūnus, kito herojaus – Dedalo – pastatytame labirinte užmušė Kretos bestiją – pusiau žmogų, pusiau jautį – Minotaurą. Minotauras negalėjo pabėgti iš šio labirinto, kaip ir kiekvienas ten pakliuvęs. Tačiau princesės Ariadnės siūlas padėjo Tesėjui ištrūkti iš įkalinančių pinklių. Kaip ir kiekvienas Antikos ar biblijinis mitas šis pasakojimas yra giliai alegorinis ir susijęs su įkalinančios logikos ir bestijos santykio apmąstymu laisvės perspektyvoje.

J. Derrida pastebi, kad kiekvienos struktūros, o taip pat ir diskurso organizuojantis (kuriantis ar saugojantis, taisykles reglamentuojantis) centras yra anapus pačios struktūros. Tačiau jis neaprašo kur ir kiek tų anapus esančių centrų yra. Idėjų istorija rodo, kad dažniausiai šie centrai yra tapatinami su dangiškos ar požemių anapusybės veikėjais, dievais ir velniais ar jų atstovais: įkvėptaisiais pranašais ar apsėstaisiais. Riba tarp geismų ir šėlo kankinamos šventybės ir prakeikimo yra sunkiai apčiuopiama, bet visados išslystanti anapus sukurtos racionalios, pateisinamos struktūros.

Derrida samprotavimai apie anapusinį centrą paskatino jį kalbėti apie diskurso kūrėjo, jo centro tam tikrą bestiariškumą: nedalomą pasakojimo ir jį produkuojančio geismo, žvėries jungtį. Tačiau grasina ne tik žmogus-žvėris, bet ir įkalinanti, pavergianti, savo amžinu subjektu paverčianti ir visas aistras slopinanti ar valdanti struktūra: norminiai pasakojimai, teisinės sistemos, institucinės tvarkos, racionalūs paaiškinimai … Dar daugiau – Derrida kalba apie įkalinančio logocentrizmo pavojų, kurį jis prilygina tradiciniam europietiškam labirintui ir priešina jam dykumos labirintą, kurį kuriame kiekvienas iš mūsų. Logocentriniai klasikiniai labirintai ir juos atstovaujantys pasakojimai atsiskleidžia ilgomis aristoteliškomis, akvinietiškomis, hegelietiškomis, marksistinėmis sistemomis, teisės kanonais, įstatais ir statutais, moralės kanonais,  visą ką paaiškinančiais biblijiniais pasakojimais, pagaliau su metafizika giliai susijusiais mitais.

Prilyginsiu Dedalo sukurtą patį puikiausią iš labirintų diskursui, kuris paverčia savo subjektu kiekvieną, kuris įžengia į jo menes ir nebesuteikia galimybės įveikti šią transformuojančią olos galią ir vėl išvysti neapibrėžtos gėrio Idėjos šviesą. Didieji filosofiniai, psichologiniai, istoriniai pasakojimai, instituciniai reglamentai ir tvarkos užsiima tuo pačiu: sukurti tokį savo ideologinį subjektą, kuris savo noru užgniaužtų savyje slypinčias dangiškas ir šėtoniškas galias, ir, save tinkamai disciplinavęs, virstų savo paties ideologijos agentu.

Tesėjo ir Minotauro istorija sako, kad pakliuvus į labirintą, iš kurio nebėra jokios išeities, pirmiausiai reikia rasti diskursą saugojantį bestiją, Minotaurą. Tik jį užmušus, galima galvoti apie kitą beveik neįmanomą misiją – išeiti iš labirinto. Tačiau šiandieniniam žmogui būtų sunkiai įveikiama dar viena užduotis: rasti ir įeiti į labirintą.

Derrida siūloma dekonstrukcijos procedūra, kai ne tik perskaitome labirinto pasakojimą (struktūrą), bet ir atrandame Minotaurą (su struktūra nesutampantį centrą, bestiją, Dedalo atrasti jau nebepavyks), neužtikrina jokio išsilaisvinimo, jei tik esame nuoseklūs ir nefantazuojame apie neva įveiktą labirintą ir nemeluojame apie nugalėtą diskurso sargą – Minotaurą. Perskaityti Marxo kūrinius ir išlikti po jų nemarksistu, įsisavinti Hegelio filosofiją ir nepasisavinti pono ir tarno dialektikos, suvokti Akviniečio Summa Theologia ir neįtikėti – yra labai sunkios užduotys.

Tačiau šiandien iškyla kur kas didesnė problema: rasti ir pakliūti į didžiąsias sistemas. Daugelis kas keikia Leibnizo ar Kanto, Biblijos ar Korano įkvėptuosius komentatorius, sufijus ir hermetikus, taip niekada ir nepakliūna į Dedalo labirintą, o surasti jiems įsiutusį Minotaurą ir užmušti/išlaisvinti jį iš diskursyvios pasmerkties yra beveik neįsivaizduojama, atrodo pusdieviams skirta užduotis. Kas šiais laikais beskaito visus Kapitalo tomus? Ar kas suvokė ir komentavo Hegelio Dialektinės logikos knygas? Šiandieninis vartotojiškas gyvenimas atgraso nuo nuodugnių Homero Iliados ir Odisėjos studijų ir todėl nei vienam jų negresia nei klaidžiojimo pasakojimo labirintais, nei ten pasislėpusios bestijos grėsmės. M. Foulcault, G. Deleuze ir F. Guattari  kalbėjo apie beprotybės, sakyčiau, Minotauro išlaisvinimą, Oidipo komplekso įgalinimą. Tačiau pašalinus labirintą, nebeliko tų, kam tai bent kiek būtų svarbu. Jei nėra fanatiko hegeliečio ar kantininko, viktorijos laikų moralinio purizmo saugotojo ar fanatiko kunigo, kam tada šiuos paviršutiniškus vartotojus nuo ko nors gelbėti? Ar su Oidipo kompleksu ar be jo, ar pilni slaptų seksualinių troškimų, ar be jų šie asmenys yra nepavojingi, paviršutiniški, nes jų galia nėra susijusi su jokiu labirintu. Tik tapę didžiojo pasakojimo dalimi, tikrais marksistais ar fanatiškais Adamo Smitho pasekėjais jie tampa pavojingi. Tik tada ir verta susigrumti su pasakojimą serginčiu sielos Minotauru. Roger J. Zelazny garsiosiose savo Ambero kronikose vienintele ir lygiaverte galia labirintui laiko chaosą. Tačiau ir jis parodo, kad savo labirinto atradimas vertas ilgos kelionės.

Tačiau ar paviršutiniškumo nualintas šiuolaikinės visuomenės skaitytojas sugebės atrasti už didžiųjų pasakojimų pasislėpusias aistrų kankinamas ir jas slopinančias bestijas, didžiuosius diskurso sargus? Ir kas jie yra: diskursų kūrėjų šmėklos, šiandien gyvi fanatai, ar „aš“ skaitytojas? Šiaip ar taip dėl ko jau nereikia jaudintis, tai dėl akademinių vartotojų, kurie ir taip niekados neįžengia į giliuosius diskursyvius labirintus, apsiribodami greitu istorijų perpasakojimu. Parodykite man pamišėlį, kuriam reikia Ariadnės siūlo ar stalkerio pagalbos, kuris yra pasiklydęs giliausių diskursų oloje ir dar aptiko GYVĄ Minotaurą? Šiam paklydėliui reikia įteikti dovaną už jo ryžtą klajoti ir už jo (ne)laimę – būti įkalintu. Šiandien, vaikščiojant supermarketų šiukšlynu ar tenkinant spektakliško žmogaus TV poreikius, gilus diskursyvus įkalinimas veikiau reiškia laisvę, nei kančią. O būti Minotauru, bestija labirinte, – argi nėra didžiausia iš svajonių žmonių, kurie dar jaučia savo gimtį, žvėries alsavimą ir kartu priklauso kuriai nors pasakojimo tvarkai.

Tesėjas yra tas nuoseklus ir retai besutinkamas logo žygeivis, kuris patiria visą labirinto galią ir mato GYVO Minotauro akis, jaučia jo alsavimą, riaumojimą ir milžinišką aistrą, nors negali pats juo pavirsti, nes yra perdėm dieviškas, Poseidono vaikas. Tačiau jis pažadina, suaudrina Minotaurą kovai. Tačiau ne visi mes esame tesėjai, veikiau jau aukos diskurso bestijoms. Bet ar kas šiandien dar maitina minotaurus? Kur tie valdovai, kurie sutinka prijaukinti šį žvėrį ir saugoti jį savo universitete, kolegijoje, bibliotekoje? Ar tam žvėriui jau seniai išlupote ragus ar pavertėte jį nekaltu eunuchu? Turėti Minotaurą su įkalinančiu labirintu yra karališka, stiprių asmenybių prabanga.

Nematoma ir tik įsivaizduojama yra Tesėjo ir Minotauro kova. Nėra jokios šios kovos metodo, tai labai asmeniška ir kartu diskursyvu. Ar dangiškoji prigimtis nesutrukdė Tesėjui patirti visos tragedijos, psichodramos, kuri atsitinka į vieną susijungus dangaus ir požemio pradams, kai atsiveria niekam kitam neprilygstantis paskutinės kovos šokis, to tikrai nesužinosime. Tačiau šio susidūrimo dovana: aistros scena visados jaudino didžiuosius poetus, kompozitorius, režisierius. Tikėtina, kad Minotauras, labirinto kunigas, aistros ir galios, pasakojimo gyvastis, susirungia su dievų harmonijos ir laisvės pažymėtu herojumi vieningame sūkuryje, kuri ir yra didžiausia gyvenimo palaima. Šis jų rungties šokis yra didis Tesėjo ir Minotauro pasiekimas, dovanojęs vienam amžiną ramybę, o kitam gyvenimo švyturį, tragiškos kovos patirtį, kurią Tesėjas galėjo išsinešti iš labirinto ir likti laisvas. Ši Minotauro ir Tesėjo kova įkvėpė kompozitorių Elliott Carter parašyti muziką Minotauro baletui (The Minotaur (1947), kuris yra atliekamas daugelyje pasaulio scenų, bei postmodernistinį Lookingglass teatro pastatytą Minotauro labirinto šokį (Minotaur Labyrinth Dance, Chicago, 2010). Pastarasis užbaigiamas Minotaurą įkalinant sistemos (Ariadnės) gijose, kur laisva ir galinga bestijos dvasia veikiau miršta, nei sutinka virsti herojais ar marionete.

Prisiminkime Keno Kesey romaną Skrydis virš gegutės lizdo, kuriame pagrindinis herojus indėnas, vadas mato gijas, kuriomis yra valdomi žmonės. Jis bijo šių įkalinančių gijų, neturi galių jas nutraukti ir todėl yra psichiškai neįgalių asmenų klinikoje. Indėnas pasitraukia iš psichikos klinikos išlauždamas sieną, ne pro duris, ne žengdamas paskui gijas, ne jas plėšydamas. Tesėjas išeina vedamas stebuklingos gijos, svetimkūnio, implanto labirinte. Tačiau ši gija, kova su ja, jos nutraukimas jau yra kita laisvės istorija, kita drama ir tragedija, į kurią pakliūname iš karto įveikę Minotaurą ir palikę labirintą.

O istorijos apie diskursą ir Minotaurą pabaiga sako, kad rungtis su diskursą saugančiais dievais ar bestijomis, patiriant visą labirinto – mokymo esmę, bestijos aistrą ir žvėriškumą ar dangiško herojaus nepasiekiamumą ir nežmoniškumą, yra tikra gyvenimo prasmė, viena iš autentiškų prasmių. Ne nusižeminimas, ne tarnystė, ne bailus keliaklupsčiavimas, o lygiavertė kova, ši milžiniška pastanga susirungti su dievu/bestija ir šios kovos dovana – atmintinas gyvenimo švyturys, kurį išsinešį į laisvę – yra tai, dėl ko verta būti. Kiekvienam reikalingas Dedalo labirintas, tačiau daugumai jis nepasiekiamas, kiekvienam reikšminga kova su Minotauru, bet ne visi išdrįsta pakelti ranką prieš dievybę ją gerbiant? Niekas negali atstoti dvikovos su slepiama, diskurso, širdimi: su demonišku kiekvienam skirtingos Biblijos dievo pradu…

Straipsnio autorius:
Gintautas Mažeikis yra filosofas, kultūros teoretikas, daktaras, daugelio monografijų recenzentas, mokslo žurnalų redkolegijų narys.

Komentarai

  1. anti-Ariadnė

    tikslu – apie bulvarinius ‘nuodemės’ ir išlaisvintų aistrų simuliakrus.
    Bet – argi ir dabar nesame ne-paviršutiniškai įkalinti bent keliuose šių laikų labirintuose? Kad ir “laisvos rinkos” , ekonominio efektyvumo diskursai , pan. normatyviniai tinklai, prasismelkę į visas gyvenimo erdves. Ir nedaug yra Ttesėjų, kurie persekiotų Minotaurus šiose pelkėse.

  2. anti-A.

    pirmas sak. – apie vėlesnį G.M. tekstą (“…kvazi-mefistofeliškame geistinų reginių pasaulyje […] pasitenkinama ne tikrąja nuodėme, ne valia ir galia erezijai, o tik jos regimybe, ne troškimo fiziškumu, o geismo išsipildymo vizualizacija.”)

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *