Žilvino Kempino paroda galerijoje „Vartai“: interviu su menininku

2011 m. kovo 1 d., Antradienis
Straipsnio autorius: Danutė Gambickaitė

 

Žilvinas Kempinas, menininkas gyvenantis Niujorke, 2009 m. Lietuvą pristatė 53-iojoje tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje Venecijoje, galerijos „Vartai“ surengtame Lietuvos šiuolaikinio meno paviljone. Jo iš magnetinių juostų sukurta ir pristatyta instaliacija „Tūba“ sulaukė išskirtinio užsienio spaudos ir meno žinovų dėmesio.

Galerijos „Vartai“ dvidešimtmečio proga joje surengta personalinė menininko paroda, po ketverių metų pertraukos pristatanti Žilvino Kempino kūrybą Lietuvos publikai. Tai antroji tarptautinėje meno arenoje pripažinto lietuvio personalinė paroda gimtinėje (pirmoji „Paralelės“ vyko 2007 m. Šiuolaikinio meno centre).

Taigi išskirtinis pokalbis sukasi daugiausia apie ją, tačiau į pabaigą nuvilnija iki Venecijos, kur 54-ojoje bienalėje Lietuvą atstovaus Dariaus Mikšio projektas „Už baltos uždangos“.

Vasario 22 d., galerijos „Vartai“ gimtadienio proga atsidarė personalinė Jūsų kūrybos paroda. Koks jausmas po eilės pasirodymų tarptautiniuose renginiuose rengti parodą Vilniuje? Mums, savo ruožtu, bus įdomu išvysti tuos kūrinius, apie kuriuos skaitėme, girdėjome, kurie apie save jau yra sukaupę ne vieną patirčių sluoksnį.

Man įdomu ir malonu instaliuoti darbus savame krašte, lietuviškoje galerijoje, juo labiau „Vartų“ dvidešimtmečio proga. Smagu susitikti senus draugus, kolegas ir gimines, tačiau nesu itin sentimentalus. Man tai yra tiesiog dar vienas svarbus projektas, kurį kaip visada bandžiau įgyvendinti kuo geriau.

Galerijos „Vartai“ erdvės Jūsų darbams galbūt nėra pakankamai „talpios“. Kokiais principais rėmėtės pasirinkdamas kūrinius?

„Vartai” anaiptol nėra maža galerija. Čia yra net penki atskiri kambariai, todėl yra rodomi penki darbai. Man tai yra neįprasta, nes paprastai instaliuoju vieną arba du.

Taigi pristatau dvi kiek seniau sukurtas instaliacijas (pirmą kartą 2006 metais jas rodžiau „Spencer Brownstone“ galerijoje) – tai „Columns“ ir „Bike Messenger“. Ši paroda, įvykusi prieš penketą metų, ženklina mano profesionalios karjeros pradžią, todėl abu šiuos darbus parodyti Vilniuje dabar visai įdomu. Beje, „Bike Messenger“ dar nė karto neeksponuotas Europoje.

„Serpentine“ buvo pristatytas pernai „Armony show“ Niujorko meno mugėje. Būtent šio darbo nuotrauką kuratoriai kažkodėl pasirinko iliustruoti knygai, kuri buvo išleista parodos „On Line. Drawing Through the Twentieth Century“ proga. Nei Europoje, nei Amerikoje – jokioje parodoje šio darbo dar nespėjau parodyti. Taigi Vilniuje galerinėje erdvėje jį rodau pirmą kartą.

Tai pat „Vartuose“ debiutuoja „Fan Drawings“ projektas. Tai naujas, bet tuo pačiu ir vienas seniausių mano darbų, kadangi jo ištakos siekia instaliaciją „Tapyba iš Natūros“, kuri 1994 metais buvo pristatyta Šiuolaikinio Meno Centre. Šie piešiniai tarsi sieja mano praeitį su dabartimi.

„Ballroom“ neseniai buvo eksponuotas „MUDAM“ muziejuje Liuksemburge ir „Yvon Lambert“ galerijoje Niujorke. Tiesa, nors „Vartų“ salės plotas yra tris kartus mažesnis nei „MUDAM“ ar „Yvon Lambert“ salių, šį naują darbą Lietuvos žiurovams vis tiek labai noriu parodyti. Net jei jis savo apimtimi bus mažesnis.

Visi minėti darbai skiriasi savo forma ir charakteriu, tačiau kartu turėtų puikiai tarpusavyje rezonuoti ir vienas kitą išryškinti.

Žiūrint į Jūsų kūrinius atrodo, kad Jums itin svarbus emocinis poveikis, t.y. savotiškas žiūrovo svaiginimas. Darbuose su magnetinėmis juostelėmis, pavyzdziui, „Tūba“, „O“ ar „Dviguba O“ ir kt., už to svaiginimo slypi ir daugiau sluoksnių, susijusių su atmintimi, dokumentavimu, įrašymu. Juos šifruoti žiūrovas dažniausiai pajėgia tik išėjęs iš galerijos. Ar ši intencija visada sąmoninga ar labiau intuityvi?

Intuicija yra pirminis instrumentas bet kuriam menininkui. Tačiau tai tik nuojauta, kuri yra beformė. Forma išryškėja jos ieškant sąmoningai, eksperimentuojant ir klystant, tačiau tuo pačiu ir nujaučiant, kur link viskas turi judėti. Kūrinio suvokimas ir visi žiurovui sukeliami pojūčiai man yra itin svarbūs. Apie tai aš visada galvoju ir tai iš mano pusės yra svotiška juslinė-jausminė manipuliacija. Tačiau tai geranoriška manipuliacija. Aš niekada nemulkinu žiūrovų. Juolab jų nešokiruoju, nediktuoju savo tiesų, neaiškinu kaip žiūreti ir ką matyti, ką ir kada galvoti. Žiūrovo vaizduotė ir intelektas tarsi užbaigia tai, ką aš pradėjau, todėl man svarbu, kad ši „kolaboracija“ įvyktų.

Žvelgiant į Jūsų  sukurtus darbus visada stebina kaip lengvai ir meistriškai sugebate iš minimumo pereiti į maksimumą. Kaip Jūs manote, ar ši strategija visada pasiteisina ir ko reikia, kad ji būtų vykusi?

Reikia tiesiog sukurti situaciją, kai 1+1= 3.
Tai ir yra menas.

Nebuvau apie Jūsų kūrinius su juostelėmis pagalvojusi kaip apie piešinį. Iš tiesų, įdomus diskursas ir kitoks žvilgsnis į tai, ką kuriate. Ar apie savo instaliacijas su magnetinėmis juostelėmis (konkrečiai apie „Dvigubą O“) kaip apie “alternatyvius šiuolaikinio piešinio“ atvejus, mąstėte dar ir iki MoMA (Niujorko Modernaus meno muziejus – įtakingiausias meno muziejus pasaulyje – red.past.) atidarytos parodos „On Line: Drawing Through the Twentieth Century“?

Taip, be abejo. Linija iš esmės yra informacijos nešėja. Ar tai būtų pieštuko linija, žyminti obuolio kontūrą, ar parkeriu ant popieriaus užrašyta teksto eilutė – abiem atvejais dalyvauja šiokia tokia materija, sudaranti pačią liniją. Pirmu atveju tai – grafitas, antru – rašalas.

Magnetinė juosta ekspozicinėje erdvėje gali būti lengvai suvokiama kaip linija. Be to, ji iš prigimties yra informacijos nešėja (t.y. sukurta tam, kad įrašytų spalvotus vaizdus ir garsus). Magnetinė juosta yra nepaprastai plonutė ir lengva, todėl atrodo vos materiali. Jei patiestume ją plokščiai ant popieriaus, ji mums atrodytų dvimatė, lygiai kaip grafitas ar rašalas. Aš, žinoma, negaliu priversti pieštuko linijos šokti ore, negaliu rašalo linijos išlaisvinti iš popieriaus plokštumos, tačiau galiu tai padaryti su magnetine juosta. Galiu atskirti ją nuo aparato, išvaduoti iš kasetės ir paleisti judėti trimatėje erdvėje, neprarandant jos kaip linijos sąvybių. Tiesa, Connie Butler, viena iš parodos kuratorių, manęs nieko panašaus neklausė, kai paėmė į parodą šitą darbą.

Įdomu būtų sužinoti, ką iš tiesų manote apie lietuviškąjį meno pasaulio kontekstą. Pavyzdžiui, apie šių metų Venecijos bienalėje Lietuvą atstovausiantį Dariaus Mikšio projektą „Už baltos užuolaidos“?

Nesijaučiu turintis teisę daryti apibendrinimus apie Lietuvos meno situaciją. Atvykau čia trumpam, svečio teisėmis ir nenoriu nieko vertinti kritiškai. Yra visokių menininkų, visokių ir reikia. Tiesa, palinkėčiau tolerancijos vienas kitam ir nepamiršti kiek mažai mūsų yra. Juk labiausiai mes reikalingi tik vieni kitiems, o ne plačiajai visuomenei.

Didžiausia problema Lietuvoje, kuri yra akivaizdi – šiuolaikinio meno rinkos nebuvimas. Tai, deja, lemia galerijų trūkumą. O, žinia, laisvų modernių ir pilnavertiškai funkcionuojančių šiuolaikinio meno galerijų trūkumas yra kultūrinės stagnacijos požymis.

Nepaisant to, Lietuva visada itin gerai pasirodo Venecijos bienalėje. Tai, kad ši nykštukinė šalis po septyniašdešimties sovietinės okupacijos ir kultūrinės izoliacijos metų šiandien gali puikiai atrodyti šalia visada laisvų didžiųjų valstybių ir net atkreipti į save dėmesį, – faktas, kuriuo mes tikrai galim džiaugtis ir didžiuotis.

Aš, net negalvoju šiuo klausimu kuklintis. Tačiau taip pat turiu omenyje Urbonus, Stanikus, Meką, Narkevičių, Navaką, Rakauskaitę ir visus kitus žmones, kurie mums padėjo tikrai gerai atstovauti šalį ir „apšildyti“ šiųmetinį Mikšio pasirodymą.

Dariaus projektas „Už baltos užuolaidos“ man primena rusišką ruletę (gal teisingiau būtų jį vadinti lietuviška rulete – nacionalinis momentas šiuo atveju yra itin svarbus). Kol kas tai yra sėkminga intelektualinė provokacija, privertusi kiekvieną iš mūsų, menininkų, užimti tam tikrą poziciją, pagalvoti apie savo dalyvavimą ar nedalyvavimą. Jau vien tai, kad šis keistas sumanymas gali būti pokalbio tema tarp kelių lietuvių menininkų, savaime yra sveikintinas dalykas, net jei tie menininkai yra nepatenkinti, girgždantys ir nusiteikę priešiškai.

Man norėtųsi, kad projektas palaipsniui atsikratytų savo nepatrauklaus parazitinio pavidalo (menininkas naudoja kitų meninikų kūrinius pristatydamas kaip savo projektą). Taip pat, kad ši provokacija neliktų vietinės reikšmės. Linkiu, kad galutinė forma, kokia ji bebūtų ir ką bereikštų, taptų stilinga ir kad tecnhiniai nesklandumai projekto neuždusintų.

Turiu abejonių dėl daugybės šio projekto grandžių. Pavyzdžiui, neįsivaizduoju, kas galėtų paskatinti į paviljoną užėjusį žmogų pradėti vartyti nučiupinėtą katalogą apie porą šimtų visiškai skirtingų menininkų iš mažos ir nelabai gerai žinomos Rytų Europos šalies ir bendrauti su nepažįstamais paviljono darbuotojais … Kažin, ko tikisi dalyvaujantys menininkai?
Taip pat man smalsu, kokiu būdu organizatoriai viską pateiks, kad šis pasirodymas neatrodytų tarsi galerijos stendas eilinėje meno mugėje, kur dažnai menininkų darbai būtent tokiu būdu ir yra pristatomi – ištraukiant iš sandėliuko.

Galbūt ši analogija (t.y. Venecijos bienalės kaip meno mugės) ir yra slapta organizatorių intencija, mini-diversija, tokia špyga švarko kišenėje? O galbūt tai pačios nacionalinės temos parodija – lietuviškas Trojos arklys? Kol kas neaišku.

Dėl šių ir daugybės kitų neaiškumų, pats tiesiogiai projekte nedalyvauju. Tačiau man kaip žiūrovui ir kaip buvusiam Venecijos bienalės dalyviui įdomu stebėti, kas iš to išsirutulios. Netrukus viskas paiškės.

Nepraraskime humoro jausmo ir nesišvaistykime dalgiais kol dar niekas neišdygo. Gali būti, kad šis projektas savo sėkme mus visus nustebins. Būdamas toks keistas ir provokuojantis, jis galėtų atkreipti dėmesį. Tikiu, kad organizatoriai žino ką daro ir linkiu jiems viską įgyvendinti lygiai taip, kaip sumanė Darius.

Videoreportažą iš menininko parodos žiūrėkite čia.

Akimirkos iš Žilvino Kempino parodos atidarymo ir galerijos „Vartai“ dvidešimtmečio minėjimo:


Nuotraukų autorius: © Almantas Mickus.

Straipsnio autorius:
Danutė Gambickaitė yra menotyrininkė, meno kritikė ir kuratorė.

Minimi menininkai:

Komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *