Stabilus ir lankstus pagal Rimantą Milkintą

2012 m. gegužės 30 d., Trečiadienis
Straipsnio autorius: Justina Ruzgaitė

2011 metais ArtVilnius meno mugėje  diplomuotą  už geriausią skulptūrą ir instaliaciją, kryptingai kuriantį  ir  aktyviai  meno scenoje dalyvaujantį menininką Rimantą Milkintą kalbiname apie kūrybinius užmojus, bei perspektyvos įžvalgas skulptūroje.

Rimantai, esi aktyvus menininkas, o tuo pačiu ir dėstytojauji.  Kaip sekasi derinti kūrybinį darbą su pedagoginiu?

Pedagoginis darbas ir kūryba – geras derinys. Pirmasis  nereikalauja labai daug laiko, tai darbas pagal mano žinias, taip pat tam tikra finansinė atrama. Turiu paruošęs skulptūros programą, kuri ir man pačiam yra naudinga.  Ši programa nėra akademinio lygio, apie skulptūrą yra kalbama su 14-16 metų jaunimu. Bemokydamas ir pats atrandu naujų dalykų.

Kaip sekasi pačiam palaikyti kūrybiškumą ir gaudyti idėjas? Ką šiuo metu darai?

Šiuo metu viskas tik įgauna pagreitį.  Kai baigiau akademiją, keli metai buvo pilni avantiūrizmo, išbandymų, patirčių daugelyje sričių – nuo reklamos, scenografijos iki statybų aikštelės. Kai kurių žmonių dėka, ypač Ramintos Jurėnaitės,  vis  sugrįždavau  į skulptūrą – vieną, kitą kartą. Tačiau kai atsitrauki nuo kūrybinės veiklos, vėl tenka sugrįžti į pradinį tašką, kur buvai sustojęs, gal net žingsniu atgal. Tie sugrįžimai būdavo gan keisti,  man pačiam kildavo klausimų – verta ar neverta sugrįžinėt? Tačiau parodos vyko, procesas po truputį vystėsi.  Atėjo 2009 metai, kai atsirado daugiau laisvo laiko, prisėdau dirbtuvėse prie eskizų, medžiagų likučių, pabandžiau grįžti į tą vietą, kur buvau sustojęs akademijoje.  Taip prasidėjo naujas etapas. Nebesinori nieko keisti, norisi kurti.

Esi dalyvavęs ir užsienio šalių parodose, kaip manai ar skiriasi skulptūros situacija, eksponavimo savitumai tarp užsienio ir Lietuvos menininkų? Kokia tavo požiūriu yra situacija Lietuvoje?

Lietuvoje visai  jos nėra, nes visas veiksmas vyksta paprastu pagrindu – kiek patys skulptoriai pasidaro, tiek ir turi. Kaip pavyzdys, prieš keletą metų skulptoriaus Mariaus Zavadskio iniciatyva organizuojant tiek pavienes parodas, tiek projektus, vėliau, matyt, žmogui nusviro rankos. Aš taip pat pabandžiau, kai  atsirado tokia galimybė Artvilnius meno mugės metu – pasiūlė surengti skulptūrinių objektų parodą. Ir, mano pastebėjimu, kol kas tai  yra vos ne vienintelis skulptūrinis vyksmas Vilniuje.
Iš prisiminimų dalyvaujant parodose užsienyje.  2006 metais  dalyvavau Arnaldo Pomodoro fondo surengtame jaunųjų skulptorių konkurse  –  parodoje Milane. Kai nuvykau į parodų salę eksponuoti savo objektų, parodos kuratorė, kad būtų situacija aiškesnė, pasiūlė paėjėti iki maketo. Iš pradžių visai nesupratau kam man tas maketas, juk erdvė priešais. Kai nuėjom, aš nustebau pamatęs savo objektėlių iš faneros maketukus parodų salės plane.  Parodos dalyvių buvo 25, o kiekvienam kūriniui skiriamas toks preciziškas dėmesys.

O kaip su skulptūros pritaikymu viešose  erdvėse, bei kokią vietą užima darbai, kaip tarkime Šilalės rajone iškeltas tavo sukurtas skulptūrinis objektas – kryžius, siejantis  su atminimu ir istorija?

Viskas gerai, jei  sukuriamas kūrinys viešojoje erdvėje. Tačiau dauguma atvejų  tai projektų rezultatai.  Tie, kuriuos aš esu realizavęs viešoje – reprezentacinėje  erdvėje , vis dėl to ir lieka tik projektais. Aš jų net nepriskiriu prie kūrinių. Pavyzdys su kryžium, tik patvirtina, kad dirbu keliuose frontuose.  Vienas jų – ženklų projektas , kuris skirtas pažymėti vietas susijusias su Lietuvos rezistencija. Naudoju tradicinius simbolius ir su jais susijusias formas.  Čia taip pat svarbus tampa  užsakovas, bei  istorinis kontekstas.

Kita linija – simpoziumų projektai, kurie turi tam tikrą savo specifiką – vieta, kontekstas, ar  tema. Čia gali jaustis laisvesnis, kūrybinis rezultatas būna artimesnis, nes neturi įsipareigojimų . Gali likti ištikimesnis sau pačiam. O grynajai kūrybai man nesinori kažkokių kontekstų, socialinių situacijų, viešųjų erdvių. Norisi kurti tai, kas šauna į galvą, yra aktualu, įdomu man pačiam.

Kas pačiam yra įdomu, motyvuoja?

Dauguma dalykų, kuriais domiuosi nėra tiesioginė motyvacija mano kūriniams. Šiaip esu gan visuomeniškas ir pilietiškas, nesu praleidęs  nei vienų rinkimų…  Mėgstu dokumentiką, kažkodėl į galvą prikišu nemažai aktualijų informacijos. Tačiau kai eskizuoju ar kažką konstruoju, visa tai  pasidaro nebesvarbu.  Įsijungia  kažkoks dirgiklis. Kūryba yra priklausomybė, kitaip neįvardinčiau. Praeina kuris laikas ir vėl kažką konstruoji, nes nervas nelaiko.

Kaip savo darbams renkiesi medžiagas, kad ir medį?

Medžiagų ieškau. Daugumoje mano skulptūrų medžiaga yra svarbi pati savaime. Medžiagų savybės yra dalis kūrinio. Nenaudoju medžiagos vien dėl to, kad kažkuri yra patvaresnė ar gražesnė. Kartais ji ir yra ta svarbioji kūrinio dalis. Jeigu atsimeni, darbai iš faneros – kodėl būtent ji? Man tai yra ta medžiaga, kuri atspindi dabartį. Kaip fanera yra pagaminta? Išaugęs berželis, natūrali medžiaga perdirbama pramoniniame konvejeryje, apdorojama, pritaikoma vartojimui. Šis visas proceso rezultatas man reprezentuoja dabartį, aktualijas. Pačios medžiagos tampa atsakymu mano idėjoms.

Papildant tą pačią medžiagos koncepciją, galbūt kažkaip panašiai traktuoji ir kūrinį „Be šaknų“?

Smalininkuose buvo nupjauti seni, keliantys pavojų medžiai. Kadangi  ąžuolai buvo nebetinkami gamybai, vietinis menininkas  Juozas Budzinauskas sumanė surengti medžio skulptūrų simpoziumą, iš kurio išsivystė labai gražus kelių metų vyksmas. Mano kartos skulptoriai turėjo šansą visiškai laisvai, be jokių įsipareigojimų kurti.  Skulptūroje „Be šaknų“  taip pat svarbus dalykas yra medžiaga ir jos savybės. Dirbdamas su rąstu mėgstu naudoti kūgio formą, kuri atskleidžia augimo principą nuo pirmo atsiradimo taško iki maksimalios apimties tūrio.

Buvusi skulptūrinių objektų ir instaliacijų paroda „Žmogiškasis faktorius“, kurioje minima autorystės samprata – joje vystoma kita problematikos skalė?

Šios parodos idėja ir iniciatyva yra Andriaus Ermino. Tema įdomi ir vis dar vystoma. Jau įvyko dvi parodos  Klaipėdos kultūrinių komunikacijų centre ir Šiaulių miesto galerijoje – pastarąją organizavo Marius Skudžinkas. Šią temą kiekvienas parodos dalyvis interpretuoja savarankiškai. Aš žmogiškajį faktorių matau apskritai savo kūrybiniame pasirinkime. O kaip kitaip tai pavadinsi, su mano darbais juk nepapuoši salono ar rožynėlio sode.

Kaip vertini  bendradarbiavimą, skulptūrinių struktūrų jungimo sintezę kartu su kitų šakų menais, kaip kad, pavyzdžiui, paskutinioji tavo paroda kartu su žmona, menininke Laima, ir dualumo principas?

Man pradeda patikti ieškoti  jungčių tarp skirtingų menų. Tai tarytum tam tikras žaidimas. Patinka įsižaisti, ir ypač tokios parodos, kurios įvyksta spontaniškai. Ir labai smagu, kai beieškant jungties taškų kažką atrandi.  Padaryti gerą junginį irgi yra tam tikras kūrybinis iššūkis.

Tas pats pavyzdys – mūsų su Laima paroda, jungiant fotografiją su skulptūros objektais, buvo smalsu ieškoti kaip tai gali jungtis.  Dualumas – pagrindinė mano kūrybos ašis, galima sakyti asmeninė problema, kurią aptikau jau studijų laikais. Stabilus ir lankstus  – nuo šios temos viskas ir prasidėjo. Parodoje su Laima dualumo problemą taip pat vystėme. Mano objektai kaip labiau racionalūs, o Laimos nuotraukos orientuotos į jausmus, išgyvenimus.

Kokios galimybės šiems ieškojimams, ar galime tikėtis panašių planuojamų projektų ateityje?

Žadam ir ne vieną. Nors kūryba nėra užsakoma ar suplanuojama, kiekvienas kūrinys gali būti paskutinis. Ne tik su Laima, bet ir su Andrium Erminu suplanavę rudenį rengti parodas,  turim gerų idėjų . Nors Andrius tos pačios srities menininkas, bet viskas bus kiek kitaip, nei įprastai. Berlyne su tapytoju Heinz-Herman Jurczek.  Manau, kad kūriniai iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti ir skirtingi,  tačiau jei tarp menininkų yra kažkoks  bendrumas, mąstymo ar pasaulėžiūros,  tai ir paroda susijungia.

Kokiems darbams ruošiesi artimiausiu metu?

Artinasi Artvilnius meno mugė, tęsim balkono skulptorių poziciją, šiais metais dar plačiau, dar daugiau autorių bandysime pristatyti.  Gal net su kai kuriais objektais išeisim į lauką. Rugsėjo mėnesį su Andriumi Erminu bandysiu bendradarbiauti  Šv. Jono gatvės galerijoje. Spalio mėnesį esu pakviestas į Rygos skulptūros kvadrienalę. O dar kitą vasarą A. Mončio muziejuje personalinė paroda. Esame susidraugavę su  Silkeborgo miestu Danijoje, sieksime Artvilnius  „Tako“ skulptorių parodą nuvežti ten.  Nusimato intensyvus metas.

Ačiū už pokalbį ir linkime sėkmės.

Iliustracijoje: Rimantas Milkintas greta jo kūrinio „Lukštas“ meno mugėje ArtVilnius, 2011. Laimos Buivydaitė.

Straipsnio autorius:
Justina Ruzgaitė baigė menotyros studijas Vytauto Didžiojo universitete. Šiuo metu gyvena ir dirba Vilniuje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *