Mažytis laimingas intervalas. Paroda "The happy interval" galerijoje Tulips & Roses

Džiugu, kad „Tulips & Roses” turi savo įvaizdį, kuris gausybės komercinių ir keleto rimtesnių galerijų tarpe atrodo savitas, argumentuotas ir išgrynintas. Panašu, kad didžioji dauguma čia rodomų projektų bent jau formos prasme krypsta (ar kreipiami) į klasikinio konceptualizmo ir ypač įvairių dabartinių jo atmainų variacijų pusę. Grubiai tariant, domimasi kalbos ir vizualumo santykiu konceptualizmo (plačiąja prasme) kontekste. Taigi, dažniausiai šioje galerijoje eksponuojami\instaliuojami kūriniai ne vaizduoja, bet vizualizuoja.

Projektas „The happy interval” kaip tik puikiai tokią poziciją iliustruoja. Pagrindiniai teminiai (ar konceptualiniai) projekto leitmotyvai – knyga, biblioteka, slėpimas, konvertavimas – kaip tik ir nukreipti į kalbos struktūras, jų vizualizavimą (ne iliustravimą) ir priešingai. Tai liudija ir projekto anotacijos pradžia, kurioje minimas psichoanalitikas, knyga, biblioteka ir knygos slėpimas.

Iš pradžių, įėjus į galeriją, parodos forma, nieko nesakantys objektai\kūriniai be autorių pavardžių ir kūrinių pavadinimų, glumina. Bet į pagalbą pasitelkus aiškinamąjį lankstinuką projektas ir atskiri kūriniai pamažu atsiveria ir prabyla. Dideliame projekte tokia sterili, indiferentiška žiūrovo atžvilgiu taktika, ko gero, būtų pražūtinga, bet mažoje galerijoje tai žaisminga ir provokuoja būti aktyvesniam. Taigi, paslaptingi kūriniai provokuoja būti atskleisti.

Kita vertus, vos tik nuo projekto ir atskirų kūrinių nuslysta paslapties skraistė, iškart iškyla keletas probleminių aspektų. Pirmiausiai krinta į akis tai, kad nepaisant kai kurių kūrinių „konceptualios” formos, jų turinys lieka tradicinis, kaip, pavyzdžiui, Lauros Kaminskaitės „Koliažų knygoje”, arba Marianos Castillo Deball filme „Nobody was tomorrow”.

Ką tuo noriu pasakyti? Kai kuriais kūriniais labai jau akivaizdžiai stengiamasi ne vaizduoti, bet vizualizuoti, todėl tokie kūriniai iš tiesų, priešingai autorių norams, tampa tokios pabrėžtinai konceptualios taktikos demonstravimu, kitaip – iliustravimu.

Žinoma, galima sakyti, kad tokios pakraipos menas koncentruojasi pabrėžtinai į formą, eliminuodamas turinį, bet susidaro įspūdis, kad daugelio kūrinių forma nėra tiek artikuliuota ir argumentuota, kad galėtų užpildyti aiškesnės koncepcijos nebuvimą. Jei visas koncepcijos krūvis tenka tik bandymams išvengti tradicinio dailei mąstymo (formos), tai šis projektas labiau primena studentiškų užduočių atsiskaitymą, nei meninę poziciją. Todėl ir kūriniai iš esmės neperžengia gana tradicinio „knygos” interpretavimo lygmens, o intelektualaus „slėpimo” būdai dar nepakankamai išlavinti. Kita vertus, pats žinau kaip sunku yra perlaužti tradicinės dailės įkaltą plastinį mąstymą.

Marianos Castillo Deball filmas atkartoja ir Vilniuje matytus Gabrielio Lesterio absurdiškus video pasakojimus, bet ko nors originalesnio nepasiūlo. Sudėtingas knygos puslapių transformavimas ir vėl spausdinimas ant pirminių vaizdų įdomus, bet ar tai savaime atstoja kokią nors poziciją? Net po pabrėžtinai „nepozicinėmis” konceptualizmo, minimalizmo, situacionistų etc. taktikomis slypi argumentuota ir net radikali pozicija kokio nors estetinio ar socialinio reiškinio atžvilgiu. Jokios pozicijos nebuvimas vis tiek yra pozicija ir ji turi skirtis nuo tiesiog neturėjimo ką pasakyti.

Juk, pavyzdžiui,  prieš suformuodamas savo estetinę poziciją Josephas Koshutas perskaitė Wittgensteiną ir gerokai pasidomėjo analitine filosofija, tuo tarpu panašu, kad projekto dalyviai tiesiog pasikliauja išorine forma, kuri, tikimasi, savaime sukurs kokį nors teiginį. O tai jau primena saviraiška grįstą mąstymą.

Todėl susidaro įspūdis, kad dažnai „Tulips & Roses” eksponuojama tai, kas galėtų tapti aiškia pozicija ir įdomiais kūriniais ir, pavyzdžiui, būti eksponuojama ŠMC.

Įdomiausias man pasirodė Irene Kopelman kūrinys „Notes on representation”, kuriame menininkė pasielgė priešingai, nei daugelis projekto dalyvių ir pasitelkė „iliustravimą”, tokiu būdu sukurdama konceptualų paradoksą, problemizuojantį reprezentacijos sąvoką. Šiuo atveju nebylūs ir beprasmiški „kristalai”, „uolienos”, „koralai” kalba apie patį konvertavimo iš vienos ženklų sistemos į kitą faktą, iš esmės, teigiant, kad adekvatus konvertavimas ar iliustravimas niekada nėra galimas. Taigi, sąmoningai išryškinamas ne iliustravimas, bet tokio veiksmo beprasmiškumas.

Prieš keliolika metų, atgavus nepriklausomybę labai intrigavo naujoviškos reklamos, kurios su produktais siūlė ir įvairias loterijas – galimybę, paslaptį. Šiandien nebeįdomu nusipirkus traškučius laimėti dar ir kokią nereikalingą kepurę su logotipu ar marškinėlius, kurių nenešiosi. Paslėptų kūrinių idėja gal ir buvo įdomi BMW bienalėje, bet per kelis metus ŠMC kuratoriai ją gerokai nuvalkiojo, todėl, tiesą sakant, matant kitus parodos kūrinius visiškai netrokštu atrasti dar vienos tokios „kepurės”. Tiesa, tam tikrai grupei žmonių kuponų pildymas ir dalyvavimas akcijose tapo vos ne pagrindiniu užsiėmimu,  todėl, galbūt, yra žmonių, kuriems  patinka ieškoti ir paslėptų kūrinių. Čia – skonio reikalas.

Vis dėlto, nors atrodo, kad esu nusiteikęs neigiamai, turiu pasakyti, kad yra priešingai, nes ši paroda yra iš tų, kurios profesionaliai (ir konceptualiai) nėra labai stiprios, bet subjektyviai tiesiog patinka. O taip yra todėl, kad jaučiu, tikiuosi, nuoširdų parodos kuratorių ir autorių norą kurti kitokį mūsų kontekste meną ir suformuoti savo poziciją. Taigi, bent jaučiama motyvacija.

Kita vertus, Lietuvoje nėra jokios konceptualaus meno tradicijos, todėl nepaisant visko, galerijos angažuotumas tokio meno atžvilgiu tikrai nuteikia maloniai. Atrodo, kad Vilniaus meno scenoje atsiranda bent šiokia tokia įvairovė (žinoma, norėtųsi dar didesnio atotrūkio nuo ŠMC).

Be to, jei galerija reprezentuoja patį jauniausią meną, tai atleistinas ir šioks toks kūrinių nebrandumas. Taigi, sakyčiau, kad šiame projekte sukurtas kiek mažesnis, nei atrodo iš pirmo žvilgsnio, intervalas tarp vaizdavimo ir vizualizavimo (konceptualizavimo), bet tas intervalas didesnis kitų, dažnai neturinčių aiškesnės krypties, galerijų atžvilgiu. Taigi – laimingas intervalas.

Irene Kopelman. Notes of representation. 2007, stiklas medinė lentyna.

Maria Castillo Deball. Interlude: the reader’s traces. 2005, knyga.