Apie Juliją, čigonę ir kodėl su Roko Pralgausko herojais norisi pasisveikinti. Roko Pralgausko „Paroda“ Vilniaus fotografijos galerijoje

Praeitą pavasarį, važiuojant autobusu namo, priešais mane atsisėdo Julija. Mergaitė, su kuria susipažinau žiūrėdama Roko Pralgausko fotografijas. Toje fotografijų serijoje, kuri vadinasi „Polaroidai Julijai“ (2007), ji  grįžo iš Minsko ir susitiko su Roku, nieko nevalgė, išskyrus šokoladukus, nes jie teikia daugiausiai energijos, rūkė balkone, saugodamasi Sereikiškių parke marširuojančių policininkų, maukė vyną tiesiai iš nedailiai į „IKI“ maišelį suvynioto butelio…   Tai buvo keistas susitikimas, sukėlęs man neįvardijamų emocijų, nors juk kaip nuolatinė fotografijų žiūrėtoja, puikiai suvokiau, kad joks čia įvykis. Savaime suprantama, kad fotografai fotografuoja žmones, kurie egzistuoja, ir net negalėtum įsivaizduot, su kiek tokių „modelių“ prasilenkei gatvėje. Galų gale „Polaroidai Julijai“ man tada net nepatiko. Bet žiūrint į ją autobuse, man siaubingai knietėjo pasisveikinti, nes rodės, kad iš tikrųjų ją jau seniai pažįstu.  Dar kiek ir būčiau išdrįsusi prasižioti, bet jau artėjo stotelė, o belipant lauk čigonė ištraukė iš mano kišenės piniginę – šitaip susitikimas su Julija užsitikrino vietą mano atmintyje.

Pradėti tekstą tokia istorija – labai asmeniškas ir neprofesionalus priėjimas prie Pralgausko fotografijų. Grįstas pykčiu ant čigonės, galvojimu apie susitikimo su Julija metu patirtą dvejopą jausmą,  įvairiomis asociacijomis, nuotrupomis, visiškai neartikuliuotas.  Bet man rodosi, kad toks ir paties Pralgausko kaip fotografo žvilgsnis. Klaidžiojantis nuo žmogaus prie jo daiktų, jo pasakojimų, atsitikimų, prisiminimų. Kartu labai intymus ir atsiduodantis nuoširdžia autentika. Per tas nuotrupas ir jų sugretinimus užmegzdamas jausminius, sunkiai artikuliuojamus vaizdinių asociacijų pasakojimus, tasai žvilgsnis, anot vienos mano kolegės,  tarsi šoka lindy hoop‘ą. Bet labiausiai Pralgauskas yra istorijų pasakotojas.

Naujoje Roko Pralgausko parodoje „Paroda“ vėl regime mergaitę. Šįkart tai ne Julija, bet matyti, kad šioji jam dar artimesnė. Eidama į parodą buvau iš anksto nusiteikusi pamatyti kažką panašaus į institucinę kritiką. Nes būtent ja padvelkia antikonceptualus parodos pavadinimas, ir prisiminiau ankstesnėje autoriaus parodoje matytą ironišką mineralinio vandens buteliuką su užrašu „CAC“. Tačiau įsižiūrėjusi į ekspozicijoje ant virvelių sugretinimo principu po keturias sukabintas nuotraukas, pajutau, kad šįkart tai tikriausiai bus paroda apie vienos meilės istoriją. Arba tiesiog apie meilę. Ji čia kaip mozaika, kurią reikia susidėlioti pačiam iš daugybės subtilių detalių, numanomai asmeniškų mažyčių istorijų, buitiškų nutikimų fragmentų, patyrimų nuotrupų, asociacijų kaip nuorodų. Tose istorijose-detalėse  kartojasi paties autoriaus veidas, jo mergaitė, ta pati jos suknelė, įvairūs daiktai, pavyzdžiui, moteriški batukai, šmėkščioja šuns ir meškos įvaizdžiai. Jose yra ir kažkas tragikomiško, ir kažkas seksistinio, „šuniškai“ brutualaus, kažkas sentimentalaus ir lyriško, kažkas žaismingo ir humoristiško, kažkas, kas  tik fotografijų herojams tėra iki galo suprantama, kas tyčia yra pasiliekama sau.  Ir nepaisant to, kad viskas tik „kažkas“, nes negali suartikuliuoti to asociatyvaus vaizdų pasakojimo, kaip nors „suturėti“ ir įvardinti, jauti, kad tą pasakojimą išgyvenai.

Kažkada juokiausi, kai vartydama senus močiutės  albumus, pamačiau antrose fotografijų pusėse įrašus, tokius kaip  „nutraukta 1939 m.“. Man atrodo, Pralgauskas ne „nutraukia“, o „ištraukia“ tos akimirkos esenciją pačiame jos tobulume. Ne kompozicine ar konceptualia prasme, kaip daro kai kurie kiti fotografai, o grynai jausmine. Dėmesys žmogui, žmogiškumui, žmogiškiems išgyvenimams, tarpusavio santykiams kasdienybėjė, būdingas visoms Pralgausko fotografijoms, yra tai, dėl ko pavadinčiau jas kilniai paprastomis bei romantiškomis. Nei idealizavimas, nei paniurkdymas į purvą – tik toks, koks tą akimirką žmogus yra, koks jaučiasi. Jo herojų individualybė yra tokia paprasta, kad tampa universalia, leidžiančia su jais susitapatinti. Sakytumei, Pralgausko nufotografuotas žmogus yra nuogas (net „Ro-ko-ko mixų“ herojai buvo tokie). Todėl ir jautiesi, lyg jį pažinotum.

Pasitaiko, kad ir kiti autoriai padaro tokių „nuogų“ fotografijų. Tik tada dažniausiai bandoma suteikti joms poetišką arba neutralizuojantį tą nuogumą pateisinantį apvalkalą – parodos koncepciją ir pavadinimą. Pralgauskas net nebandė dėl nuogumo „pasiaiškinti“.  Tyčinis antiintelektualus, antikonceptualus parodos pavadinimas, išsisukantis nuo bet kokio raktažodžio ir žiūrėjimo strategijos žiūrovui pateikimo, matyt, parodo asmeninę autoriaus poziciją – nuoširdumo ir paprastumo legalizavimo šiuolaikiniame mene ilgesį bei poreikį. Sutapimas, bet panašiu metu atsidariusi Kornelijos Česonytės kuruota uostomoji kvapų meno paroda „Rožių sodas“ Dailės akademijos Kostiumo dizaino katedros patalpose irgi išreiškė analogišką poziciją. Įdomu, ar tas karts nuo karto pasirodantis menine prasme kokybiškas autentikos, nuoširdumo, paprastumo kvėptelėjimas postkonceptualizmo ir kitų tendencijų fone išaugs į kažką apčiuopiamo?

Paroda veiks iki gruodžio 4 d.