Pokalbis su Algiu Lankeliu apie site-specific kūrybą, visose gyvenimo srityse dominuojančią intuiciją ir praeitį

Algis Lankelis – vienas pirmųjų projektų viešosiose erdvėse bei įvietintų (site-specific) kūrinių ir parodų (bendra)autorius, skulptorius, parodų kuratorius. Šiuo metu menininkas vadovauja Vilniaus Justino Vienožinskio vaikų dailės mokyklai, tačiau kartais kultūrinėje spaudoje galima aptikti ir autoriaus kritinių tekstų apie lietuviškus meno procesus. Apie visus šiuos menininko-kuratoriaus-vadovo virsmus ir jų atgarsius viešuosiuose diskursuose kalbasi Auridas Gajauskas ir Algis Lankelis.

Jūsų gyvenimas ir karjera glaudžiai susiję su Vilniumi.

Taip.

Jūs čia baigėte mokslus…

Taip, pas mane buvo tokios veiklos: dariau skulptūras, po to instaliacijas. Antra man labai svarbi veikla – rengiau vietos meno parodas. Mano visi projektai, pagrinde, buvo site-specific. Šešios parodos, kurioms skyriau labai daug energijos. Kai jas dariau, nelikdavo laiko savo darbams. Na ir ta trečia veikla – pradėjau dirbti mokykloje ir dirbu iki dabar. Parodinis etapas labai trumpas, bet jie visi skirtingi, skirtingos veiklos.

Kodėl jums buvo svarbu site-specific?

Tada, kai mes darėme site-specific parodas, visuomenės gyvenime tai buvo pereinamas laikotarpis. Dabar tokios parodos yra  įprastos, o tada tai buvo inspiracija išeiti iš galerijų keliomis prasmėmis: viena, tai fiziškai išeiti iš uždaros galerijos. Vėlyvuoju tarybiniu laikotarpiu, o ir nepriklausomybės pačioje pradžioje menininkai gyveno labai uždarai. Visa socialistinė visuomenė buvo suskaldyta ir izoliuota į mažas bendruomenes.

Taigi, iš vienos pusės, tai yra išėjimas į viešumą, o antras dalykas: tais laikais pati visuomeninė situacija reikalavo kitokio meno. O kitas dalykas buvo poreikis kurti ne neutralioje (beprasmėje) galerijos baltumoje, o prasminį krūvį turinčioje vietoje. Tai buvo darbas su prasmėmis, kurios buvo menininkų pasirinktose vietose. Įkvėpimas kilo ne tiek iš menininko vidaus, bet iš išorės: geografiškai, iš tam tikros situacijos, galbūt vietos istorijos ar kažkokios problemos.

Kita svarbi priežastis rengti tokius projektus – įteisinti kitokią menininko – ne tik kuriančio meno kūrinius, bet ir kuriančio meninį gyvenimą, poziciją. Tuo metu buvo labai mažai aktyviai dalyvaujančių meniniame gyvenime institucijų. Aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje ypač daug aistrų keldavo atrankos į įvairias parodas, tačiau buvo nebūdinga menininkams patiems imtis iniciatyvos rengti meno projektus.

Trečioji priežastis – daugumas parodų paskutinio XX a. dešimtmečio pradžioje buvo rengiamos ir atrenkamos anonimiškai – įvairių komisijų – tuo metu vyko labai mažai kuruojamų parodų.

Taip atsidūrėte mieste…

Pačioje pradžioje buvo keli lauko skulptūrų iš betono projektai su M. Navaku ir A. Raila. Viena iš jų buvo 1992 m. tuo metu buvusių Meno darbuotojų rūmų (dabar – prezidentūros) parkelyje. Surengus parodą pasidarė juokinga: „darėme Jeruzalėje, gamtoje, vežėme didžiulėmis mašinomis, įdėjome daug pastangų, kad įvesti į gamtą, kuri yra miesto centre“, o tada kilo klausimas: „o kam reikėjo vežti?“. Juk čia tik žiūrovui palengvinti, kad jam nereikėtų belstis į Jeruzalę. Ir tada kažkaip pradėjome galvoti, gal vis tik geriau už tvoros būtų daryti? Už tvoros, kur namai, gatvės, kur konkrečios situacijos ir taip atsirado pirmoji paroda – „Skulptūra senamiestyje“ (1994 m.) ir būtent Akstino darbas ir buvo tiesiai už dabartinės prezidentūros tvoros, prie Krašto apsaugos ministerijos, kur viešbutis dabar yra.

1994 metais prie filharmonijos pastatėte „Pertvarą“.

„Užtvarą“, aš jau ir pats tikslų pavadinimą primiršau. Na, su ta vieta man buvo taip:  norėjosi su istorine prasme pabandyti. Kaip tik buvo laikas, kai socialdemokratai, buvusi komunistų partija grįžo į valdžią. Taigi, pastačiau darbą prie namo, kuriame 1918 m. buvo skelbiama tarybų valdžia..

                         Algis Lankelis, Užtvara, 1994

Įdomu, kaip jūs jautėtės, kuo svarbi buvo jums viešoji politika?

Mano politinės pažiūros nebuvo ypatingai originalios. Man atrodė, site-specific parodų rengimas taip pat turėjo mobilizuojantį, pilietinį aspektą… Reikėjo įdėti nemažai vidinių pastangų, kad suprastum, kad patiems per savo kūrybiškumą ar savo veiklą reikia pabandyt atsiribot nuo praeities, tapti nepriklausomais ne tik politiškai, bet ir kultūriškai, atsiriboti nuo viso tarybinio šleifo. Jauniems menininkams turbūt sunku įsivaizduoti, kad skirtingai nei dabar, aštuoniasdešimtųjų pabaigoje – devyniasdešimtųjų pradžioje absoliuti dauguma Lietuvos menininkų kalbėjo visiškai skirtingomis meninėmis kalbomis nei, pavyzdžiui, Suomijos ar Vokietijos menininkai… Juk kol aš buvau studentas, dar teko ir paraduose dalyvaut. Tarybinėje  epochoje Lietuvoje buvo gabių, iškilių menininkų, bet pati situacija vertė juos elgtis atitinkamai: kalbėti Ezopo kalba, domėtis labiau savo vidiniu pasauliu, nei tuo socialine aplinka, labiau rūpintis forma nesirūpinant turiniu ir t.t.

Jaunesni žmonės į tai žiūri kiek kitaip. Jie mato kas dabar vyksta, bet turi mažiau santykių su istorija. Jie mato dabar, kas yra negerai ir ką reikėtų keist, o tada buvo vis tiek labai daug to istorinio balasto ir kartu atrodė, kad yra daug kaltės. Kaltės ta prasme, kad „dabar yra kažkas negerai“, kad mūsų pareiga kažką keisti. Tame buvo tiesos, nes iš principo, žiūrint į visą Brazausko fenomeną darosi aišku, kad mes nesugebėjome atsiribot nuo savo istorijos ir išsivalyt nuo jos. Tos drumzlės taip ir lieka. Bet iš to kilo ir pastangos atsiribot arba evoliucionuot į kitą etapą, lygį, visuomenę, kitą mąstymą, kitą matymą.

Tikriausiai nepavyktų atsiriboti neperprantant to, nuo ko atsiriboji.

Na taip. Bet tam, kad suprastum, reikia distancijos. Buvo poreikis per savo kūrybiškumą eiti toliau, neįsitverti šablonų ar įsipareigojimų. Pirmajame Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetyje dauguma tuo metu įtakojusių vaizduojamųjų menų gyvenimą institucijų, išskyrus ŠMC, Atviros Lietuvos (Soroso) fondą stengėsi išlikti tokios kaip LTSR laikais. Turiu mintyje tuometinę LDS arba Dailės akademiją.   Neturėjau iliuzijų, kad atėjus jaunesnei kartai viskas automatiškai pasikeis. Jauni žmonės taip pat gali labai sėkmingai perimti „geriausias“ LTSR tradicijas… Pavyzdžiui, ir šiandien vienas iš tų laikų bruožų – netikėjimas, kad savo iniciatyva, kartu su bendraminčiais, gali ką nors visuomeniškai svarbaus nuveikti, įtakoti, yra be galo stiprus.

Ar buvote kokios nors partijos narys?

Ne, aš nebuvau, nestojau. Man visa laiką buvo sunku apsispręsti, galbūt buvo tų simpatijų antipatijų, bet aš visada turėdavau problemų per rinkimus, nes niekada nebuvo tokių kandidatų, už kuriuos balsuočiau visa širdimi. Visą laiką toks jausmas, kad tu renkiesi mažiausią blogybę. Ypač įtartini buvo kairės pakraipos viešieji intelektualai kaip taisyklė kalbantys ne tam, kad išryškintų, bet kad užmaskuotų savo poziciją.

Algis Lankelis, Vokai, 1995

Kaip dirbdamas su site-specific parodomis, jūs susidūrėte su laiko pėdsakais ir laiko pokyčiais? Šiuo požiūriu jums politika buvo kasdienybėje..?

Jo, mes kalbame apie vietos meną, bet yra ir laiko parametras, laiko ir situacijos parametras. Kai kurių projektų mes negalėtumėme įgyvendinti dabar, šiuo metu. Pavyzdžiui, už buvusio „Vaikų pasaulio“ Vilniaus gatvėje buvo statomas teatras. Statyboje 1995 m. vykusios parodos „Kasdienybės kalba“ metu Gintaras Makarevičius buvo pakabinęs teatro scenos užuolaidą. O dabar ten ofisai ir parduotuvės. Toje vietoje, kur Raila darė projektą „Pompa menui-menas pompai“, dabar stovi Kudirka. 1994 metais britų menininkas P. Rodgers sukūrė darbą priešais dabartinę prezidentūrą. Vadinosi „All Dressed Up And Nowhere To Go“(„Visas išsipuošęs, bet nėra kur eiti“), tai buvo tarsi komentaras apie tą namą; O ir visą Vilniaus miestą. Na, o dabar, kai namas priešais prezidentūrą, visi suprastų, kad norima kažką prezidentei pasakyt. Mes taip pat daug dirbome apleistuose pastatuose ir jų tokių jau ten nelikę, ten viešbučiai kažkokie ar prabangūs apartamentai, ten būtų nebeįmanoma to atgaminti. Daug site-specific projektų būtų neįmanoma pakartot šiame laike, dar ir dėl to, kad buvo kitokia politinė, visuomeninė situacija.

Kitaip tariant, atsiskyrus nuo galerinio balto kubo, jūsų darbai turėjo iš naujo atrakinti erdvę, laiką ir žmonių pastabumą, taip pat kalbą.

Taip. Mes ir sakydavome, kad site-specific darbai yra komentaras vietai ir situacijai. Dabar net sunku įsivaizduot, bet, pavyzdžiui, tais 1990-tais metais santykis su Vilniaus istorija buvo kitoks. Tik mokslininkai ir intelektualai žinojo Vilniaus istoriją, o vilniečiams, atvykusiems gyventi po karo, Vilnius praktiškai buvo Gedimino pilis, Geležinis vilkas ir Gediminas, rašantis laiškus. O konkrečiai, kur rusai, kur žydai čia gyveno mažai kam rūpėjo. Arba – Vilniaus bažnyčias nesunku suskaičiuoti, bet kiek viešnamių ar karčemų buvo, mažai kas tuos dalykus išmanė. Sakoma, kad prieš karą namus vadino pagal savininko vardą. Tai reiškia, kad kai kažkas įvardija namą pagal savininko vardą, turima omenyje visa istorija, visos giminės ir būdai kaip kas tam namui užsidirbo ir taip toliau. O pokarinei generacijai daugmaž viskas buvo svetima.

O kaip atsirasdavo poreikis atgaivinti istoriją?

Išeidavo daugiausiai iš konkrečios vietos. Kadangi aš ir studijavau ir augau toje modernistinėje dvasioje, kultūriniame kontekste, tai man kūrybiškumas yra labiau spontaniškas. Yra daug dalykų, kurie labiau intuityviai arba spontaniškai arba nesąmoningai atsirado, tik vėliau tai bandai racionalizuoti, suvesti į kažkokią logišką sistemą.

Bet jūs taip pat žinomas kaip sąmonės ir meditacijos žmogus.

Čia toks paradoksas gaunasi, bet man visą laiką labai svarbi iracionali kūrybos pusė. Kūrybinis procesas yra visiškai iracionalus, yra dalykai, apie kuriuos galvoji, dėmesys krypsta į tai ir tame lauke atsiranda kažkokia mintis.

Mintis ar tikslas?

Aš apie mintį galvoju. Nes, kad sugalvočiau idėją, aš turėdavau turėti viziją. Netgi rengiant kolektyvines parodas pradėdavau nuo įsivaizdavimo kaip tai turi atrodyti. Vėliau tą viziją įvelki į racionalų rūbą, o kai įtrauki į projektą kitus – tie kiti ateina su savo idėjomis ir galutinis rezultatas neatpažįstamai keičiasi. Tačiau be pirminės vizijos aš net nebūčiau pradėjęs tų projektų įgyvendinimo.

Kaip jūs atsidūrėte mokykloje?

Taip atsitiko dėl gyvenimo aplinkybių. Sakykime, jeigu turėčiau dabar galimybę, tomis pačiomis sąlygomis pasirinkti: dirbti kūrybinį darbą arba dirbti mokykloje, aš mieliau rinkčiausi kūrybinį darbą. Toks yra tas gyvenimas: turi kažkaip funkcionuoti, išgyventi. Buvo etapas, kai dirbau J. Stauskaitės dailės studijoje (dabar „Vilniaus vaikų dailės mokykla“). Aš išėjau iš ten ir sakiau sau, kad daugiau niekada negrįšiu į mokyklą, užteks!

Kodėl?

Nežinau, nepasakyčiau, kad labai puikiai jaučiausi dirbdamas pedagoginį darbą, bet dabartiniame darbe mane pakvietė iškart dirbti pavaduotoju. Kadangi daug organizacinio darbo dirbau rengdamas parodas, man ta kita, nepedagoginė, veikla buvo įdomiau. Atsirado mokykla, kaip tam tikra vieta, kurioje vyksta edukacija, dalyvavimas edukacinės aplinkos formavime. Tai yra įdomiau nei pedagoginis darbas. Gyvenimas į tą mokyklą mane pastūmėjo, iš kitos puses, aš to nelinkęs dramatizuoti ir gailėtis ar priimt kaip kažkokią traumą, nes ir ten atradau kažkokių dalykų, kurie man yra įdomūs ir viskas laike keičiasi, kai aš ten atėjau, pajutau, kad daugelį savo kompetencijų galiu panaudoti. Iš tikrųjų, mane truputį slėgė, kad taip labai daug kuo, pradedant skulptūra, instaliacijomis, parodų rengimu, edukacija, po to ir dizainu ir dar kitose srityse teko dirbti. Jaučiausi išblaškytas, ir, kai pradėjau dirbti direktoriaus pavaduotoju, ir pamačiau, kad čia yra sritis, kur visko, ko išmokau, reikia  – aš pasijutau savo vietoje. Yra labai daug dalykų, kuriuos mokėjau, bet iki tol jiems nebuvo vietos. Dabar jau ten dirbu virš 10 metų. Kaip įvairios vadybos teorijos sako, darbą reikia keisti kas 7 metus, tai aš kartais pajaučiu, kad atsiranda tas „stovintis vanduo“, kad jau jis pradeda neigiamai veikti, pradedi galvoti, kad reikalingos kažkokios permainos. Bet gyvenimas yra toks, kad permainas yra daryti nelengva, tai kol kas dirbu – esu ten, kur esu. Mano pasirinkimas nustoti daryti meną ir dirbti šį darbą nėra sąmoningas ir kažkoks konceptualus. Kita vertus, aš nesudeginau tiltų, gal vėl pasikeis aplinkybės…

                  Algis Lankelis, Vėjas, 1999

Tikriausiai, jeigu sudegintumėt, „menininkas“ turėtų numirti. Kaip menas ir gyvenimas menininkui gali skirtis?

Taip, aš ir žiūriu į visą savo gyvenimą, kaip į kūrybinį procesą. Neseniai susidūriau su įdomiu apibrėžimu – kas yra kūrybiškumas? Pagal įprastą apibrėžimą, intuicija pasireiškia ypatingais atvejais, pvz meninės kūrybos metu. Bet man labiau priimtinas rytietiškas intuicijos apibrėžimas: kad intuicija yra gebėjimas priimti optimaliausią veiksmą arba sprendimą duotuoju metu ir duotoje vietoje. Pavyzdžiui, jeigu mes čia kalbamės, tai Jūsų intuicija būtų maksimaliai gerai užduoti man klausimus, o mano – atsakyti į juos. Tai yra aukščiausia intuicija. Intuicija gali dalyvauti visose gyvenimo situacijose. Pavyzdžiui, imkime kad ir rytietišką arbatos ceremoniją. Mano žiniomis arbatos ceremonija atsirado Kinijos miesto tarnautojų tarpe – kinų biurokratai per pietų pertrauką eidavo atsipalaiduoti nuo darbų, pabendrauti su kolegomis arbatinėse prie puodelio arbatos. Kaip vienas arbatos ceremonijos žinovas sakė, kad arbatos ceremonijoje svarbiausia – gera kompanija. Kartą teko stebėti budistų vienuolius iš vieno puodelio ratu geriančius arbatą ir šnekučiuojančius – tai man priminė gerai nusiteikusius, šnekučiuojančius ir ratu iš vieno stikliuko degtinę geriančius žemaičius…

Iš principo, į intuiciją galima žiūrėti labai įvairiai. Todėl antras intuicijos variantas man yra labiau priimtinas. Manau, kad ji apima visą gyvenimą, ne tik kokį nors vieną kūrybinį darbą. Tad kūrybiškumas yra gebėjimas kontroliuoti procesus, kurių metu atsiranda kažkas naujo. Kai aš sakau, kad „nesudeginau tiltų“, turiu omenyje, kad kartais galvoju, kad norėčiau sugrįžti prie meninės praktikos. Tiesiog dabar yra tokia situacija, kad to nedarau. Mane įkvepia mano pažįstamų iš Lenkijos pavyzdys. Žmonės po 20 metų kūrybinės pauzės ima aktyviai dirbti ir dalyvauti. Jie randa vietą toje visuomenėje – dalyvauja tarptautinėse parodose, įvairių galerijų veiklose ir taip toliau. Bet man atrodo, kad Lietuvoje galioja tokia specifika: jeigu žmonės nustoja kurti, tai po to yra labai sunku grįžti į kūrybinę praktiką ir man sunku surasti atsakymą į klausimą kodėl.

                    Algis Lankelis, Kai karvė geria vandenį, 2004

Anksčiau mes kalbėjome apie savo vietos, kurioje atsiranda galimybė pasidalinti savo žiniomis – kompetencijomis, atmintimi ar išsilavinimu, suradimą. „Savo vietos suradimas“ skamba kaip apgalvotas laiko projektas. Tokių projektų yra ir daugiau. Pavyzdžiui, šiais metais, tam tikram laikui į VDA atėjo dirbti Deimantas Narkevičius. Artūro Railos projektus-paskaitas akademijoje siečiau su „vietos“ „vietoje“, arba „laiko“ „laike“ sukūrimu, kai savo paskaitas į akademinę aplinką pakviečiami skaityti už akademinių standartų dirbantys inžinierius ir bioenergetikas Vytautas Kapačiauskas arba vyriausiasis „Romuvos“ bendruomenės krivis Jonas Trinkūnas. Taip paaiškėja, kad „savo vietos suradimas“ gali reikšti nestandartinių kultūrinių tiesų „vietos“, kaip visos akademijos ir edukacinės sistemos „vietos“ suradimą. Kaip jūs dalinatės savo vaidmeniu ir žiniomis su kitais žmonėmis?

Mano atveju, gal tai nėra vien dalinimasis. Aš daugiau naudoju savo kompetencijas, kai kuriu visą aplinką. Pavyzdžiui, pradedant mokyklos kompiuterizavimu, aplinkos, mokyklos kultūros keitimu.  J. Vienožinskio dailės mokykloje kuriant instaliacijos programą, daug prisidėjo Arūnas Gudaitis, Audrius Novickas ir Donatas Jankauskas. Tenka mobilizuoti, kviesti, kadangi dirbau ir nebijau su tais žmonėmis bendradarbiauti. Seniau tokių žmonių buvo bijoma ir į mokyklą jie nebuvo kviečiami. Taigi aš panaudoju savo kompetencijas, mobilizuodamas kitus edukacinės aplinkos kūrimui, o A. Raila ir D. Narkevičius dirba su studentais tiesiogiai, taigi jie kitaip išnaudoja tas savo kompetencijas…

Iliustracija viršuje: Algis Lankelis, Susisiekiantys indai, 1996.